Mano įvertinimas: 2/5
Prieš imantis šios knygos skaitymo, nieko apie ją nežinojau. Teko tik matyti kelias kitų skaitytojų nuotraukas instagram programėlėje, bet nieko daugiau. Bibliotekoje radus šią knygą susidomėjau jos turiniu, o paskaičius likau jau visiškai sudominta ir žinoma ji parkeliavo kartu su kitomis knygomis į namus.
Knygos tema tikrai įdomi, bent jau man anksčiau niekur kitur neskaityta, dėl to prie skaitymo prisidėjo smalsumas ir noras žinoti kažką daugiau apie neįgalaus vaiko gimimą, tėvų susitaikymą ir psichologinius išgyvenimus. Ana ir Tobijas laiminga pora, svajojanti apie vaikelio gimimą, persikraustymą į Provansą ir tiesiog tobulą šeimos gyvenimą Prancūzijoje. Tačiau šią idilę ir svajones sugriauna Anos ir Tobijaus pirmagimė Frėja, kuri tik gimus paaiškėja yra neįgali. Šis mergytės neįgalumas labai stiprus, neišsivysčiusi dalis smegenų, dėl to mergytė nesivystys kaip normalūs vaikai, didžiąją dalį gyvenimo praleis lovoje ir turbūt dėl dažnų priepuolių, nesivystančių refleksų ilgai negyvens. Ši žinia skaudžiai paliečią poros gyvenimą, jie patys negali suprasti ar myli tą mažą, gyvenimo nuskriaustą mergytę, nes juos kausto didžiulė baimė. Nepaisant to, pora įgyvendiną savo norą išvykti iš Londono į Prancūziją, tik, deja, visai ne į Provansą, o į tikrą kalnuotą užkampį, kur ligoninė tik už dviejų valandų kelio automobiliu, į didžiulius senovinius namus, kuriems reikia remonto, o virtuvėje laksto pelės!
Turiu pripažinti, kad tai gana negatyvi knyga, ne vien tik dėl mergaitės neįgalumo, bet ir dėl pačio veikėjų mąstymo, gyvenimo su šia problema. Man atrodo natūralu, kad ir koks vaikas bebūtų mamos juos jaučia geriausiai ir myli labiausiai, juk devynis mėnesius nešiojo po savo širdimi. Buvo keista ir neskanu skaityti, kai Ana savo dukrelę priepuolio metu tiesiog palikdavo vieną, nes jai būdavo per sunku tai matyti, kaip vis galvodavo apie tai, kad geriau mergaitė išvis nebūtų gimusi ir kad geriau būtų ją atiduoti į kokius globos namus. Suprantu, tai natūralu, visokių minčių kyla, o dar tokioje situacijoje, tačiau Ana tai džiaugėsi mergyte, stebėjo kiekvieną jos naują pokytį, prisiglaudusi kartodavo, kad niekad nepaliks, tai vėl norėdavo viską mesti, palikti ją ir išeiti. Tuo tarpu, Tobijas, bijodamas per daug prisirišti prie mergytės, visiškai atsiribojo nuo bet kokios jos priežiūros ir nuo visų ūkinių darbų. Todėl knygoje daug pykčių, tarpusavio nesutarimų.
Be to, iš knygos aš tikėjausi šiek tiek ko kito. Maniau, kad ji bus labiau nukreipta į tėvų psichologiją, kaip jie tvarkysis su šia žinia, kaip prisitaikys prie kardinaliai pasikeitusio gyvenimo. Gavau ne visai tai, nes knygoje labai daug įvykių, o Frėja šalia atrodo tik kaip dar vienas nežymus, bet visiems labai skaudus reikalas. Pirmiausia Frėjos gimimas, tada persikraustymas, griūvantys naujieji namai, pelės, kurių neįmanoma išnaikinti, keista namo prižiūrėtoja Lizė, Tobijaus užimtumas, derliaus sezonas, kur dar kokie penki kiti veikėjai ir iš seno pusiau dienoraščio, pusiau receptų knygos aiškėjantis seniai mirusi namo gyventojos Rozos likimas.. Buvo per daug ir jau atrodė skaitai apie visus, bet ne apie pačią esmę.
Knyga ne iš pačių gerųjų, nesigailiu, kad skaičiau, bet nieko nebūčiau praradusi, jei būčiau ir neskaičiusi. Rekomenduoti galiu tiems, kurie mėgsta tokio tipo knygas, kuriose pagrindinės temos susijusios su skaudžiais išgyvenimais, bet pridursiu, kad stipresnius veikėju jausmus ir psichologinius išgyvenimus gausit skaitydami kokią J.Picoult.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą