2017 m. balandžio 20 d., ketvirtadienis

Muriel Barbery "Ežio elegancija"


Mano įvertinimas: 4/5.

Ši knyga lentynoje guli nuo pačios pirmosios mano aplankytos knygų mugės laikų. Tai būtų 5-6 metai atgal. Tikrai ilgas laikotarpis, tačiau, manau, kad kiekviena knyga yra perskaitoma laiku, kad ir kada perskaityta, skaitytojui ji suteikia tai, ko jis tuo metu joje ieško. Šioje knygoje sau aš radau daug.

Siužetas: Romanas pasakoja apie penkiasdešimt ketverių metų namsergę Renė. Ji dirba viename Prancūzijos turtuolių name, nors daugeliui ji atrodo, kaip tipinė namsargė, Renė iš tiesų, yra protinga, intelektuali ir besidominti literatūra, menu, muzika, moteris. Knygoje svarbus vaidmuo tenka ir Palomai - vienai iš to namo gyventojų, labai protingai dvylikametei mergaite, kuri gyvena supama turto ir visos aukštuomenės beprasmybės. Palomos tikslas - per savo tryliktąjį gimtadienį nusižudyti.

Mano nuomonė: Tai knyga - apgavikė. Pirmiausia mane apgavo viršelis ir pats knygos apipavidalinimas. Ji visai mažytė, su trumpais skyriais, todėl tikėjausi, kad knyga bus lengvai skaitoma ir didelio susikaupimo nereikalaujančio siužeto. Klydau, nes knyga tikra filosofinė bomba, kurioje didžiąją laiko dalį užima ne įvykiai, o aplinkinio pasaulio stebėjimas, mąstymas apie skirtingas visuomenes klases, žmonių elgesį, požiūrius, pačią gyvenimo prasmę. Knyga prikimšta sudėtingų terminų, kurie šiek tiek erzino, bet tuo pačiu ir suteikė knygai savotiško rimtumo. Toliau, knyga apgavo mane savo ne itin įdomia pradžia, todėl teko prie knygos pratintis pamažu, bet vėliau aš ją tiesiog prarijau ir vis laukiau kada galėsiu prisėsti ir paskaityti.
Tai tikrai puiki knyga, verčianti susimąstyti apie gyvenimo trapumą, dalykus, kuriuos reikia vertinti, kuriais reikia mėgautis. Tik dar kartą įsitikinau seniai žinoma tiesa - mažuose dalykuose slepiasi didžioji laimė. Ir šioje knygoje, dėmesys nėra sutelktas į kažkokius didelius įvykius, priešingai, knyga parodo, kad laimė tai viena, bet gerai pasirinkta draugė, tradicinis arbatos gėrimas ir naminių skanėstų ragavimas, tai nauja ir įdomi pažintis, knygos, filmai, menas, mylimas augintinis ir daug panašių dalykų. Pabaiga man buvo netikėta ir užvertusi knyga nubraukiau ašarą. Buvo gera skaityti šią knygą, pasisemti išminties ir dar kartą savyje perkratyti savo vertybių stalčiuką. Stipriai rekomenduoju, manau, kad ši knyga nedovanotinai pamiršta, bet džiaugiuosi, kad ji atgimė mano skaitiniuose. :)

2017 m. kovo 21 d., antradienis

J.K Rowling "Haris Poteris ir prakeiktas vaikas"


Mano įvertinimas: 3.5/5

Esu didelė Hario Poterio fanė. Užaugau su šitomis knygomis, dar ir dabar pamenu, kaip laukdavau paskutiniųjų dalių pasirodymo kaimelio bibliotekoje, kaip mama prašydavo bibliotekininkės, kad mums, mano broliui ir man, pirmiesiems duotų jas perskaityti. Haris Poteris man yra tradicija, nes neįsivaizduoju Kalėdų be visų filmo žiūrėjimo vėl ir vėl. Esu labai laiminga, kad dar vaikystėje spėjau įšokti į Hogvartso ekspreso traukinį ir pamilti taip puikiai sukurta magijos pasaulį. Natūralu, kad labai nustebau sužinojusi, kad po šitiek metų pasirodys nauja knyga. Negaliu pasakyti ar labai jos laukiau, bet turbūt HP gerbėjai negali jos neskaityti.

Siužetas: Haris ir jo šeima po 19 metų. Didžiausias dėmesys skiriamas Hario sūnui Albui, kuris nekaip sutaria su tėvu ir jaučiasi nesuprastas magijos pasaulyje. Kartu su Smirdžiaus sūnumi Skorpionu, jis neria į nuotykius.

Mano nuomonė: Buvo tikrai smagu ir gera grįžti į tą nepaprastą magijos pasaulį, vėl skaityti knygą apie Harį. Ir pati knygos siužeto linija man pasirodė įdomi, nes prieš imantis skaitymo kilo abejonių dėl to, kaip gi ir kokį čia blogį reikės nugalėti, kai Voldemortas jau seniausiai miręs. Bet viskas sudėliota ir Voldemorto tikrai yra. Na, bet ties šituo mano pagyrimai ir baigiasi. Vis gi, esu tokios pačios nuomonės, kokios buvau dar tik sužinojus, kad bus nauja knyga, manau, kad viskas tik dėl pinigų, puikios nišos pasipelnymui, nes gi, kad ir koks fanas esi, vis tiek pirksi ir skaitysi. Nepatiko man pjesės forma, skaičiau greit, neįsijausdama. Knygoje pagrindinis dėmesys skiriamas tarpusavio santykiams ir jausmams, o magijos pasaulis toks lyg nustumtas kažkur į šalį. Tikrai ne tas, kas buvo, toli gražu, bet turbūt ir nereikia tikėtis, kad būtų pakartotai tai, kas nepakartojama.

Rekomendacija: Rekomenduoju visiems Hario mylėtojams, kad ir nepatiks, nemanau, kad ramiai gyvensit, kol patys neperskaitysit. Ir tiems, kurie išvis nėra skaitę HP serijos, labai ją rekomenduoju. Žinau, kad mano būsimi vaikai šalia pasakų prieš miegą gaus ir dozę Hario Poterio.

2017 m. kovo 15 d., trečiadienis

Jan Moran "Vyndariai"


Mano įvertinimas: 3.5/5

Vienas malonumas dovanoti knygas, o po to ir pačiai jas perskaityti. Su "Vyndariais" lygiai tokia ir yra istorija. Susižavėjusi aprašymu, perskaičiusių žmonių nuomone, nusprendžiau, kad noriu ją padovanoti draugei ir žinoma, perskaityti pati. 

Siužetas: Knygoje persipina XXa. mamos ir dukros istorija. Prancūziško kraujo turinti Ava - puiki Kalifornijos vyndarė, viską pasiekusi savo rankomis ir sunkiu darbu išsikovojusi vietą vyndarystės pasaulyje, į kurį įsileidžiami tik vyrai. Be to, viena užauginusi dukrą - Katerina. Katerina, taip pat mylinti vyndarystės pasaulį ir mamą, tačiau turinti paslaptį - mažą dukrelę, su kurios tėvu būti negali. Knygoje viena po kitos ryškėja paslaptys, kurios arba sugriaus, arba suartins šių dvejų moterų pasaulius.

Mano nuomonė, jausmai: Knyga įtraukia jau nuo pačių pirmų puslapių, lengva, intriguojanti istorija, kurios lapus norisi versti vieną po kito. Viso romano metu išliko tas lengvumas ir smalsumas galvojant, kaip čia visas baigsis. Tai tikrų tikriausia lengvo turinio, atostogų knyga. Su tokia vienas malonumas gulėti ir kaitintis paplūdimio saulėje arba tiesiog, mano atveju, bandyti prisišaukti geresnius orus niūriomis dienomis, nes visa knyga pulsuote pulsuoja karščiu ir aistra. Atrodo taip ir norisi nusikelti į knygos puslapius, nes čia pasakojama apie Kalifornijos ir Italijos vynuogynus, vieną skaniausių vynų pasaulyje, siauras Paryžiaus gatveles, iš tolo kvepiančias kepyklėles, nepaprastus Luvrą ir Senos upę. Skaitant norisi susikrauti lagaminą ir su bilietu kišenėje aplankyti visas tas vietas, paskanauti Itališko vyno, prancūzišku kruasanų. O dar šiuose miestuose liepsnojanti meilė ir paslaptys. Gal tos visos paslaptys, bėdos ir nelaimės man buvo kiek per banalios, jei ne ta, tai kita užgriūva problema. Kartais tikrai norėjosi vartyti akis! Perskaitę, suprasite, ką turiu galvoje. Nepaisant to, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, maloniai praleidau laiką, todėl rekomenduoju ieškantiems lengvo savaitgalio romano. 

2017 m. vasario 26 d., sekmadienis

Hermann Hesse "Stiklo karoliukų žaidimas"


Šią knygą skaičiau ištisus metus. Tai ilgiausiai uždelsta skaityti knyga. Vis pradėdavau - mesdavau, pradėdavau vėl ir po kurio laiko mesdavau. Kol nusprendžiau, kad gana, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Ir labai džiaugiuosi, kad užbaigiau, nes ši knyga man buvo lyg savęs išbandymas, lyg koks kopimas į kalno viršūnę, į kurią aš įkopiau ir dabar dalinuosi nuo jo matomu vaizdu.

Teko matyti, kad daugelis žmonių teigia, jog ši knyga yra skirta tik išprususiems, inteligentiškiems žmonėms, na, žodžiu, ne kiekvienam skaitytojui. Iš dalies su tuo galiu sutikti, nes pati knygos kalba išsiskiria iš kitų knygų. Ji sodri, įdomi, naudojami kitokie, retesni terminai. O ir pati istorija dvelkia giliu dvasios pasauliu, neišsemiamais žinių šaltiniais. Juk knygos pagrindinis veikėjas Jozefas Knechtas, dar mokydamasis mokykloje, yra pastebimas elito kolegijos ir į ją priimamas. Ten jis supažindinamas su kitu pasauliu, kur egzistuoja ir Stiklo karoliukų žaidimas. Knygoje matoma jo kelionė į save, jo susipažinimas su įvairiais žmonėmis, kurie formuoja jo požiūrį į aplinkinį pasaulį. Tik tas aplinkinis pasaulis apribotas Ordino sienų ir lyg dvasininkams, Ordino nariams nevalia nei gyventi pasaulietiško gyvenimo, nei kurti šeimas. Nepaisant viso to "mandro" knygos stiliaus, ji buvo lėta, knygoje nebuvo nieko staigaus, jokių impulsyvių sprendimų, jei kas ir daroma, tai viską apgalvojant, metų metus gvildenant tą mintį savyje. Todėl skaitant atrodo, kad viskas stovi vietoje. Taip pat, autorius beveik niekaip neužsimena apie aplinką už elito mokyklos, kolegijos ribų, skaitant net neaišku, kokiu laikotarpiu veiksmas vyksta, lyg ir įsivaizduoji labai senus, gal viduramžio laikus, bet visgi skaitai, kad važinėja mašinos. Tuo noriu pasakyti, kad visas dėmesys sukoncentruotas į žmogų, jo išgyvenimus, o ne į aplinką.  Pagrindinis veikėjas priminė Liudą Vasarį, abu knygų veikėjai suprato, kad jaučia trauką išoriniam pasauliui, esančiam už sienų, jaučia norą gyventi kitaip, su iššūkiais. 

Nors negaliu teigti, kad šią knygą supratau iki galo, man vis dar neaišku kokį vaidmenį knygoje vaidino Stiklo karoliukų žaidimas, ji man patiko. Ir, manau, kad kiekvienam verta ją perskaityti ir susidaryti asmeninę nuomonę. 


2017 m. vasario 17 d., penktadienis

Jane Austen "Nortangerio abatija"


Nors knygų lentynoje jau senokai guli "Puikybė ir prietarai", visgi savo pažintį su nuostabiąja ir romantiškąja Austen, pradedu nuo kitos, pirmosios, rašytojos knygos. O viskas dėl to, nes pastaroji yra išleista labai patogiu,"kišeniniu" formatu, kuris puikiai tilpo į bet kokį krepšį ir maloniai skaitėsi autobuse, keliaujant į paskaitas.

Knyga pasakoja apie Ketriną Morland, geraširdę, naivią ir patiklią septyniolikmetę, kuri su šeimos draugais išvyksta pailsėti į kurortinį Bato miestelį. Žinoma, miestelyje viskas kitaip nei gimtajame kaime. Čia visai kitokie žmonės ir veikla, todėl Ketrina sutinka ir pirmąją simpatiją ir pirmąją geriausią draugę. O perskaitytos knygos, padeda įsivaizduoti save, kaip heroję, kuri išgyvena ne tik saldžias meilės kančias, bet ir šiurpius įvykius.

Turiu pripažinti, kad tai labai įdomi, puikiai to meto tradicijas, manieras atskleidžianti knyga. Vos pradėjus skaityti, taip ir išnyra prieš akis visos damos su nuostabiomis suknelėmis, pasivaikščiojimai su draugėmis, susikibus parankėm ir arkliais traukiamos karietos. Tiesiog, sukurta labai romantiška, senovinė aplinka. Žinoma, kad Austen puikiai tai vaizdavo, nes romanas parašytas tikrai seniai - 1799 metais. Būtent tokios romano nuotaikos ir tikėjausi, lengvumo, romantikos, stiprių išgyvenimų. Šis romanas kurtas gotikiniu stiliumi, net labiau parodijuojant gotiškąjį romaną, todėl buvo ganėtinai sunku suprasi tokią, sakytum, paiką ir naivią pagrindinę veikėją, kurią norėjosi gerai papurti, kad apsižvalgytų ir pagaliau susiprotėtų, kas iš tiesų dedasi aplink. Bet, kadangi, tai toks autorės pasirinktas rašymo stilius, tenka susitaikyti ir keliauti knygos puslapiais toliau. O toliau, pilna visko: nuotykių, širdies neramumų, gėdos, pažeminimo, bet tuo pačiu ir meilės, atsidavimo, ryžto kovoti dėl savo laimės.
Tikrai, labai puiki klasika, labai moteriška ir lengva. Rekomenduoju! O pati nekantrauju perskaityti "Puikybė ir prietarai", tikiu, bus dar geriau.

2017 m. sausio 24 d., antradienis

Jo Nesbø "Vaiduoklis"

Antras detektyvas šiais metais. Kaip ir prieš tai skaitytas, šis taip pat labai puikus. Tik, tai jau 9 serijos knyga, kai, tuo tarpu, mano perskaitytuose puikuojasi tik dvi šios serijos knygos. Ką aš noriu tuo pasakyti? Tikrai labai rekomenduoju, kaip ir Tess Gerritsen knygas, taip ir šias - skaityti iš eilės, nes yra tokių faktų, kurie bus žinomi, tik, jei skaitėte viską nuo pradžių. Bet ir vėl, aš skaitau nenuosekliai ir vis tiek mėgaujuosi siužetu, todėl, jei galimybių nėra, o skaityti Nesbo norisi - pirmyn.

Knygoje Haris Hūlė (pagrindinis knygos veikėjas, policininkas) po kelerių metų grįžta į Oslą, bet ne be priežasties.  Žmogžudyste kaltinamas policininkui artimas žmogus, buvusios mylimosios Rakelės sūnus Olegas. Haris įsitikinęs, kad už viso to slypi kažkas daugiau ir, žinoma, bando visą tai išsiaiškinti. Atskleidžiant vis daugiau detalių, atsiveria platus nuodėmių liūnas, kuriame sukasi įtakingi asmenys, išdavystės, pinigai ir narkotikai.

Net nežinau ar verta čia labai apie Harį Hūlę išsiplėsti. Kam teko skaityti, tai puikiai supras, kad šis romanas taip pat labai geras, įtemptas ir nenuspėjamas, kaip ir kitos serijos knygos. Palyginus su Gerritsen, Nesbo kuria tokius vyriškesnius, suktesnius, paprastesnius, bet ne ką mažiau įdomius detektyvus. Atrodo, ko gi daugiau reikia detektyviniam romanui, jei ne įtempto siužeto, nenuspėjamumo ir skaitytojo įtraukimo? Jei jau kartu su pagrindiniu veikėju ieškai tikrojo kaltininko ir spėlioji, kas čia galėtų būti, tada jau knyga tikrai labai gera. O šiai aš jokių minusų neturiu.
Todėl stipriai rekomenduoju šį rašytoją ir jo knygas. Jei toks žanras prie širdies, tikrai nenusivilsite.

2017 m. sausio 14 d., šeštadienis

Ruta Sepetys "Druska jūrai"

Nors labai nesiveržiau skaityti šios knygos, vis gi nutariau, kad turiu perskaityti kūrinį, kuris laimėjo "2016 Goodreads choice awards" geriausios paauglių knygos rinkimuose. Be to, esu skaičiusi ir turiu pirmąją autorės knygą - "Tarp pilkų debesų".

Pirmiausia, apie siužetą. Karo metai, badas, mirtys, slapstymaisi ir būrelio žmonių kelionė į laivą, kuris gali saugiai nuplukdyti į Vokietiją ir apsaugoti nuo Rusijos vykdomų žiaurumų. Knygoje visai trumpučiuose, vos kelių puslapių skyriuose, pasakojami keturių jaunuolių gyvenimai. Joana - lietuvė, medicinos seselė, nepaprastai geros širdies ir visiems padedanti. Emilija - lenkė mergaitė, atskirta nuo tėčio ir besislapstanti miškuose, ją nuo Vokiečio kario išgelbsti Florianas. Florianas - prūsas, turintis begales paslapčių ir bėgantis nuo Vokietijos valdžios galvų. Alfredas - vokietis jaunuolis, tarnaujantis viename iš pabėgimo laivų, pavadintu "Wilhelm Gustloff", jis labiau už viską trokštą garbės, valdžios ir tarnauti fiureriu, nors yra tik įgulos pastumdėlis. Visų jaunuolių gyvenimai persipina vienas per kitą ir karo gniaužtuose jie visi sutinka savo lemtį.

O dabar mano mintys apie knygą. Minėjau, kad nesiveržiau jos skaityti. Taip yra todėl, nes nelabai likau sužavėta knyga "Tarp pilkų debesų". Žinau, kad labai labai daug žmonių mano, kad knyga yra puiki ir viena geriausių skaitytų, tačiau man per daug ji panaši į D. Grinkevičiūtės "Lietuviai prie Laptevų jūros", tiek panašių detalių, kad skaičiau ir galvojau, jog tai "copy paste" tik gal supaprastinta, pritaikyta paaugliams, kad būtų įdomu. Puikiai atsimenu, kaip mes šias dvi knygas lyginome lietuvių kalbos pamokoje ir tada supratau, kad gal per didelės liaupsės autorei, nieko naujo ir įspūdingo ji nesukūrė. Na, nieko, perskaičiau. Būtent dėl tos priežasties aš dvejojau dabar, o pradėjus skaityti jau maniau, kad dvejojau ne veltui. Labai sudėtingai aš "bičiuliavausi" su veikėjais, keturiais skirtingais jaunuoliais, kuriems pažinti skiriami vos keli sakiniai, tada jau kitas pasakotojas ir taip vis rateliu. Buvo neįdomu iki beveik 100 puslapių. Džiaugiuosi, kad po to šimto knygos nenumečiau į šalį, nes toliau tapo įdomiau ir likusią knygą baigiau per kelis prisėdimus. Matyt, prisitaikiau prie tokios pasakojimo manieros, pažinau veikėjus ir tapo daug lengviau. Kadangi, labai trumpučiai skyriai, knyga skaitėsi labai greit. Pasakojimo stiliumi knyga panaši į pirmąją autorės knygą, tas pasakojimas nesudėtingas ir net norėtųsi stipresnio, rimtesnio kūrinio, bet kadangi knyga labiau orientuota į paauglius, to sudėtingumo pilnai pakanka. Manau, jei man dabar būtų 13-15 metų, ši knyga būtų tapusi viena geriausių, nes tada dar tiek mažai tikrai gerų ir stiprių kūrinių buvau skaičiusi.
Ir paskutiniai pastebėjimai, tai būtent temos pasirinkimas. Autorė išveda Lietuvą į platųjį pasaulį, daug amerikiečių ir kitų pasaulio šalių skaitytojų sužino apie tokią mažą šalį, kaip Lietuva ir apie įvykius lydėjusius mūsų tautiečius karo metais. Ir šiaip, knygoje buvo tokių istorinių faktų apie kuriuos aš nieko nežinojau ir buvo vietų, kurios emocinėmis prasmėmis buvo labai skaudžios.
Taigi, jei trumpai, iš visų savo minčių galėčiau pasakyti tiek, kad knyga nors ir ne itin stiprus istorinis romanas, mane įtikino ir man patiko, užkabino širdies stygas ir aš su skausmu suvokiu, kad esu laiminga gyvendama dabar, turėdama visus brangius žmonės šalia ir neišgyvendama tokio siaubo, kokį patyrė to meto gyventojai. Knyga tikrai nebloga - 4/5. Ir ypač puiki paaugliams, kurie neturi užmiršti mūsų šalies praeities.

2017 m. sausio 9 d., pirmadienis

George Orwell "Gyvulių ūkis"


Bent kol kas, šiems metams turiu vieną tikslą, susijusį su skaitymu - perskaityti kuo daugiau klasikos kūrinių. Labai mėgstu klasiką, dažniausiai visomis knygomis lieku patenkinta ir jaučiu, kad dar yra labai daug puikių knygų, kurias privalau perskaityti. Na, o viena iš jų - "Gyvulių ūkis"

Knygoje pasakojama apie gyvulių ūkį, kuriame gyvenantys gyvūnai nusprendžia sukilti. Jie iš namų išvaro savo šeimininką ir patys pradeda vadovauti sau. Gyvuliai kalbasi, skaito knygas, mokosi abėcėlės ir rašyti, patys susitvarko su visais ūkio darbais. Vadovauti imasi kiaulės, kurios laikomos protingiausiomis tvarto gyventojomis, tačiau pradžioje nustatytos visiems vienodos taisyklės ir gyvulių lygybė, po kurio laiko - dingo. Pasirodo, "visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni".

Skamba lyg iš fantastikos srities ar bent mažų mažiausiai pasakos, taip? Keistoka, bet skaitant Orwell'ą , tai atrodo net visiškai natūralu. Jau ir prieš tai skaičiau autoriaus "1984-ieji", knyga man patiko savo savitu stiliumi ir visomis užslėptomis mintimis. Lygiai taip pat "Gyvulių ūkis" man patiko savo užslėptomis mintimis, susijusiomis su sovietų sąjunga, to meto tvarka (knyga aktuali ir šiandienos visuomenėje). Viskas labai tikroviškai su ironija pavaizduota per naminius tvarto gyventojus. Mano skaityto leidimo knyga - vos 80 puslapių, bet jų pilnai pakako išvystyti visoms mintims, visai istorijai. Anksčiau minėjau, kad, jei perskaičius knygą viduje kyla diskusija, tada knygą vertinti galima puikiai, tad... 5/5. Ir labai rekomenduoju visiems, ypač klasikos, Orwell'o ir gerų knygų mėgėjams.

2017 m. sausio 1 d., sekmadienis

Tess Gerritsen "Mefisto klubas"

Jau buvau pasiilgusi Tess rašomų knygų stiliuko. To nenuspėjamo siužeto ir kraują stingdančių autopsijų. Būtent jos taip išskiria šiuos detektyvus iš kitų. O man, studijuojančiai medicinos srityje ir visada besižavėjusiai tais dalykais, tai papildomas pliusas knygai.  Dar puikiai prisimenu savo pažintį su "Chirurgu". Tai buvo pirmas ir, kol kas, vienintelis detektyvas taip stipriai mane sužavėjęs, vienintelis, kurio negalėjau padėti į šalį, neperskaičiusi jo tą pačią lietingą popietę. "Mefisto klubas" irgi neatsilieka.

Šiame detektyve, kaip ir kitose šios serijos knygose, netrūksta paslaptingų žmogžudysčių, kurias žingsnelis po žingsnelio narplioja detektyvė Džeinė Ricoli su daktarės Moros Ailz pagalba. Tik šioje knygoje žmogžudystės siejamos su satanistinėmis apeigomis ir nežemišku blogiu. Knygoje kalbama apie demonus ir apsėstuosius, apie blogį, kurio garsiai neminim, bet jaučiame vaikštant tarp mūsų.

Perskaičius tikrai buvau patenkinta, na, puikus, įdomus detektyvas. Tas, kas skaito Tess Gerristsen romanus, puikiai žino, kad galima paimti bet kurį autorės romaną ir jis tikrai bus puikus, net, jei kuris ir bus šiek tiek blogesnis, visumoje visi autorės romanai yra geri. Juos lengva skaityti, įdomu sekti siužetą, spėlioti, kas yra žudikas ir gale suvokti, kad nė velnio neatspėjai. Nežinau ar dar kažko galima norėti iš knygos. Dar viena šių romanų savybė, kuri mane visada žavi, tai žinių teikimas skaitytojui, nežinau, kaip tiksliau tai pavadinti. Autorės knygose skaitytojas ne tik kartu su veikėjais medžioja žudiką ir ieško kabliukų jam išaiškinti,bet taip pat ir gauna informacijos apie įvairius terminus, istorijas, kurios minimos siužete. Kaip antai, šioje knygoje sužinojau apie Enocho knygą, mitus gyvavusius dar prieš Kristų ir net apie paprastus dalykus, tokius, kaip dažai, panašūs į kraują, naudotus žudiko. Pažvelgus iš kitos pusės, tai labai puiku, kai ne tik knygą perskaitai, bet ir kažką naujo sužinai ir pleti savo akiratį. Žinoma, ne viskas nuo a iki z man patiko knygoje, pasirodė, kad ne viskas sudėliota į vietas, kad dar trūksta tų taškų ant i. Tačiau, tai ne paskutinė serijos knyga, todėl, manau, kad kitoje dalyje man kilę klausimai bus atsakyti. Ir labai rekomenduoju skaityti serijos knygas iš eilės, aš tai darau padrikai, todėl vietomis kilo neaiškumų, nes knygos tarpusavyje siejasi. O šiaip, 5/5, žinoma. 

2016 m. gruodžio 27 d., antradienis

Richard Bach "Tiltas per amžinybę"


Knyga, plačiąja prasme, yra apie meilę, o jei žiūrėsim siauriau, tai apie vyruką, ieškanti savo "tobulos moters", "savo sielos draugės", bet apsikausčiusi nematomas šarvais, kurie diktuoja tai, kad jis neturi būti suvaržytas jokios moters, nes taip galėtų prarasti savo laisvę. Tiek ir dabar rašant, tiek ir skaitant knyga atrodė ir naivoka, ir keistoka, tiek dėl to, kad atrodytų tikrai neįmanoma rasti tobulo žmogaus, tiek tuo, kad pagrindinis veikėjas sugeba susapnuoti savo ateitį, save ateityje, o paskui dar sugebėjimai pasinerti į astralines keliones...Žodžiu lyg ir visai logiškai prasidėjusi knyga vėliau sukeistybėja į pabaigą visai. Bet ir vėl, skaitai ir tiki tuo, nes atrodo autorius čia savo gyvenimą aprašo ir viskas tikrai turėjo būti iš tikrųjų. Taip pat, skaičiau sakinį, kad tai knyga, keičianti gyvenimą ir panašiai, negaliu su tuo kategoriškai nesutikti, nes minčių yra ir uojej kokių gerų minčių, apie gyvenimą, apie santykius, apie meilę. Tikrai skaitai ir susimąstai apie save pati, apie savo požiūrį į įvairius gyvenimiškus dalykus.
Knygos prie mėgstamiausių priskirti tikrai negaliu, bet prie patikusių drąsiai dedu. Turbūt antrą kartą visos neskaityčiau, nebent karts nuo karto permesiu akimis knygoje pasižymėtas patikusias ciatatas.

Caroline Bréhat "Aš mylėjau manipuliuotoją"


Šią knyga su didžiule pertrauka skaičiau net visus metus! Iš to išplaukia tai, kad knygos pradžia manęs tikrai neįtraukė ir neviliojo skaityti toliau, tačiau, tai labai plona knygutė, tad norėjosi pagaliau ją baigti.

Jei neklystų, knyga paremta tikrais, pačios autorės išgyvenimais. Joje pasakojama apie merginą, kuri sutinka svajonių vaikiną. Jis nuostabiai gražus, įdomus, traukiantis. Su juo ji jaučiasi ypatingai. Nekreipdama dėmesio į kelis keistus nutikimus, ji įsimyli, sutinka su juo tuoktis ir net pastoja. Bet visas blogumas prasideda po vestuvių, kai išaiškėja su kokiu pabaisa ir psichologiniu ligoniu ji susiejo savo gyvenimą.

Knyga man pasirodė silpnoka, lyg skaityčiau žurnalo straipsnį apie nelaimingą meilę. Taip ir šią istoriją butų galimą sutalpinti į porą žurnalo puslapių. Tiesiog visas knygos turinys yra vis blogėjantys santykiai, kol pagaliau pagrindinė veikėja suvokia, kad ilgiau taip tęstis nebegali. Žvelgiant iš kitos pusės, ši knyga labiau psichologinė, čia veiksmas toliau už dviejų žmonių santykių ribų neišeina, psichologiniai vyro sutrikimai siejami su sunkiais vaikystės išgyvenimais. Kadangi ir pats pavadinimas kalba apie manipuliuotoją, knygoje pavaizduotose santykiuose daug psichologinio smurto, manipuliavimo, kurį iš pradžių sunku pastebėti, o vėliau nelengva nutraukti. Knyga labiau ir skirta suvokti, kad tokie santykiai, kokie joje pavaizduoti, yra netinkami, kad moteris laiku sugebėtų atpažinti manipuliuotoją ir nutrauktų tokius santykius. Taigi, knyga pamokančio/psichologinio pobūdžio. Vis gi, aš nesu tokių knygų didelė gerbėja, pasigedau įtraukiančios istorijos, įdomaus siužeto ir rašymo stiliaus. Knygai skyriau 1/5, bet, manau, moterys susidūrusios su panašiais sunkumais gyvenime - ras save ir turės iš ko pasimokyti. Aprašoma skaudi tema, kuri turėtų sukrėsti ir iššaukti didelę diskusiją mano viduje, tačiau didesnio įspūdžio knyga mano skaitymo istorijoje nepalieka.