Andrius Užkalnis "Taip gyventi verta"

Neturiu nieko prieš Andrių Užkalnį, bet nesu ir jo gerbėja. Galima sakyti, kad šiuo klausimu esu neutrali. Neskaitau jo straipsnių, neteko žiūrėti televizijos laidų su juo, o ir jo rašomų knygų į rankas anksčiau nebuvo patekę. Tačiau gavusi pasiūlymą iš Obuolio leidyklos - pagalvojau, kad tai puikus būdas susidaryti nuomonę ir praplėsti akiratį.

Knygos veikėjas Merkys Kazlaukas atsibunda Vilniuje, mokėdamas Lietuvių kalbą, turėdamas namus, gerai apmokamą darbą, neblogą asmeninį gyvenimą. Problema ta, kad jis ne Merkys Kazlaukas, o Timothy Nigelis Brownas, anglas, visą gyvenimą gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, turintis ten darbą nekilnojamo verslo srityje ir neseniai išsiskyręs. Visa tai jis kuo puikiausiai prisimena, bet pasirodo, kad jo Anglijoj lyg nebūtų buvę, jo egzistavimas ten visiškai išnykęs. Taigi, knygos herojus turi pasirinkti įdomus ir naujas gyvenimas keistokoje Lietuvoje ar bandymas vėl kurti ateitį Anglijoje?

Tai tikrų tikriausia dienos, o gal kažkam ir kelių valandų, skaitymo knyga. Ir gerai, nes ilgesnės jos kurti ir nereikėjo. Ir autorius jau toks išsisėmęs atrodė pabaigoje, kad surašė tokį fiasko, kurį suprasti sunkoka. Kalbant apie knygos pradžią, ji man visai patiko, ganėtinai įdomi siužetinė linija, su mistikos prieskoniu ir kol pagrindinis veikėjas ieškojo atsakymų į susidariusią situaciją, tol tikrai buvo įdomu skaityti. Norėjosi, kad autorius nepamestų tos pradėtos temos, bet nuo knygos vidurio jau daugiau buvo ne apie veikėją, ne apie jam nutikusį TIKRAI ne kasdienį įvykį, o apie tai, kokia yra Lietuva. Ir tikrai ne iš gerosios pusės. Autorius viską pasakoja su dideliu kiekiu ironijos, nebijant pašiepti lietuvaičių ir net žinomų žmonių. Iš dalies su Užkalniu aš sutinku, jis atkreipė dėmesį į lietuvių mentalitetą, ypač tokių, kurie nesidomi tuo, kas vyksta aplink, neskaito knygų ir turbūt baigė nedaugiau aštuonių klasių. Ir gal šiek tiek nesmagu ir gaila skaityti, kai taip viskas pateikta lyg atvira, kraujuojanti žaizda. Aš irgi pastebiu visuomenėje dalykus, aprašytus romane, bet matau ir daug gražių, įkvepiančių žmonių, sektinų pavyzdžių. Tokia pesimistiška knyga Lietuvos atžvilgiu. :D 

Žinau, kad yra labai daug šio rašytojo gerbėjų, daug žmonių jį seką, skaito straipsnius, manęs ši knyga nesužavėjo taip, kad norėčiau prisijungti prie šių žmonių, bet neatsisakau minties ateityje paskaityti dar kažką iš šio autoriaus kūrybos. 

Mano įvertinimas: 2/5. 

Lee Child "Vienas šūvis"

Skaitydama laviruoju tarp rimtų ir lengvų knygų. Lengvos man tokios, kurios skaitosi greitai, siužetas nesudėtingas, daug galvoti netenka, rimtesnės skaitosi lėčiau, labiau įstringa ir sukelia daugiau apmąstymų. Na, o detektyvai, tai kažkas per vidurį. Todėl laaabai mėgstu paįvairinti savo skaitymą jais. Ši kartą mano pasirinkimas - Lee Child "Vienas šūvis".

Miesto aikštėje snaiperis mirtinais šūviais nužudo penkis žmones. Policininkai atlikę tyrimą nesunkiai išaiškina asmenį, kuris tai padarė. Surinkti įrodymai - neabejotini. Tačiau nusikaltėlis - Džeimsas Baras, apklausos metu neištaria nė žodžio, išskyrus: "Raskite Džeką Ričerį". To imasi nusikaltėlio sesuo, kuri tiki, jog brolis nekaltas ir advokatė ginanti jį. Su Džeko Ryčerio pasirodymu mieste aiškėja vis daugiau įdomių nusikaltimo detalių.

Turbūt kiekvienas skaitytojas imdamas į rankas kriminalinį romaną tikisi vieno - įtampos. Tokios įtampos, kuri užkabintų nuo pirmų puslapių ir nepaleistų iki pat pabaigos. Net šios knygos viršelis teigia, kad tai knyga su įtampos kupinu siužetu. Deja, bet manęs pradžia nė trupučio neįtraukė į pasakojimą, gal taip nutiko dėl sudėtingų aplinkos aprašymų, dėl ko buvo sunku mintyse įsivaizduoti knygos įvykius,o gal dėl nuobodžios ir lėtos eigos. Be to, vienas pagrindinių veikėjų, Džeimsas Baras beveik visos knygos metu pragulėjo ligoninės lovoje ir nebuvo fiziškai įtrauktas į nusikaltimo narpliojimą. Taip neįdomiai, be "užsidegimo" aš skaičiau gal iki kokio 150 puslapio. Mano laimei, po to įvykiai pradėjo įdomėti ir aš pagaliau gavau tos lauktos įtampos ir su nekantrumu laukiau knygos atomazgos. Turiu pripažinti, kad šis detektyvas kitoks nei man įprasta skaityti, ne blogąją prasme. Dažniausiai skaitau tokius, kuriuose "blogiukų" ieško policininkai, detektyvai, įvykiai veja vieną po kito ir skaitydamas, vis bandai suvokti kieno čia darbas. Lee Child romanas man pasirodė kitoks, nes čia siūlo galo ieško pašalinis žmogus, kažkada tarnavęs armijoje, siužetas vystosi po truputį ir autorius kozirius ant stalo deda pamažu.

Trumpai tariant, tai tikrai neblogas romanas, tik jis nepralenkė nei mano mylimos Tess Gerritsen, nei neseniai pamėgtų "Department Q" serijos knygų, bet prisiekusiems detektyvų skaitytojams rekomenduoju pabandyti!

Mano įvertinimas: 3/5. 

Lavisa Spell "Meilėje kaip kare"

Nemeluosiu, į šią knygą žiūrėjau labai skeptiškai. Nesu didelė tokių meilės romanų gerbėja. Kalbu apie tokias knygas, kuriose lengvai nuspėjamas siužetas ir jokios gilesnės minties. Vis dėl to, viešai dalinuosi savo mintimis apie knygas, todėl jaučiu atsakomybę skaityti įvairius žanrus.

Po Lavisa Spell vardu slepiasi lietuvė rašytoja, išleidusi jau antrąjį savo romaną. Šis vardas(slapyvardis) šiek tiek mane sutrikdė, nes nuo pradžių mintyse piešiau kūrinio vaizdą kokiame nors užsienio mieste, o šį vaizdą dar labiau sustiprino pagrindinių veikėjų vardai - Lilė ir Arėjas, ne tokie ir dažni Lietuvoje.

Taigi, į Atlantos įmonės vadovo kėdę sėda buvusio direktoriaus sūnus Arėjas. Jis ką tik iš karo lauko grįžęs vyras, visiškai nenorintis sėstis už tėvo įmonės vairo ir dar tokioje įmonėje, kurioje sukiojasi jauna ir labai gundanti tėvo meilužė - Lilė. Be abejonės, tarp šių dviejų žmonių užsiplieskia karas, tačiau nuo neapykantos iki meilės (ir atvirkščiai) tik vienas žingsnis.

Ši knyga buvo puiki pradžia po ilgos pertraukos vėl pradėti skaityti, kadangi kelis mėnesius buvau atsidėjusi tik mokslams ir normaliai neskaičiau. Todėl ši lengvo siužeto, greitai skaitoma knyga buvo pats tas. Knygos pradžia mane tikrai įtraukė, atrodė paslaptinga, įdomi ir daug žadanti, bet toliau skaitydama nebesijaučiau taip pat. Skaitydama vis jaučiau kažkokį "Penkiasdešimties pilkų atspalvių" šešėlį - turtingas, gyvenimo sužalotas ir daug nuoskaudų turintis vyras, kuriam sunku išsakyti savo jausmus, kuris turi didelį pavydo ir savininkiškumo jausmus. Taip pat mergina, kurios geidžia visi aplinkiniai vyrai, kuri yra protinga ir graži, turinti problemų. Ką norit sakykit, bet panašumų tikrai yra, o taip norėtųsi kažko kito, o ne to paties tik įvilkto į kitą apdarą. Ir dar vienas minusas iš mano pusės, kad knygoje buvo visko per daug, nenoriu per daug išpasakoti, bet tie, kurie skaitė ar skaitys tikrai pajus, kad per daug knygoje įvykiu, kurie šiaip turėtų būti labai reikšmingi ir užimti didesnę dalį knygos, bet šiame kūrinyje "pravaromi" vienas po kito.

Pabaigai galiu pridurti, kad tai mano asmeninė nuomonė, kad tikrai yra žmonių, kuriems knyga labai patiko. Tokia literatūra yra gera, kai norisi atsipalaiduoti, neapkrauti minčių, ypatingai, kai knygų perskaitoma labai daug, tuo tarpu aš skaitau mažiau, tad noriu, kad skaitomos knygos būtų kokybiškos. Be abejo, rekomendacijos mėgstančioms tokius romanus, kuriose yra meilės, erotikos ir būtinai gera pabaiga.

Mano įvertinimas: 2/5

Jussi Adler-Olsen "Fazanų žudikai"

Tai dar praėjusiais metais paskutinioji mano perskaityta knyga, kurios aprašymui vis neradau laiko. Ir pagaliau, kai sunkusis ir įtemptas periodas baigėsi, galiu pasidalinti savo mintimis apie šią knygą.

Antroji "Department Q" serijos knyga. Kaip ir pirmojoje detektyvas Karlas Mjorkas kartu su savo asistentu Asadu imasi naujos bylos, tačiau šioji į jų rankas patenka keistomis aplinkybėmis, o ir pati byla išaiškinta jau prieš daug metų, rastas kaltininkas ir pasodintas už grotų. Tačiau nebūtų Karlas puikus detektyvas, kad nepastebėtų, jog kažkas čia negerai ir nepabandytų surasti tikrųjų nusikaltėlių. O pasirodo, kad tikrieji nusikaltėliai labai įtakingi ir žinomi visuomenei žmonės, kurie pasinaudos bet kuo, kad tik nutildytų jiems grėsmę keliančius žmones.

Tai dar viena be galo įdomios serijos dalis, jei prisimenate, ką rašiau apie pirmąją, tai ir dabar panašiai jaučiuosi. Anksčiau tarp mano skaitomų knygų, pasitaikydavo daugiau detektyvinių romanų, bet paskutiniais metais jų vis mažiau, todėl labai džiaugiuosi, kad ta maža dalis susideda iš tokių puikių Jussi Adler-Olsen knygų. Kaip ir pirmoji, ši labai įtraukia, lengvai skaitosi ir knygos nesinori dėti į šoną. Ir vėl įdomi sugalvota byla - brolio ir sesers nužudymas, kurį tiriant išaiškėja ir daugiau kraupių nusikaltimų. Taip pat, man patiko  praeities linija, kai po truputį buvo atskleidžiami prieš daug metų nutikę įvykiai ir jo aplinkybės.

Šį kartą knygoje gal kiek per daug veikėjų ir man buvo gana sudėtinga sekti juos ir atitinkamai įsivaizduoti, kadangi skaitydama visada piešiu vaizdinius savo mintyse, taip pat norėjosi, kad tyrimas vyktų kiek sudėtingiau ir nebūtų taip paprasta, nes, atrodo, kad detektyvas visada atsiduria laiku ir vietoje.

Nepaisant to, knyga man patiko ir jau galvoju, kaip greičiau perskaityti likusias dalis. Jei ieškote gero detektyvo serijos, šią tikrai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 4/5. 

Jussi Adler-Olsen "Moteris narve"

Taigi, Knygų slėnis labai džiaugiasi, kad pradėjo bendradarbiauti su "Obuolio" leidykla, tai didžiulis įvertinimas ir dar didesnė priežastis tobulėti, skaityti ir visas mintis sudėti į blogą. Gavau keturias knygas ir vis galvojau, kurią čia pradėjus skaityti, bet netrukau greitai apsispręsti - pasirinkau "Moteris narve", nes girdėjau tikrai labai daug puikių atsiliepimų, bet tikrai negalvojau, kad bus taip gerai.

Šiame romane išlieka tendencija, kurią pastebėjau jau ir kituose detektyvuose, kad pagrindinis veikėjas - detektyvas/policininkas dažnai turi ir savo asmeninių problemų, kurios eina šalia pagrindinės siužeto gijos. Karlas Mjorkas yra detektyvas, kuris vieno nusikaltimo metu neteko savo komandos draugų ir dėl to jis kaltina save, o ir asmeninis gyvenimas ne rožėmis klotas, bet, kaip būdinga, jis į daug ką žvelgia ironiškai, apatiškai ir tiesmukai, drąsiai išsako mintis ir nebando savęs pakeisti. Aišku, detektyve turi būti ir pagrindinis nusikaltimas, taigi prieš penkerius metus pagrobta politikė Merete Liungor. Byla tada liko neišspręsta, nes jokių siūlo galų, kuriuos reiktų ištirti neatsirado, bet Karlas pradeda dirbti naujai įkurtame "Q" skyriuje ir visiškai atsitiktinai į rankas jam pakliūva būtent ši byla. O Karlas, padedamas asistento Asado, randa, kad ne viskas tada buvo patikrinta ir išaiškinta, byla vėl pradedama nagrinėti.

Nežinau ar taip buvau pasiilgusi detektyvo, ar kas, bet šią knygą tiesiog suvalgiau. :) Pirmiausia, ji be galo įtraukianti ir tai yra būtina detektyvui ir, be abejo, pageidautina visose knygose. Vos tik pradėjus skaityti darosi įdomu, o kuo toliau tuo geriau. Antra, labai įdomi siužeto linija, kituose detektyvuose jau antrame skyriuje gali perskaityti žudiko požiūrį ar mintis, neatskleidžiant jo tapatybės, ar bent jau yra daug įtariamųjų, kuriuos skaitant knyga vis įtarinėji, o čia - nieko. Nėra, ko įtarti, bet jau gale skaitant, kai viskas aiškėja, pagauni save mąstant, kad- "Ei, aš žinojau, kad tai kažką reiškia, kad nusikaltėlis būtent šis". Trečia, labai aiškiai parašyta knyga, nebandant skaitytojo vedžioti už nosies ir suvelti viską jo galvoje, priešingai, viskas taip aiškiai ir gerai sudėliota. Na, tikrai, liaupsės šiai knygai ir autoriui.

Kaip dar galiu patvirtinti, kad man knyga tikrai labai patiko? Na, nutiko toks įvykis. Aš atlikinėju praktiką ir kiekvieną diena pirmyn-atgal važinėju tarpmiestiniu mikroautobusu. Esu iš tų žmonių, kurie jau kelios stoteles prieš išlipant yra starto pozicijoje. :D O šiandien, jau baiginėjant knygą, jau, kai įtampa aukščiausiam taške, aš ,žinoma, skaitau. Na ir ką..vos nepravažiavau savo stotelės. Tik pakeliu akis ir žiūriu kaip tolstu nuo vietos, kurioje išlipu. :D Šūktelėjau vairuotojui ir ačiū Dievui jis laiku sustojo. Išlipau su šypsena, nu nes man niekad taip nebūna. Bet "Moteris narve" taip įtraukė, kad turbūt būtų galėje nuvežti į kitą miestą, į oro uostą, įsodinti į lėktuvą ir išskraidinti į negyvenamą salą, žinokit, nebūčiau pastebėjusi. :D REKOMENDUOJU, visiems detektyvų mėgėjams, jums tikrai verta susipažinti su šiuo autoriumi!

Lars Kepler "Hipnotizuotojas"

Puslapių skaičius: 622.

Leidykla: Obuolys, 2012 m.

Iš kur gavau? Draugo dovana.

Įvertinimas: 5/5

Ši knyga lentynoje gulėjo kažkur metus. Vis žvilgtelėdavau į ją su skaudančia širdim. Norėjosi skaityti, bet tai nerasdavau laiko, tai dar kas įsimaišydavo ir sutrukdydavo pradėti draugystę su šiuo detektyvu. O viršelis... Jau toooks paslaptingas ir viliojantis.

Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. 

Ką tik baigiau skaityti knygą ir dar būdama pilna įspūdžių, vaizdų ir minčių skubu rašyti savo nuomonės. :) Perskaičiau ir mintyse šmėžuoja vienas sakinys: "Velnias, tikrai geras detektyvas." Džiaugiuosi, kad jis buvo labai įtraukiantis, išskyrus pirmus penkiasdešimt puslapių, kurie skaitėsi šiek tiek sunkiau. Bet tada tik bum! Ir pasipylė visos įdomybės lyg iš gausybės rago. Pasirodo, Josefas, berniukas likęs gyvas po žiaurių skerdyniu, visai nėra angeliukas ir vargšas nuskriaustasis. O dar dingsta Eriko sūnus Benjaminas... Ir kuo toliau tuo viskas sudėtingiau. Knygoje labai daug įvykių, žmonių, vietų. Už tai dedu dideli pliusą, nes nebuvo nuobodu skaityti. Apskritai, buvo įdomu skaityti apie hipnozę, kurią anksčiau įsivaizdavau kiek kitaip. Ir pati dabar su mielu noru sudalyvaučiau kokiam seanse, tik gal geriau užhipnotizuoja ką kita, o ne mane. :D
Šioje knygoje man patiko beveik viskas. Beveik. Šiek tiek nuliūdau, kad pabaiga tokia pasirodė neišbaigta. Lyg nebaigtas šlifuoti deimantas. Viskas baigėsi lyg ir neblogai, bet man trūko pamąstymų ir to tokio visko sudėliojimo į tvarkingas lėntynėles. Gal kam kitam ir nepatiktų, bet aš su mielu noru sutikčiau, kad būtų dar vienas skyrius su pavadinimu "Po penkių metų". Norėčiau žinoti, kaip viskas ten susiklostė, nes turbūt antrame romane "Paganinio kontraktatas" apie Erika Mariją Barką ir jo šeimą neberašo... Tai pat, Benjamino pagrobimo istorija šiek tiek užgožė Josefą Eką. Ir jo atsiradimas irgi įvyko žvėriškai greit.
Atrodo, parašiau daug sakinių, kad ši knygą bloga, bet nors ir daug parašiau, šie minusai skaitant man netrukdė, jie tik tokie nežymus, bet kažkaip norėjosi paminėti. Turbūt, noriu visiems parodyti savo erelio akies įžvalgumą. :D
Taigi, tikrai rekomenduoju. Puikus detektyvas, puikiam savaitgaliui! :)