Lavisa Spell "Meilėje kaip kare"

Nemeluosiu, į šią knygą žiūrėjau labai skeptiškai. Nesu didelė tokių meilės romanų gerbėja. Kalbu apie tokias knygas, kuriose lengvai nuspėjamas siužetas ir jokios gilesnės minties. Vis dėl to, viešai dalinuosi savo mintimis apie knygas, todėl jaučiu atsakomybę skaityti įvairius žanrus.

Po Lavisa Spell vardu slepiasi lietuvė rašytoja, išleidusi jau antrąjį savo romaną. Šis vardas(slapyvardis) šiek tiek mane sutrikdė, nes nuo pradžių mintyse piešiau kūrinio vaizdą kokiame nors užsienio mieste, o šį vaizdą dar labiau sustiprino pagrindinių veikėjų vardai - Lilė ir Arėjas, ne tokie ir dažni Lietuvoje.

Taigi, į Atlantos įmonės vadovo kėdę sėda buvusio direktoriaus sūnus Arėjas. Jis ką tik iš karo lauko grįžęs vyras, visiškai nenorintis sėstis už tėvo įmonės vairo ir dar tokioje įmonėje, kurioje sukiojasi jauna ir labai gundanti tėvo meilužė - Lilė. Be abejonės, tarp šių dviejų žmonių užsiplieskia karas, tačiau nuo neapykantos iki meilės (ir atvirkščiai) tik vienas žingsnis.

Ši knyga buvo puiki pradžia po ilgos pertraukos vėl pradėti skaityti, kadangi kelis mėnesius buvau atsidėjusi tik mokslams ir normaliai neskaičiau. Todėl ši lengvo siužeto, greitai skaitoma knyga buvo pats tas. Knygos pradžia mane tikrai įtraukė, atrodė paslaptinga, įdomi ir daug žadanti, bet toliau skaitydama nebesijaučiau taip pat. Skaitydama vis jaučiau kažkokį "Penkiasdešimties pilkų atspalvių" šešėlį - turtingas, gyvenimo sužalotas ir daug nuoskaudų turintis vyras, kuriam sunku išsakyti savo jausmus, kuris turi didelį pavydo ir savininkiškumo jausmus. Taip pat mergina, kurios geidžia visi aplinkiniai vyrai, kuri yra protinga ir graži, turinti problemų. Ką norit sakykit, bet panašumų tikrai yra, o taip norėtųsi kažko kito, o ne to paties tik įvilkto į kitą apdarą. Ir dar vienas minusas iš mano pusės, kad knygoje buvo visko per daug, nenoriu per daug išpasakoti, bet tie, kurie skaitė ar skaitys tikrai pajus, kad per daug knygoje įvykiu, kurie šiaip turėtų būti labai reikšmingi ir užimti didesnę dalį knygos, bet šiame kūrinyje "pravaromi" vienas po kito.

Pabaigai galiu pridurti, kad tai mano asmeninė nuomonė, kad tikrai yra žmonių, kuriems knyga labai patiko. Tokia literatūra yra gera, kai norisi atsipalaiduoti, neapkrauti minčių, ypatingai, kai knygų perskaitoma labai daug, tuo tarpu aš skaitau mažiau, tad noriu, kad skaitomos knygos būtų kokybiškos. Be abejo, rekomendacijos mėgstančioms tokius romanus, kuriose yra meilės, erotikos ir būtinai gera pabaiga.

Mano įvertinimas: 2/5

Ursula Doyle "Mylimųjų laiškai"

Mane ši knyga patraukė savo įstabaus grožio viršeliu. Na taip, gal ir ne pats geriausias knygų rinkimasis, bet kartais galima. :) Tokią knygą tiek laikyti rankose, tiek fotografuoti vienas malonumas. Ji visur tinka ir suteikia subtilumo. :) Tačiau viršelį pamirštame, kai pradedame skaityti knygą. O šioje galime rasti nemažą krūvą garsių žmonių meilės laiškų, rašytų mylimiesiems arba labai brangiems žmonėms. Taip pat intriguoja ar ne? Kas gi nenorėtų mintimis atsukti laiko atgal ir pavaikštinėti po visiems žinomų žmonių namus, pažvelgti į jų gyvenimus ir meiles iš arti. Tai žavėjo ir mane. Bet ar tikrai gavau tai, ko tikėjausi? Nepasakyčiau.. Kai kurie laiškai buvo iš vis nei apie meilę nei įdomus. Kartais taip ir norėtųsi autorės paklausti kam reikėjo įtraukti į knygą šį laišką, jei jis niekuo nepasižymi ir neturi jokio žavesio? Taip pat vienas didžiausių minusų, kuris man kliuvo daug kartų, tai žmonių biografijos. Prieš kiekvieną laišką yra trumputė laišką rašančio žmogaus biografija. Šiaip tai visai gera idėja, nes ne visas senų laikų garsenybes aš žinau, o susipažinti prieš gilinantis į parašytą laišką - būtina! Bet jau tos biografijos... Paskaičius jas man dingdavo visa romantika ir noras skaityti laiškus. O kaip nedings, kai perskaitai, jog mylimoji, kuriai rašytas laiškas, buvo nukirsdinta vyro sutikimu, o pats vyras po kelių savaičių jau vedė kitą moterį. Ir tokių panašių istorijų tikrai ne viena. Man tai romantikos lieka nulis, o dar knygos pradžioje autorė kalba apie tai, kad žmonėms nustojus rašyti tikrus laiškus mirė ir romantika. Taip, iš dalies sutinku, bet kažkaip ir šioje knygoje ta romantika, kai kur atrodė mirusi. Tai čia tas didysis kliuvinys pakišęs koją šiai knygai sužibėti mano akyse. Jei žiūrint iš teigiamos pusės, tai knygoje yra ir gražių laiškų, tikrai mielų  ir skaitant džiaugiasi širdis. Toliau šiame įraše pateiksiu ir man labiausiai patikusias ir pasižymėtas knygos citatas. Tikiuosi ir jos jums patiks. Bet šiaip abejoju ar susigundyčiau pirkti šios autorės kitą panašaus stiliaus knygą. :)

Puslapių skaičius: 267.

Leidykla: Vaga, 2014 m.

Mano įvertinimas: 3/5.

Citatos

"Žvelgdavau į tas naivias merginas, tekančias už pirmo sutiktojo, su kuriuo tikėdavosi sugyventi. O štai aš, ko gero, laukiau to, be kurio gyventi negalėčiau." - Nora Doyle.

"...tarsi pasklidai po visą mano kūną, paspartinai širdies plakimą ir sukėlei švelnumo ašaras."- Mary Wollstonecraft.

"Būk laimingas; būk nepaprastai laimingas, nes to nusipelnei; kalbu tau iš visos širdies. Tu ką tik įkvėpei manyje nepaprastą laimės jausmą; už tavo dėmesį man nieko nėra vertingesnio." - imperatorė Josephine.

"Kai tavo veidas ir žodžiai byloja, kad myli mane, kai pajuntu tai giliai širdyje; tuomet man visas pasaulis nė trupinėlio nerūpi;..." - Jane Welsh.

"...jei šiandien palikčiau tave vien dėl principų, būtinai grįžčiau rytoj, kad pamatyčiau, kaip tu į tai reagavai." - Jane Welsh.

"Laiminu tave ir myliu kaip nedaugelį kas nors yra mylėjęs - visą savo mylimąjį išbučiuoju ir švelniai prie širdies prispaudžiu." - Rusijos imperatorienė Aleksandra. 

"Šiąnakt mano meilė tau tokia gili ir švelni, kad, rodos, netelpa manyje. greitai nugrimztu didelių kalnų apsupty, pamatytum mane ten, apačioje, giliai, šviečiančią ir paslaptingą, brangusis. Numestum man savo širdį ir niekad neišgirstum ją dugną pasiekiant. Myliu tave - myliu tave - Labanankt." - Katherine Mansfield. 

"Aš daugiau negu myliu tave ir negaliu liautis mylėjęs" - Byronas.

"Tai priminė man astronomijos teiginį, kad juo labiau poliai nutolę nuo saulės, juo stipriau ji svilina. Taip ir mūsų meilė; būdami atskirai nutolome vienas nuo kito, bet karštis tik stiprėja..." - Henrikas VIII.

"...mylinčio žmogaus bučinys. Toks nekantrus, karštas ir švelnus, rodos, Dievo siųstas." - Williamas Congreve'as.

"Bučinys - tas saldusis nuodas, neišvengiama, bet žavinga pražūtis." - Williamas Congreve'as.

"Labanakt, brangioji mano Sophie, vyras negali būti laimingesnis žinodamas, kad jį myli geriausia iš moterų." - Denis Diderot.

"...jūs man sakėte, kad atidavėte man savo širdį, ji guli jaukiai mano krūtinėje, tikiuosi, kad manąją jums nesunku nešioti, mano gyvenimo džiaugsme..." - Henry Frederickas.

"Pagauk ore tuos 2999 su puse mano bučinių, kurie skrenda ir laukia, kol kas nors juos pačiups." - Wolfgangas Amadeus Mozartas. 

"Tu galėtum būti laiminga be manęs, bet su manim netaptum nelaiminga." - Johannas Shilleris.

"Tu galėtum atiduoti save kitam, bet niekas nemylėtų tavęs taip tyrai ir stipriai kaip aš. Niekam tavo laimė nebūtų šventesnė, negu man yra ir visada bus." - Johannas Shilleris.

"Tikiuosi, netrukus spausiu tave savo glėbyje ir apibersiu tave milijonu karštų kaip pusiaujas bučinių." - Napaleonas Bonaparte'as.

"Lik sveika, brangioji žvaigžde, tūkstantį kartų palaiminta! - Honore de Balzacas.

"Žmogus gali jausti sotį žmogiškiems, bet ne dieviškiems dalykams, ir šis vienas žodis gali paaiškinti, kas tu man esi." - Honore de Balzacas.

"Saldžių sapnų ir leisk savo vyrui pabučiuoti tave dvylika kartų, kaip buvai jam žadėjusi, neskaitant tų kartų, kurių dar jam nepažadėjai." - Victoras Hugo.

Jeigu kas naudojat programėlę Instagram, tai mielai kviečiu aplankyti ir mane joje. :) Ten rasite ne tik mano skaitomų knygų, bet ir dalį mano ne knyginio gyvenimo. ;) mane rasite - alonderyte 

E.L.James "Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių"

Paskutinė trilogijos knyga jau perskaityta. Nebandysiu apsimesti, kad "uoj, kaip man nepatiko" tik dėl to, nes daug kam ji nepatiko ir daug kas šios knygos nelaiko vertos perskaityti. Aš susigyvenau su šitomis knygomis, matyt, esu labai prieraišus žmogus. Tiesiog, kai visas 3 knygas skaitai viena po kitos, pripranti prie veikėjų, siužeto vingių ir įvairių keistenybių. Ir taip jau nebe pirmą kartą. Nors esu perskaičiusi tikrai labai mažai sagų/trilogijų, bet matau, kad tas pojūtis kartojasi. Esu perskaičiusi tik visas Hario Poterio dalis (po keletą kartų) ir "Saulėlydžio" sagą, aišku, dabar prisidėjo ir "Penkiasdešimties pilkų atspalvių" trilogija. Gal būt ne vietoje Haris Poteris įrašytas, nes lyginti šių knygų tarpusavyje neįmanoma, bet aš kalbu apie jausmus užplūstančius, kai perskaitai visą knygų seriją. Sunku išsiskirti su veikėjais, kai kiekvieną mielą dieną apie juos ką nors perskaitai. Tad ir po atspalvių man šiokia tokia mažytė nostalgija. Paskutinė knyga man asmeniškai iš visų 3 buvo pati įdomiausia ir aš visiškai nepykstu dėl banalios, geros pabaigos, nes aš dievinu laimingas pabaigas. Rimtai. :D Aišku, mėgstu ir tokias, kurios būna netikėtos ir sukrečia iki sielos gelmių, bet nuo vaikystės man patinka ir geros pabaigos. Kadangi prieš miegą man buvo sekamos pasakos, o kai pati išmokau skaityti pirmiausia skaičiau tik jas. Ir iš bibliotekos tempiau visas pasakų knygas ir po ne vieną kartą, o tose pasakose visada sulaukiama gera pabaiga su "Jie ilgai ir laimingai gyveno", tad ir aš užaugau naivi svajotoja, tikinti, kad egzistuoja tikra meilė ir gėris visada nugali blogi. Tokia jau aš. Todėl pasidžiaugiau, kad trilogija užbaigta su gera pabaiga ir aš ramiai galėsiu miegoti naktimis, nesvarstydama kas gi nutiko kuriam nors veikėjui. Knygoje tikrai dar yra minusų, bet džiaugiuosi, kad dialogai pailgėjo ir buvo daugiau kalbama tarpusavyje. Gerai, kad įpinta šiek tiek veiksmo ir gana logiško. :) Turbūt kiekvienos moters svajonė būtų atsidurti Anastazijos vietoje, tokio vyriško rūpestingumo kokį turėjo Kristinas linkėčiau kiekvienam vyrui.

Tikrai nesigailiu, kad skaičiau, bet nesiruošiu imti į rankas kitų erotinių romanų, kurių po šios trilogijos pasirodymo atsirado kaip grybų po lietaus. Kol kas užteks ir šių knygų.

Rekomenduoju, jei ieškote lengvo, moteriško, neįpareigojančio romano, kuris greitai bus suskaitytas.


Puslapių skaičius: 600.
Leidykla: Alma littera, 2013 m.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 4-/5 

Jodi Picoult "Neprarask vilties"

Puslapių skaičius: 464.

Leidykla: Alma littera, 2012 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5

Apie Jodi Picoult teko girdėti tikrai nemažai. Mačiau net vieną pagal jos knygą pastatytą filmą "Mano sesers globėjas". Tačiau niekada neskaičiau jos knygų. Manau, atėjo metas susipažinti ir pačiai įvertintį šią autorę. :)

Netikite esant Dievą, o dukra jums pareiškia bendraujanti su dangiškąja Globėja. Ką pamanote?                
Septynmetė Viltis pusiaukelėje į baleto pamoką prisimena nepasiėmusi triko ir mama, trumpam grįžusi į namus, užklumpa vyrą su kita moterimi. Jis jau ne pirmą kartą išduoda Mariją. Įskaudinta moteris sutinka skirtis.
Tėvų nesutarimai ir skyrybos skaudžiai paveikia Viltį, bet į sielvartą panirusi Marija ne iškart pastebi, kad dukrelė vis dažniau šnekasi su nematomu draugu ir vadina jį... Dievu. Iš pradžių Marija tai priskiria vaikiškai vaizduotei, bet kai Viltis ima cituoti Bibliją ir gydyti, sutrikusi motina kreipiasi į psichoterapeutę...
Žinia apie stebuklingas Vilties galias netrunka pasklisti ir jųdviejų su mama gyvenimas virsta košmarišku cirku. Marijos valdas apgula ir tikintieji, ir skeptikai, o į namus, vienintelę ramybės salelę, braunasi žurnalistai.

Kas sieja mane ir religija? Aš nelankau bažnyčios ir neatlieku kitų religingo žmogaus pareigų, tačiau Dievo artumą aš jaučiu dažnai. Paauglystėje buvo toks momentas, kai abejojau Viešpačio buvimu, drįsau net jį niekinti  ir peikti ji už mane lankanti skausmą. Ir staiga viskas pasikeitė, nebepamenu kaip. Tikėjimą dar labiau sustiprino knygą "Trobelė", kuri padėjau viską geriau suprasti. Suprasti, kodėl kenčiame ir koks iš tiesų yra Dievas. Galėčiau užvesti ir atskirą diskusiją apie tą knygą, aiškintis ar viskas ten taip jau tikra ir nuoširdu. Nesigilinau, o ir nereikėjo. Ta knyga iš ties kažką daro žmonėms... Daviau ją perskaityt dviems draugėms, kurios Dievu netikėjo ir po knygos jos pasikeitė! Pradėjo juo tikėti. Tai iš ties nepaprasta knyga... Na, bet šiandien ne apie "Trobelę" turiu kalbėti. Knygoje "Neprarask vilties" taip pat kalbama apie Dievą.Tik šioje knygoje daugiau dėmesio skiriama ne pačiam Dievui ir jo apsireiškimui mažai mergaitei, bet žmonių požiūriui ir nuomonei apie tokį stebuklą. Man knyga patiko, dėl jos lengvumo, paprastumo ir aktualumo. Knygoje ne vien tik religinė tema, bet ir vaiko išgyvenimai užklupus tėvų skyryboms, vyro ir moters santykiai, kova už teisybę ir tas nuolatinis sakinys visus nebyliai lydintis "Neprarask vilties". O kaip jums sekasi jos neprarasti? Juk ir Dievas žvelgdamas į mus siunčia dovanas, kurios mums padeda išgyventi sunkumus.
Gal kiti galvos, kad vertindama knyga buvau nešališka ar panašiai. Bet galvokit ką norit, knyga gera. Ir tikiuosi, kad ir kitos autorės knygos, kurias dar tikiuosi skaityti ateityje, manęs nenuvils. :)

Vanessa Diffenbaugh "Gėlių kalba"

Puslapių skaičius: 336.

Leidykla: Alma littera, 2012 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 3+/5

Nelabai mėgstu, kai bibliotekininkė pradeda siūlyti įvairias, jos pačios skaitytas knygas. O taip yra todėl, nes, kai anksčiau ji tai darydavo, pastebėjau, kad mūsų skoniai skiriasi ir tai kas patinka jai, ne visada patinka man. Todėl, kai ji pradėjo kalbėti apie šią knygą, mintyse jau kurpiau planą, kaip čia mandagiau atsisakius. Bet pamačiusi viršelį su viliojančiu užrašu: 2011-ųjų metų "Džeinė Eir", nusprendžiau knygą perskaityti.

Viktorija Džons vaikystę praleido globos namuose. Sulaukusi aštuoniolikos juos palieka ir atsiduria... gatvėje. Mergina neturi nei artimųjų, nei kur eiti, todėl prieglobstį susiranda viešajame parke. Ten užveisia nedidelį gėlyną – gėles mergina pamilo dar vaikystėje, klausydamasi globėjos pasakojimų apie karalienės Viktorijos laikais gyvavusią gėlių kalbą.  Vieną kartą už merginos su gėlėmis užkliūva paslaptingo gėlių prekeivio žvilgsnis. Nepažįstamasis, žinantis tamsiausią Viktorijos paslaptį, privers prisiminti skausmingą praeitį, kurią ji taip stengėsi pamiršti, ir apsispręsti, ar verta rizikuoti viskuo, ką turi, dėl galimybės tapti laimingai...

Manau, kad autorė sugalvojo puikią knygos idėją. Ta Viktorijos laikų gėlių kalba mane stipriai paveikė. Mano mėgstamiausios gėlės buvo bijūnai, visada maniau, kad būtent šios gėlės puikuosis mano vestuvinėje puokštėje. Skaitydama sužinojau, kad bijūnai reiškia pyktį. Iš pradžių bandžiau nekreipti į tai dėmesio ir buvau įsitikinusi, jog tai paprasčiausi autorės pramanai, bet pasirodo, kad gėlių kalba gyvuoja jau ne vieną šimtmetį, tik ją žmonės šiek tiek primiršo. Pats siužetas ir istorija patiko taip pusėtinai. Vieną akimirką skaičiau susidomėjusi, o kitą jau galvojau, kad to ar ano per daug. Taip pat skaitydama vis galvojau, kad iš šios knygos išeitų visai neblogas romantinis filmas. Su mielu noru tokį žiūrėčiau sekmadienio vakare su puodeliu arbatos, kai norėtųsi pailsėti ir pažiūrėti ką nors paprasto, mielo ir neapsunkinančio galvos. Gal kas nori imti mane bemokslę į režisieres? :D Taigi, knyga nekeliauja į mėgstamiausiųjų sąrašą, bet rekomenduoju tiems, kam įdomu sužinoti gėlių reikšmes, patinka gėlės, meilės istorijos, gyvenimiški įvykiai, visokios dramos ir pagaliau laiminga pabaiga. :)

Iki kitų knygų! O aš kaupsiu energijas savo rytojaus 18 gimtadieniui. :D

P.S. Pavyzdukas kaip atrodo tas gėlių žodynėlis pateiktas knygos pabaigoje. Viso neįdėjau, nes nuotraukos gavosi labai nekokybiškos (nors jos tokios ir negali gautis su mano fotoaparatu).

Maggie Stiefvater "Virpėjimas"

Puslapių skaičius: 368.

Leidykla: Alma littera, 2010 m.

Iš kur gavau? Pirkau.

Įvertinimas: 3/5


Šią knygą pirkau dar tais laikais, kai mano mėgstamiausia knyga buvo "Saulėlydis". Ech, kaip greit viskas pasikeitė ir aš užaugau.. Taigi, "Virpėjimas" lentynoje gulėjo laaabai ilgai. Išvis nemaniau, kad ją skaitysiu. Bet galvoju, kodėl gi ne? O gal knyga visai nebloga?

 Kiekvieną žiemą Greisė laukia, kada  miške pasirodys vilkai, o su jais ir vilkas auksinėmis akimis. Jos vilkas. Visai netoliese ir kartu nepasiekiamai Semas gyvena savo susidvejinusį gyvenimą. Žiemą vilkų gaujoje jis kenčia šaltį, ledą ir sniegą, vasarą atvirsta žmogumi ir iš toli stebi  Greisę, kol kartą išdrįsta ją užkalbinti...

Fantastinė meilės istorija... Iš pradžių buvau nusiteikus labai skeptiškai. Maniau, jog tai knyga paauglėms, o aš jau save laikau šiek tiek vyresne. :D Savo nuomonės nekeičiu. Gal jai knygą būčiau skaičiusi anksčiau, ji būtų man labiau patikusi. O dabar viskas šiek tiek per banalu. Labiausiai pykstu ant autorės už tai, kad taip greit suvedė Greisę su Semu. Manau, tokios scenos turi trukti ilgiau, nes kažkaip kvaila, kad pamačiusi nuogą vaikiną prie savo namo ji visiškai nenusigąsta. Sužinojusi, kad jis vilkolakis, o gal teisingiau žmogus, kuris pašaltėjus orams virsta vilku, nė trupučio nenustemba. Ir priešingai, parsiveda į namus ir dar į tą pačią lovą priimą! Galėtų nevykti taip jau viskas natūraliai. Tačiau nebuvo viskas jau taip blogai. Man labai patiko suvaidintas pirmasis pasimatymas knygyne. Mintyse pasvajojau, kad ir aš labai tokio norėčiau. Bet kur tau, nelabai didelis romantikas manasis, nors negaliu skųstis. :D Ir pabaiga labai patiko. Viską sujaukė mano galvoje, ką buvau numačius. Iš antro karto teko skaityti paskutinius puslapius, kad suprasčiau, kas įvyko. Ir dar pamiršau paminėti išsiskyrimo ilgesį ir skausmą, nors jis ilgai netruko, vis tiek vos neišspaudžiau ašaros. Dabar, jau pabaigusi skaityti, galvoju kažin kas tose kitose dalyse rašoma? Kažkaip skaityti nesinorėtų, jei ir turėčiau progą, tačiau labai jau knieti sužinoti. Gal ji irgi virto vilke? Paslaptis...

Elif Shafak "Keturiasdešimt meilės taisyklių"

Puslapių skaičius: 400.

Leidykla: Tyto alba , 2012 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5

Štai jums, artėjančios Valentino dienos proga, knyga apie meilę...

Meilė - tai gyvenimo vanduo. O mylintysis - ugnies siela!

Kai ugnis pamilsta vandenį, pasaulis ima suktis kitaip.

Siužetas. Ela negali tvirtai pasakyti, kad yra laiminga, ar tuo labiau, įsimylėjusi. Su savo vyru ji išgyveno daug metų ir meilė bei aistra tarp jų išblėso. Ela nemanė, jog tai yra blogai. Ji tikėjo, kad su laiku santuokoje atsiranda daug svarbesnių dalykų už meilę. Tai supratimas, atjauta, prisirišimas. Tik staiga visa ši idilė yra sugriaunama, kai devyniolikmete dukra pareiškia, kad nori tuoktis su vaikinu, su kuriuo draugauja dar tik aštuonis mėnesius. Ela tam prieštarauja, jos manymu jai dar per anksti yra įsipareigoti. Šalia viso to Ela įsidarbina literatūros agentūroje ir jos pirmasis darbas perskaityti rankraštį "Saldi šventvagystė". Knyga ją įtraukia, ji susipažįsta su knygos autoriumi ir pagaliau suvokia, kas yra meilė.


Knyga knygoje. Nepameluosiu sakydama, jog tai knyga knygoje, nes pasakojama ir Elos istorija ir įterpiami rankraščio, kurį skaito Ela, skyriai. Vėliau pozicijos lyg ir susikeičia. Patikinu, kad skaitydami nepasimesit, nes skyriaus pradžioje yra rašoma, kas dabar bus pasakotojas, kokie tai metai ir kokia tai vieta. Patogu. O svarbiausia tai, kad abi knygos labai įdomios. Gal net labiau "Saldi šventvagystė"

Asmeninė nuomonė. Iš pradžių buvau labai blogos nuomonės apie šią knygą. Maniau, kad tai tik dar vienas romaniūkštis, kuri skaityti pasidarys nuobodu. Tačiau aš klydau. Na, taip, pirmuosiuose puslapiuose mane erzino Elos elgesys. Ji puikiai suvokė, kad jos vyras turi meilužę, bet vis tiek nuolankiai su tuo taikstėsi. Vėliau aš pradėjau į tai nebekreipti dėmesio, o dar veliau supratau, kad negaliu sakyti, kad Ela yra kvaila, nes nežinau ką pati daryčiau tokioje situacijoje. Knygą kuo toliau, tuo labiau darėsi įdomesnė. Rekomenduoju visiem, bet, turbūt, labiau moterims, nes kaži ar vyrams patiks istoriją apie meilę. Nors ką gali žinoti. 

Mylėkit ir būkit mylimi! :)