Štai ir aš! Žinokit, kad knygų aš visai nepamiršau. Milžinišką aistrą skaitymui turėsiu dar daug metų, bet šiam malonumui visada sutrukdo kasdienybė, mano atveju - mokslai ir artėjantis egzaminai. O ir "Amo sūpuoklės" ne iš tų knygų kur greit, lengvai skaitosi.
Negalėčiau tiksliai pasakyti kodėl nusprendžiau šią knygą perskaityti. Apie trėmimus, gyvenimą lageriuose esu skaičiusi, gal nepakankamai daug, bet užtektinai tam, kad įsivaizduočiau visas tas baisybes. Bet turbūt toks jau žmogus esi, ieškai to kas sukrėstų, sudrebintų ir atimtų amą. Ši knyga apie jauna, septyniolikmeti, vaikinuką Leo. Jis vienintelis iš savo šeimos buvo išvežtas į Sovietų lagerį Ukrainoje. Patiko man tai, kaip ramiai Leo į visa tai žiūrėjo, gal per ramiai? Jis šią tremtį vaizdavosi kaip kelionę, nesuvokdamas kokios baisybės ten jo laukia. O knygos eigoje, nors ir situacija buvo nepavydėtina, Leo laikėsi tvirtai. Kuo ši knyga skiriasi nuo kitų tos pačios tematikos knygų? Man pasirodė, kad ši knyga nors ir buvo apie tremtinių buitį, "alkio angelus", utėles, blusas, niežus, ligas, vagystes, mirtis ir kitas baisybes, ši knyga tuo pačiu ir skverbiasi kažkur giliau. Ten atrodytų kiekvienas daiktas, darbas, gestas turi prasmę, kartais nesuvokiamą ir kvailoką, bet kai paskaitai ir tu pradedi mąstyti. Ji tokia savotiška, kad net sunku paaiškinti.
Labiausiai įsiminę įvykiai, bent jau man buvo, kaip Leo rusų prekyvietėje rado pinigų kupiūrą ir už ją prisipirko visokio maisto, kadangi ilgą laiką buvo nieko normalaus nevalgęs, visą maistą godžiai sušlamštė į save, o keliaujant atgal į baraką viską išvėmė. Tada jis baisiai griaužėsi ir man taip pikta pasidarė, kad nė kąsnio nepasitaupė juodai dienai, tačiau iš dalies jį ir suprantu, juk iš jo maistas galėjo būti atimtas, o tokia proga pasitaikė tik vieną kart per visus tremties metus. Taip pat labai įsiminė vienas vyras, kuris vogdavo iš savo žmonos maistą, moteris kuri numirė kažkokio skiedinio duobėj. Daug visko šioje knygoje, bet kaip ir sakiau, viskas pateikta kitaip, nei man buvo įprasta.
Bet ar dėl to knyga man be galo patiko? Taip, tas kitoniškumas yra pliusas, bet knygos neimčiau antrą kart skaityti ir tikrai nerekomenduočiau, nes šiai knygai reikia mąstymo, o jei ne mąstymo tai susitaikymo, kad bus keistu istorijų, neįdomių, liūdnu vietų, kurias norėsis praleisti. Nepavyko man su šia knyga susigyventi, bet juk ne visos turi tikti ir patikti. :))
Taip pat, matosi, kad autorei ši knyga yra kažkas daugiau nei tik įkvėpimas, rašymas, siekis kažką sukurti. Ši knyga yra dalis jos pačios gyvenimo, jos vaikystės prisiminimų, kai girdėdavo įvairius pasakojimus, jos pačios bendravimas su vienu vyriškiu, kuris dalinosi savo kasdienybe lageryje. Suprantu kokia tai brangi jai knyga...
Mano įvertinimas: 3/5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą