Nathan Filer "Skausmingas krytis"

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga - "Skausmingas krytis", kuri mane kažkuo patraukė, net negalėčiau pasakyti, pavadinimu ar viršeliu (ne aprašymu, nes bibliotekoje retai kada skaitau apie ką bus knyga, nenoriu sugadinti skaitymo nežinomybės). Tiesiog nusprendžiau, kad vertėtų ją perskaityti. 

Istorija pasakoja apie šizofrenija serganti vaikiną Metą, kuris vis grįžtą į praeitį ir taip po truputį skaitytojui papasakoja visą savo istoriją. Dar būdamas vaikas jis patyrė skaudžią netektį: mirė vyresnysis brolis, todėl knyga pasakoja apie tai, kaip šeima reaguoja į nario mirtį, kaip nepastebimai paauglys smunka į psichologines problemas. 

Visa knyga tokia tikra psichologinė bomba, ta prasme, joje daug jausmų, minčių, išgyvenimų. Manau, autorius puikiai parodė psichologines žmonių puses, jaunuolio ligą. Turbūt todėl, nes pats autorius yra baigęs su tuo susijusius mokslus. Artimo žmogaus mirtis visada su savimi išsineša ir dalelę kitų sielos. Sunku įsivaizduoti tėvų skausmą netekus vaiko, senelių skausmą netekus anūko ar brolio skausmą netekus brolio. Liūdna buvo skaityti apie tai, kad po Saimono mirties mamai ypač buvo skunku su tuo susitaikyt. Ne pirmą kartą jau skaitau apie tai, kad po vaiko mirties tėvai sunkiai susitvarko su kilusiu skausmu ir dažniausiai likę vaikai yra nustumiami į šoną, neatkreipiama dėmesio į jų problemas ir visos šeimos narių gyvenimo tėkmės sutrinka. Šioje knygoje niekas nepastebėjo pirmųjų Meto šizofrenijos požymių, niekas nepadėjo sunkiu metu. Ir sakyčiau, šiuo atveju labiausiai šeimai reikėjo atvirumo, atviro pokalbio apie mirtį, nebijoti sakyti taip kaip yra, nebijoti pačios mirties. Nes labai dažnai mes pasatatome tylos sienas, mintyse tikėdamiesi, kad viskas išsispręs savaime, bet, deja, be žodžių kitas tavęs neišgirs. Pati knyga man kiek sunkoka, per daug liūdna, per daug stovėjimo vienoje vietoje ir tik keičiasi jausmai. Vis gi labiau mėgstu knygas, kuriose veiksmas rutuliojasi ir nuveda į netikėta pabaigą. Nors pažvelgti į mirti ir net labiau į emocijas PO to neprošal. Knyga kelia tokius dviprasmiškus jausmus, lyg ir patiko, bet tik knygos pabaiga, lyg ir nepatiko, bet tikrai nebuvo taip prastai. Rekomenduočiau tiems, kurie labiau ieško psichologinio tipo romanų, kai pagrindinio veikėjo mąstymas skiriasi nuo visų kitų.

Puslapių skaičius: 303.

Leidykla: Jotema, 2015 m.

Mano įvertinimas: 3/5.