Tess Gerritsen "Donoras"

Mano įvertinimas: 5/5

Apie Tess visada atsiliepiu tik gerai arba labai gerai, jos kūrybą pamilau prieš kelerius metus ir kiekvieną kartą džiaugiuosi ją skaitydama.

Knygoje medicinos rezidentė Abė Dimeteo sunkiai dirba vardan savo svajonės - tapti profesionale chirurge. Jos gabumai nelieka nepastebėti ir Abei pasiūloma įstoti į prestižinę Beisaido ligoninės širdies chirurgų transplantacijos grupę, kurios narys yra ir jos mylimasis Markas. Atrodytų viskas klostosi puikiai, bet Abė padaro lemtingą klaidą - jos valia donoro širdis atitenka ne turtingo ir įtakingo Viktoro Voso pagyvenusiai žmonai, kuriai transplantologų grupė numatė operaciją, o pacientui pagal oficialų sąrašą. Neilgai trukus iš kažkur atsiranda dar viena širdis, moteriai skubiai atliekama transplantacija ir Abė išsiaiškina, kad duomenys apie donorus yra klastojami, ligoninėje vyksta prekyba organais.

Tai pirmoji T.Gerritsen parašyta knyga ir tai tikrai šiek tiek jaučiasi. Ne visur išbaigtos mintys, daug mažiau kriminalo ir detalių žmogžudysčių aprašymų, priešingai nei Ricoli & Ailz serijoje. Tačiau čia aš radau daugiau medicininio gyvenimo, transplantacijų ir gydymo aprašymų, kas man, kaip dirbančiai ir besimokančiai medicinos srityje yra labai įdomu. Apskritai, visos šios autorės knygos man yra kažkas nepaprasto, man ji detektyvų karalienė, vienintelė sugebanti taip įtraukti ir priversti knygos nepadėti į šalį iki vėlaus vakaro. Skaitydama T.Gerritsen aš ilsiuosi nuo sudėtingos literatūros ir dienos sunkumu, todėl ir ši knyga buvo tikra atgaiva.

Jei dar niekada neskaitėte Tess Gerritsen romanų, būtų pats laikas pabandyti, garantuoju, kad gausit viską, kas reikalinga detektyvui: įtampą, kraupius įvykius ir netikėtą pabaigą.

Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru"

Mano įvertinimas: 5/5

Informacija apie šią knygą vis traukė akį - skaičiau puikius atsiliepimus, kurie paskatino ir mane įsigyti šią knygą. Ir tai dar viena, puiki knyga, kuriai ne gaila nei vieno išleisto cento.

Knygoje pasakojama apie septyniolikto amžiaus Olandiją. Pagrindinė veikėja Grėtė priversta eiti dirbti kambarine, tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimyną - mamą, regą praradusi tėvą, jaunesniąją sesę ir besimokanti brolį. Grėtė gauna darbą tapytojo Vermerio namuose, kur susipažįsta su taip ja žavinčio meno pasaulio paslaptimis, o ir pati tampa jo dalimi. Knygoje pasakojamas garsiojo paveikslo "Mergina su perlo auskaru" atsiradimas (nors teko apie paveikslą skaityti internete ir ten paveikslo atsiradimas yra kiek kitoks).

Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo to, kas labiausiai mane žavi šioje knygoje - tai būtent istorijos vieta ir laikas. Septyniolikto amžiaus Olandija..ach, net atsidūstu pagalvojus, kaip norėčiau kelioms akimirkos nusikelti į šį laikotarpį, kur klestėjo menas, moterys vaikščiojo apsivilkusios sukneles ir visa žmonių buitis buvo dar nepaliesta technologijų. Visada knygos, kurios mane nukelia į senus laikus, jau gauna ne menką pliusą. O šioje knygoje dar nukelia taip įtaigiai, kad tampa labai nesunku viską pačiam įsivaizduoti.

Antra, pati istorija nepaprastai įdomi, atskleidžianti to meto skirtingų visuomenės sluoksnių žmonių buitį, gyvenimą, bendravimą. Nuo pat pradžių skaitant, jaučiamas kažkoks virš galvų susikaupęs nerimo ir blogumo debesis, kuris vis tvenkiasi ir tvenkiasi virš Vermerio šeimos namų ir ypatingai virš Grėtės galvos. Kūrinyje tarp veikėjų susimaišęs tiek nerimas, pavydas, aistra, meilė, troškimai, apatiškumas, pagundos. Istorija pasakojama su intrigos prieskoniu, kuris atskleidžiamas tik po truputį, todėl skaitant nesinori knygos dėti į šalį.

Tiek knygos kalba, tiek pati istorija man be galo įdomi, žavinga ir turiu pripažinti, kad net pamokanti, nes parodo skirtingus žmonių charakterius, polėkius, kuriuos verta vėliau apmąstyti. Man patiko ir tai, kad knyga skaitėsi taip greitai ir lengvai, nevargino savo turiniu.

Rekomenduoju šią knygą visiems dar neskaičiusiems, o ypatingai žmonėms, kuriuos žavi menas, geros ir įdomios istorijos bei klasikos kūriniai.

P.S O aš būtinai artimiausiu metu žiūrėsiu pagal šią knygą pastatytą filmą.

Tess Gerritsen "Mefisto klubas"

Jau buvau pasiilgusi Tess rašomų knygų stiliuko. To nenuspėjamo siužeto ir kraują stingdančių autopsijų. Būtent jos taip išskiria šiuos detektyvus iš kitų. O man, studijuojančiai medicinos srityje ir visada besižavėjusiai tais dalykais, tai papildomas pliusas knygai.  Dar puikiai prisimenu savo pažintį su "Chirurgu". Tai buvo pirmas ir, kol kas, vienintelis detektyvas taip stipriai mane sužavėjęs, vienintelis, kurio negalėjau padėti į šalį, neperskaičiusi jo tą pačią lietingą popietę. "Mefisto klubas" irgi neatsilieka.

Šiame detektyve, kaip ir kitose šios serijos knygose, netrūksta paslaptingų žmogžudysčių, kurias žingsnelis po žingsnelio narplioja detektyvė Džeinė Ricoli su daktarės Moros Ailz pagalba. Tik šioje knygoje žmogžudystės siejamos su satanistinėmis apeigomis ir nežemišku blogiu. Knygoje kalbama apie demonus ir apsėstuosius, apie blogį, kurio garsiai neminim, bet jaučiame vaikštant tarp mūsų.

Perskaičius tikrai buvau patenkinta, na, puikus, įdomus detektyvas. Tas, kas skaito Tess Gerristsen romanus, puikiai žino, kad galima paimti bet kurį autorės romaną ir jis tikrai bus puikus, net, jei kuris ir bus šiek tiek blogesnis, visumoje visi autorės romanai yra geri. Juos lengva skaityti, įdomu sekti siužetą, spėlioti, kas yra žudikas ir gale suvokti, kad nė velnio neatspėjai. Nežinau ar dar kažko galima norėti iš knygos. Dar viena šių romanų savybė, kuri mane visada žavi, tai žinių teikimas skaitytojui, nežinau, kaip tiksliau tai pavadinti. Autorės knygose skaitytojas ne tik kartu su veikėjais medžioja žudiką ir ieško kabliukų jam išaiškinti,bet taip pat ir gauna informacijos apie įvairius terminus, istorijas, kurios minimos siužete. Kaip antai, šioje knygoje sužinojau apie Enocho knygą, mitus gyvavusius dar prieš Kristų ir net apie paprastus dalykus, tokius, kaip dažai, panašūs į kraują, naudotus žudiko. Pažvelgus iš kitos pusės, tai labai puiku, kai ne tik knygą perskaitai, bet ir kažką naujo sužinai ir pleti savo akiratį. Žinoma, ne viskas nuo a iki z man patiko knygoje, pasirodė, kad ne viskas sudėliota į vietas, kad dar trūksta tų taškų ant i. Tačiau, tai ne paskutinė serijos knyga, todėl, manau, kad kitoje dalyje man kilę klausimai bus atsakyti. Ir labai rekomenduoju skaityti serijos knygas iš eilės, aš tai darau padrikai, todėl vietomis kilo neaiškumų, nes knygos tarpusavyje siejasi. O šiaip, 5/5, žinoma. 

Victoria Hislop "Saulėtekis"

Su šia autore jau senokai norėjau užmegzti skaitymo pažintį, nes girdėjau gana neblogų atsiliepimų apie anksčiau jos išleistas knygas "Sala" ir  "Gija". Tikiuosi, kad pastarosios pakliūs man kada į rankas.

Knyga pasakoja apie Kipro saloje esanti Famagustos miestą, kuris iki 1974 metų buvo klestintis, pilnas gyvybės ir didžiulis turistų traukos centras. Tačiau rojaus kampelio idilė baigiasi, kai prasidėjus įvairiems politiniams perversmams, į Kiprą įsiveržia Turkų kariuomenė ir visi Famagustos gyventojai yra priversti bėgti iš savo namų. Tačiau likimui lėmus, mieste lieka įkalintos dvi šeimos, kurios bando išgyventi tokį milžinišką gyvenimo išbandymą.

Pirmas įspūdis, kuris susidarė jau įpusėjus knygą, buvo tas, kad knygos viršelis atrodo toks svajingas, gražus, kaip lengvas vėjelis nuostabiame paplūdimyje, ar ne? Panašiai atrodė ir knygos pradžia - žmonės gyvenantys savo svajonėse, tobuluose gyvenimuose, atostogaujantys ir visiškai nenutuokiantys, kas jų laukia. Tačiau, kaip tai skyrėsi nuo tolesnio knygos turinio. Kiek daug baisių, nemalonių dalykų joje yra. Pradedant nuo siaubingo kareivių elgesio su kipriečiais - moterų prievartavimo, nekaltų žmonių žudymo, jaunų vyrų paėmimo į nelaisvę. Baigiant visiškai pasikeitusiu miestu, kuriame gyvena vien žiurkės ir kitokie parazitai, kur pūva parduotuvėse palikta žalia mėsa. Famagusta tampa miestu vaiduokliu. Bandžiau ir internete ieškoti apie šį miestą ir kiek mačiau, tai situacija nepasikeitusi ir šis miestas vis dar yra apleistas. Pati knyga man pasirodė ir įdomi ir pakankamai gerai parašyta. Patiko, kad ji buvo nenuspėjama, nebandanti visko sušvelninti, o lyg ir pasakojanti visus tuos baisius dalykus, kurie tada vyko (ir kurie, deja, vyksta visame pasaulyje, kiekvieną dieną). Nors knyga nebuvo kažkas "VAU", dėl ko pamesčiau galvą ar būčiau labai stipriai sužavėta, vis tiek ji man patiko ir dar daugiau tikėsiuosi iš kitų autorės knygų (mano vertinimas 4/5). Be abejo, rekomenduoju Hislop fanams, ieškantiems knygos įdomiam vakarui, bet tuo pačiu ir tiems, kuriems patinka truputis istorijos prieskonio ir tiems, kurie nebijo būti šiek tiek sukrėsti aprašomu vaizdinių. 

Jojo Moyes "Aš prieš tave"

Paskutinė šios vasaros perskaityta knyga man tapo nepaprasta. Nepaprasta dėl to, nes dar nė viena skaityta knyga manęs taip stipriai neveikė, emocine prasme. Skaitant vis lankė dviprasmiški jausmai, tai džiaugiausi, tai pykau; tai juokiausi, tai verkiau. Ir viskas tilpo į tą knygutę, kuri nesukeldama jokių įtarimų mažiausiai keletą metų gulėjo lentynoje.

Knygoje jaunas, turtingas, gyvybingas ir tiesiog gyvenimo džiaugsmu trykštantis Vilas patenka į avariją ir tampa prikaustytas prie vežimėlio. Jo stuburo trauma jam leidžia tik minimaliai judinti rankų pirštus ir galvą. Jam prižiūrėti ir kompaniją palaikyti pasamdoma Lu, kuriai labai reikia bet kokio darbo. Savo išskirtiniu stiliumi, natūralumu ir ryžtu ji susidraugauja su Vilu ir abu tampa neišskiriami. Tik ar ilgam?

Kas jau skaitė šią knygą, tai supras kokie ašarų upeliai teka užvertus paskutinius knygos puslapius. Aš dar niekad tiek neverkiau skaitydama..Ir pagalvojau, kad "Ei, Moyes, gal tu nebekurk tokių knygų? Jei ir kiti tavo romanai tokie, tai būsi nemėgstamiausia rašytoja, nors ir parašei vieną mėgstamiausių mano knygų." Ir tikrai taip, "Aš prieš tave" jau dedu į savo geriausias, nes vien tas sugebėjimas mane paveikti, kad garsu nusijuokčiau, pravirkčiau, nenorėčiau knygos padėti į šalį, daug ką pasako. Ir ne tik viskas dėl tokios istorijos atomazgos. Knyga man patiko savo paprastumu, lengvu tekstu, leidimu vėl prisiminti tą įsimylėjimo jausmą, kai kiekvienas prisilietimas, žodis, žvilgsnis glosto širdį ir verčia ją plakti greičiau. Krykštavau lyg paaugliukė, bet buvo taaaip smagu, taip gera. Be abejo, patiko ir tai, kad knyga man padėjo kitaip pažvelgti į žmogų patyrusį traumą, į mirties prasmę, į viso gyvenimo prasmę. Daug išmokau, daug apmąsčiau ir nenoriu paleisti tos knygos ir tos istorijos iš savo širdies. Skeptikai gali sakyti, kad čia tik banali knyga, istorija, viskas išgalvota. Tačiau man knyga pasitaikė tokių metu, kuriuo sugebėjo mane užvaldyti. Ir gal gerai, kad brandinau ją sau tuos kelerius metus.. :)

Ir taip pat noriu paminėti filmą, būtent jisai mane paskatino imtis knygos. Kadangi norėjau gražaus romantinio filmo (kas mane pažįsta, žino, kad esu nepataisoma romantikė, dėl ko visiškai nekeistos mano simpatijos knygai), pagalvojau, kad noriu pažiūrėti šį, nes naujai pastatytas, gražūs aktoriai ir visą kitą...beeet pirmiau reikia perskaityti knygą, štai todėl viskas taip gavosi. O filmas gražus, aišku blioviau vėl..Jautruolė ir ką čia be pridursi. :) Tiek filmas, tiek knyga man 5/5 ir ne kitaip. 

Nathan Filer "Skausmingas krytis"

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga - "Skausmingas krytis", kuri mane kažkuo patraukė, net negalėčiau pasakyti, pavadinimu ar viršeliu (ne aprašymu, nes bibliotekoje retai kada skaitau apie ką bus knyga, nenoriu sugadinti skaitymo nežinomybės). Tiesiog nusprendžiau, kad vertėtų ją perskaityti. 

Istorija pasakoja apie šizofrenija serganti vaikiną Metą, kuris vis grįžtą į praeitį ir taip po truputį skaitytojui papasakoja visą savo istoriją. Dar būdamas vaikas jis patyrė skaudžią netektį: mirė vyresnysis brolis, todėl knyga pasakoja apie tai, kaip šeima reaguoja į nario mirtį, kaip nepastebimai paauglys smunka į psichologines problemas. 

Visa knyga tokia tikra psichologinė bomba, ta prasme, joje daug jausmų, minčių, išgyvenimų. Manau, autorius puikiai parodė psichologines žmonių puses, jaunuolio ligą. Turbūt todėl, nes pats autorius yra baigęs su tuo susijusius mokslus. Artimo žmogaus mirtis visada su savimi išsineša ir dalelę kitų sielos. Sunku įsivaizduoti tėvų skausmą netekus vaiko, senelių skausmą netekus anūko ar brolio skausmą netekus brolio. Liūdna buvo skaityti apie tai, kad po Saimono mirties mamai ypač buvo skunku su tuo susitaikyt. Ne pirmą kartą jau skaitau apie tai, kad po vaiko mirties tėvai sunkiai susitvarko su kilusiu skausmu ir dažniausiai likę vaikai yra nustumiami į šoną, neatkreipiama dėmesio į jų problemas ir visos šeimos narių gyvenimo tėkmės sutrinka. Šioje knygoje niekas nepastebėjo pirmųjų Meto šizofrenijos požymių, niekas nepadėjo sunkiu metu. Ir sakyčiau, šiuo atveju labiausiai šeimai reikėjo atvirumo, atviro pokalbio apie mirtį, nebijoti sakyti taip kaip yra, nebijoti pačios mirties. Nes labai dažnai mes pasatatome tylos sienas, mintyse tikėdamiesi, kad viskas išsispręs savaime, bet, deja, be žodžių kitas tavęs neišgirs. Pati knyga man kiek sunkoka, per daug liūdna, per daug stovėjimo vienoje vietoje ir tik keičiasi jausmai. Vis gi labiau mėgstu knygas, kuriose veiksmas rutuliojasi ir nuveda į netikėta pabaigą. Nors pažvelgti į mirti ir net labiau į emocijas PO to neprošal. Knyga kelia tokius dviprasmiškus jausmus, lyg ir patiko, bet tik knygos pabaiga, lyg ir nepatiko, bet tikrai nebuvo taip prastai. Rekomenduočiau tiems, kurie labiau ieško psichologinio tipo romanų, kai pagrindinio veikėjo mąstymas skiriasi nuo visų kitų.

Puslapių skaičius: 303.

Leidykla: Jotema, 2015 m.

Mano įvertinimas: 3/5.

Lev Tolstoj "Ana Karenina" II dalis

Jau geriau net neskaičiuokim, kiek laiko aš skaičiau antrąją dalį, net pačiai baisu darosi, kad paskutinis įrašas buvo tik vasaros pabaigoje!!! Aišku, skaityti po truputį geriau, nei iš vis nieko, bet viliuosi, kad artėjanti praktika leis bent vakarais pasimėgauti skaitymo malonumu. Taigi, antroji dalis, ir jei nuoširdžiai - prastesnė už pirmą (turbūt ir tai truputį turėjo įtakos, kad skaičiau ją taip ilgai). Atsirado daugiau veikėjų diskusijų apie Rusijos politiką, tvarką,pokalbių  filosofinėmis temomis. O tie pokalbiai, tai tokios diskusijos, kur vienas per kitą reiškia savo nuomonę, teiginius ir nori nugalėti, lyg kokiuose debatuose. Ir tos kalbos tokios ištęstos, kad antros dalies vidurys tikrai nėra labai įdomus. Šioje dalyje taip pat mažiau aistros, daugiau liūdesio, apmąstymų, ieškojimų atsakymų į būties klausimus. Tačiau viską man atsveria puiki pirmoji dalis ir be abejo pastarojoje dalyje buvusios įdomios vietos (nes nebuvo viskas jau taip baisu). Ir vėl prie širdies man Kiti ir Levinas, su savo mažais-dideliais vargais, prasmės ieškojimu ir radimu, jie abu tokie savi, paprasti,kad apie juos labai smagu skaityti. Knygos pabaiga man netikėta, tikiu ir ne man vienai, tačiau iš kitos pusės lyg ir teisinga, nes jei ir toliau visi santykiai būtų taip klosteisi pabaiga vis tiek nebūtų buvusi laiminga. 

Ar rekomenduočiau? Turbūt taip, nes, jei jau perskaitėt pirmą dalį, tai tikiu norėsit ir sužinoti, kaip viskas baigsis. Nors ši dalis kiek prastesnė, bet tikiu nepaliks abejingų. 

Kalbant apie filmą, kurį mačiau vos prieš kelias valandas, tai galiu pasakyti, kad nusivyliau, nors idėja įdomi - filmą pastatyti lyg spektaklį, vis gi knyga geresnė. Kaip jau dažniausiai ir būna.

Puslapiai: 415.

Leidykla: Jotema, 2013m.

Mano įvertinimas: 4.5/5

Lev Tolstoj "Ana Karenina" I dalis

Labai džiaugiuosi būtent šia perskaityta knyga.. Ech, perskaityti "Ana Karenina" svajojau jau iš ties senokai. Kažkaip ši knyga labai traukė ir viliojo. Anos Kareninos vardas ir pavardė man visada siejosi su kažkokia labai gražia, ypatinga moterimi, ir neklydau! Ši knygos veikėja tikrai neeilinė. O dar rašytojas nukėlė į mano taip mėgstamus senus laikus, kai moterys dabinosi ištaigingom suknelėm ir važinėdavo į skoningai rengiamus balius, kur visi šokdavo poromis... Taip taip, aš nepataisoma romantikė numeris 1. :D Apie knygą turbūt galėčiau kalbėti ilgai, bet tuo pačiu ir trumpai, aiškiai galiu pasakyti, kad ji man LABAI patiko. Tikrai, rašau ją į savo mėgstamiausiųjų sąrašiuką. Susiskaitė labai skaniai, greitai ir įdomiai. Manau, svarbu paminėti ir tai, kad knygoje yra ne vien Anos Kareninos siužeto linija, man taip pat be galo patiko Kiti ir Levino draugystė ir jų meilės istorija. Tikrai kiekvienas skyrius buvo savaip žavingas ir įdomus. :) Knyga tuo pačiu ir pamokanti. Nors aš asmeniškai nesu mėgėja kalbėti apie tai, kad knyga kažko moko, ( nes manau, kad kiekvienam nereikia to aiškinti, žmogus praturtina save pats skaitydamas, o ne kai kažkas su pirštu pradeda rodyti ką turi pastebėti, ką išmokti ir apmąstyti), tačiau Lev'o Tolstoj'aus knyga man aiškiai parodė daug gyvenimo tiesų, daug įvairių  žmonių charakterių. Tai tikrai tikrai vertinu puikiai šią knyga ir jau nekantrauju pradėti antrąją dalį.
Iš tų minčių kratinio parašyto aukščiau turėjot suprasti vieną: rekomenduoju! Tikrai čiupkit ir skaitykit. Ir pasikartosiu..Klasika yra klasika, o klasiką aš mėgstuuuuu. :) labai labai.


Puslapiai: 464.
Leidykla: Jotema,2013
Mano įvertinimas: 5/5

George Orwell "1984-ieji"

Turbūt kiekvienos "knygų žiurkės" must read sąraše rastumėte šią knygą. Kai kurie net teigia, kad tai viena iš knygų, kurias būtina perskaityti per savo gyvenimą. Todėl sau dedu pliusą. :) + Aišku, ši knyga patraukė mane būtent tuo, kad daugelio yra gerai įvertinta ir lietuvių knygų blogerių pamėgta. O renkantis ką skaityti, man tai turi nemenką įtaką. Šią knygą aš pirkau knygų mugėje, jei neklystų 3 metai atgal...Ir taip taip, tik dabar pradėjau skaityti. :D Džiaugiuosi, bent tuo, kad pagaliau pradėjau judinti per ilgai lentynėlėje užsibuvusias knygas. Kodėl čiupau skaityti Orwell'o? Net neįsivaizduoju..gal todėl, kad į trumputę kelionę norėjau pasiimti knygą, kuri daug nesvertų? :D Dabar tai jau nesvarbu, nes man knyga patiko! Labai! Gal ne taip labai, kad visiems suokčiau į ausis apie šią knygą, ar vadinčiau savo pačia mėgstamiausia, bet patiko tikrai nemažai, kad galėčiau drąsiai rekomenduoti. Nors istorikė aš nekokia, o sąsajų su istorija yra, man knyga nė kiek nepabodo. Buvo įdomu stebėti Orwell'o sukurtą pasaulį, kuriame nė už ką nenorėčiau gyventi (perskaitysit ir manau suprasit kodėl). Labai daug psichologinių žmonių išgyvenimu, nes pagrindinis herojus nenori paklūsti sistemai ir jaučia, kad pasaulis turi būti kitoks. Ši knyga lyg parodo, kad ir šiais laikais mūsų jausmai ir mintys yra veikiamos aplinkos, tai ką matome per televizorių, girdime, tai kas yra visiems priimtina ir nusistovėję. Man knyga labai patiko, tiek siužetu tiek savo gilesne mintimi, kurią norėjo išreikšti autorius. Rekomenduoju!

Puslapių skaičius: 264.
Leidykla: Jotema, 2011 m.
Mano įvertinimas: 5/5.

John Banville "Jūra"

Mažą savo gimtąjį kaimelį iškeičiau į Kauną. Ne dėl to, kad labai to troškau, o dėl to, kad taip reikėjo. Kadangi dar pati pradžiai, sunkokai, bet prie visko pratinuosi, todėl ir knygų skaitymui liko mažiau laiko. Tikiuosi, kad artimiausiu metu viskas pasitaisys. O šiandien pristatau jums knygą, kurią perskaičiau dar rugpjūčio pabaigoje, bet kurios aprašymui neliko laiko (dėl tų pačių, anksčiau minėtų priežasčių).

Apie šią knygą sužinojau iš "1000 knygų, kurias turi perskaityti per savo gyvenimą" ar kažkas panašaus, sąrašo. O, kad tikrai perskaityčiau įtraukiau į savo metų iššūkį. Džiaugiuosi, kad perskaičiau, bet nepasakyčiau, kad patiko. Iš vis, kažkokia banali istorija. Senyvo amžiaus vyras grįžta į savo gimtinę ir prisimena savo paauglystę. Jam ji buvo ypatinga, kadangi į jo miestelį atsikraustė kitokia, visų žvilgsnius atkreipianti šeima, o tai jį traukė. Banali dėl to, nes tikrai skaitant atrodė, kad jau daug ką panašaus esu skaičius. O dar knygos pabaiga.. Būtinai turi kažkas mirti ir tai įvyksta visai netikėtai. Labai priminė man tuos "populiarius" filmus, kai istorija vystosi ir gale, kad "pasigraudentų" visi kažkas numiršta.. Nepatiko man, tiesiog. Bus tokių, kuriems labai patiks, bet aš tikrai nesidžiaugiau skaitydama ir perskaičiau tik todėl, nes plonutė knyga.

Ir viskas šiam kartui. Skurdokai apie knygą, bet rašau pirmas emocijas užplūstančias mane. O apie tai, kas ne itin patiko ir nesinori  kalbėti ilgai. :) Tikrai, būtų įdomu išgirsti kaip kitiems ši knyga, gal ką itin svarbaus praleidau pro akis ar neįžvelgiau gilesnės potekstės?

Puslapių skaičius: 224.
Leidykla: Jotema, 2007 m.
Iš kur gavau? Iš kaimelio bibliotekos.
Mano įvertinimas: 1/5

Sarah Winman "Kai dievas buvo triušis"

Knyga perskaityta dar liepos pabaigoje, bet nenoriai ji gulasi į blogą. Gal todėl, nes pradėjau skaityti kitą knygą, kuri įtraukė ir po truputi pasimiršta šios knygos sukelti jausmai.

Knyga ir liūdna, ir linksma ir įdomi, ir kažkiek banali, bei keistoka, bet nenuginčijamai įtraukianti. Mėgstu skaityti, bet nesu iš tų, kurie knygą perskaito vienu prisėdimu, su šia knygą irgi taip nebuvo, užtad su mielu noru knygą ėmiau į rankas, stebėjau kaip sekasi veikėjams, išgyvenau kartu su jais. Ir dėkui autorei už lengvą pradžią, kuri padeda greičiau įsijausti į kūrinį, kartais velniškai nervina skaityti skaityti, perskaityti ~80 psl. ir tik tada pajausti, kad jau įsigyvenai į istoriją ir knyga pradeda patikti.

Jeigu perskaitysite anotaciją sužinosite, kad knyga apie vieną šeima, kurios istorija pasakojama ne viena dešimtmeti. Kai aš perskaičiau manęs tai nesudomino, nes tokių panašių knygų tikrai yra ne viena. Tačiau! Tai buvo kažkas kito, pirmiausia santykiai šeimoje - gal ne visada pavyzdiniai, bet nuoširdūs, tikri. Antra, vertinu knygas, kurios priverčia mane garsu nusijuokti. Tai tikrų tikriausia retenybė, o šiai knygai pavyko tai padaryti. :) Banalybės, kaip ir minėjau šiek tiek buvo. Kažkaip pastaruoju metu vis pasitaiko pamatyti/perskaityti istorijas, kur įpinama bokštų dvynių tragiška lemtis, bet ir vėl dažniausiai visur tas įvykis siejamas su mirtimi ir istorijos pabaiga, o čia visai kitaip. Knyga man patiko, labai. Bet po teisybei, ji nėra viena iš tų kur perskaitai ir gali verkti, sienom laipioti :D , kad ji baigėsi. Gera knyga, verta perskaityti, bet nekeliauja į pačių mylimiausių lentynėlę.

Trumpokai šiandien, bet vis šis tas, nes su iššūkiu judam pirmyn :)

Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

,,- Dėl tavęs tūkstančius kartų!"

Pirmiausia pamačiau filmą, tai buvo prieš kokius 5 metus. Tikrai ilgas laiko tarpas, bet per visą šį laiką aš laukiau, kol knyga pateks į mano rankas. Ir štai diena, kai galiu jums papasakoti apie šią, tikrai nepaprastą, istoriją.

Knygoje pasakojama suaugusio afgano Amiro gyvenimo istorija. Jis pasakoja apie savo vaikystės Kabulą, apie savo vienmetį draugą Hasaną, kuris buvo jo šeimos tarnas, apie tėvą ir begalinį jo meilės troškimą. Hasanas buvo ištikimas Amirui visą savo gyvenimą, jis be galo mylėjo savo geriausia draugą ir buvo jam nuolankus. Amiras taip pat labai mylėjo Hasaną, tačiau dažnai jis save pagaudavo galvojanti, kad tai tik chazaras, tarnas. Amirui būdavo gėda žaisti su Hasanu prie kitų vaikų, taip pat Amiras dažnai skaudžiai pasityčiodavo iš Hasano nemokšiškumo. Man buvo pikta skaityti, kad Amiras taip elgiasi su žmogumi, kuris nė neabejodamas atiduotų už jį savo gyvybę. Tik skaitydama supratau, kad Amiras buvo vaikas. Jis pavydėjo, kad nėra toks drąsus, ryžtingas kaip Hasanas, jis pavydėjo, kad tėvas labiau žavisi chazaru nei juo. Šis vaikiškas pavydas ir baimė Amiro gyvenimą labai pakeitė 1975 metų žiema... Daugiau nenoriu nieko atskleisti, nes būtų neteisinga tų atžvilgiu, kurie planuoja knygą skaityti ir patys nori patirti visą atradimo ir skaitymo malonumą.

Man labai patiko tai, kad knyga tokia visapusiška, daug temų aptarta daug visko sudėta į vieną vienintelę knygutę. Kaltė, baimė, skausmas, praradimai, viltis, melas, nežinomybė, tiesa, džiaugsmas, visi šie žodžiai ir dar daug kitų galėtų apibūdinti šį romaną. Manau, kad jam neliks abejingų. Todėl visiems, be išimties rekomenduoju! :)

O pati į planus įtraukiau kitą šio autoriaus knygą.

Puslapių skaičius: 359.
Leidykla: Jotema, 2007 m.
Iš kur gavau? Paskolino draugė.
Mano įvertinimas: 5/5

Tess Gerritsen "Dvynės"

Puslapių skaičius: 336.

Leidykla: Jotema, 2011 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5

Ir vėl grįžtu prie detektyvų. :) Šįkart tai dar vienas Tess Gerritsen romanas.

Daktarė Mora Ailz ant teismo medicinos ekspertų stalo vieną dieną išvysta moterį, iki intymiausių detalių panašią į save. Dar labiau sukrečia faktas, kad jųdviejų gimimo data ir kraujo grupė yra vienodos, o DNR tyrimas patvirtina, kad paslaptingoji antrininkė yra jos dvynė sesuo.  
Kas pagaliau iš tiesų yra daktarė Mora Ailz? 

Šįryt atsikėliau anksčiau ir baigiau skaityti šį romaną. Galiu pasidžiaugti ir visiems pasakyti, kad jis buvo nuostabus! Prisiminiau, kaip dar visai neseniai skaičiau "Chirurgą" ir kaip jis prikaustė mano dėmesį. Ši knygą ne ką prastesnė. Patiko tai, kad galėjau geriau pažinti daktarę Morą Ailz, kurios prieš tai skaitytose knygose buvo labai mažai. Išvis, labai puiki knygos idėja! Dvynės sesers nužudymas, kuris padėjo atskleisti dar daugiau nusikaltimų. Daugiau net nesinori pasakoti, nes turbūt, patys norėsit patirt tą įdomumą.
Jei neklystų yra serialas apie detektyvę Ricoli ir daktarę Ailz. Tačiau kaip norėtusi filmo! Vis galvojau, koks geras, koks įtemptas jis turėtų būti. Kartai pagalvoju, kad pačiai būtų įdomu išgyventi, kai kuriuos šiurpius įvykius, patirti tą pliūpsnį adrenalino.

Tad, rekomenduoju Tess gerbėjams, kurie dar šios knygos neskaitė ir kitiems, kuriems labai patinka detektyvai! :) Aš tai mėgavausi skaitymu. :)

Tess Gerritsen "Pameistrys"

Puslapių skaičius: 368.

Leidykla: Jotema, 2012 m.

Iš kur gavau? Pirkau knygų mugėje.

Įvertinimas: 4/5

"Pameistrys" trečioji, mano perskaityta, šios autorės knyga. Anksčiau minėjau, kad T.Gerritsen man labai patinka, o jos kūryba yra įtraukianti ir intriguojanti. Savo nuomonės nekeisiu, bet vis gi, ši knyga šiek tiek mane nuvylė. Pradėjus skaityti suvokiau, kad neišvengiama tai, kad tarpusavyje lyginsiu pirmąją knygą ("Chirurgas") su antrąja ("Pameistrys"). Ir gaila, bet pirmoji tikrai geresnė. Na taip, ir šioje netrūko įvairių mįslių, netikėtų mirčių ir visų kitų nuostabių "Tess dalykėlių", bet buvo ir keletas minusų. Vienas jų - Ricoli. Jau pirmojoje knygoje ji mane nuoširdžiai šiek tiek užkniso (nepykit už pavartota žodį) su savo verkšlenimais apie tai kokia ji vargšė mergaitė, kaip vyrai neįvertina moterų ir panašiai. Ir aš visiškai sutinku su ja, bet taip amžinai buvo ir bus, nesvarbu kiek besistengtumėme mes, moterys. Ir šioje knygoje, kai buvo tik ji, vos neišprotėjau, nuo tu seniai atsibodusiu nusiskundimų.

Dar vienas nežymus minusiukas, kuris man šiek tiek apkartino skaitymą, buvo paaiškinimai., tokios vietos, kai autorė aiškino, apie viena instituciją, atliekančią tam tikrus tyrimus, apie kurią jau buvo rašoma anksčiau. Gal čia vertėjos klaida? O ir pabaiga per daug staigi, viskas sugrūsta į kelis paskutinius puslapius.

Ir mane kažkaip ši knyga įtraukė mažiau... Tačiau Tess Gerritsen knygų dar skaitysiu. :)

Anotacija:  Jau metus laiko Chirurgas uždarytas kalėjime, tačiau jo šiurpus šešėlis ir toliau persekioja miestą, o ypač Bostono policijos Žmogžudysčių tyrimo skyriaus detektyvę Džeinę Ricoli: netikėtai atsiranda dar vienas žiaurus nusikaltėlis, kurio žudymo būdas toks panašus į Chirurgo. Nejaugi vienas šaltakraujis žudikas mėgdžioja kitą?

Tarsi to būtų negana, iš kalėjimo pabėga Chirurgas, ir, žinoma, du talentingi iškrypėliai žudikai, meistras ir pameistrys, suvieniję jėgas pradeda medžioti sunkiausiai pasiekiamą grobį – moterį, kuri medžioja juos.

Tess Gerritsen "Chirurgas"

Puslapių skaičius: 368.

Leidykla: Jotema, 2012 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5

Važiuojant į knygų mugę, didžiausias mano tikslas buvo pamatyti T.Gerritsen. Nors perskaičiau dar tik vieną jos knygą (neskaitant šios) bet pamilau ją nuo pirmo "Kaulų sodo" puslapio. Su drauge nuėjome stotis į eilę anksčiau, manydamos, kad  busim vienos iš pirmųjų eilėje prie autografų dalijimo. Tačiau labai klydom, ten buvo milžinišką eilė, o dar niekas net nebuvo prasidėję. Atrodytų, kad jei taip jau norėjau pamatyti tai galėjau ir palaukti, bet autobusas nelaukia, turi prisistatyti laiku ir vietoje, o kitaip paliks Vilniuj. :) Kad ir kaip bebūtų džiaugiuosi, kad susipažinau su šios autorės kūryba. O dabar grįžkime prie "Chirurgo".

Ir ką čia žmogus gali komentuoti, kai knyga tiesiog nuostabi..! Siužetas, veikėjai, viskas man patiko. Įtampa skaitant lydėjo nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad dar niekad nebuvau skaičius tokio gero detektyvo. Tess moka rašyti, patikėkit manim. Tik aš nemoku ilgai girti knygų, o gal susižavėjimo nemoku nusakyti žodžiais..

Anotacija: Bostone laisvėje siautėja žudikas, kurio taikinys – vienišos moterys. Kai detektyvas Tomas Muras ir jo partnerė Džeinė Ricoli pradeda tyrimą, jie sužino pritrenkiantį faktą. Su šiomis žmogžudystėmis glaudžiai susijusi Katerina Kordel, graži medikė su paslaptinga praeitimi. Prieš dvejus metus ją išžagino ir kėsinosi nužudyti, tačiau ji nušovė savo užpuoliką. Dabar į Kateriną nusitaiko šis naujasis žudikas, kuris, atrodo, žino visą jos praeitį, jos darbą Piligrimų medicinos centre ir kur ji gyvena. Tas vyras, kurį ji manė nužudžiusi, regis, vėl jos tyko, ir šį kartą jis tiksliai žino, kur ją rasti...

Tess Gerritsen "Kaulų sodas"

Puslapių skaičius: 320.

Leidykla: Jotema , 2009 m.

Iš kur gavau? Paskolino draugė.

Mano įvertinimas: 5/5

Man tiesiog buvo lemta susipažinti su šios autorės kūryba. Pirmiausia, draugė vis kartojo, kad turi gerą knygą, kuri ir man turėtų patikti. Tačiau, kažkodėl atrodė, kad man ta knyga nepatiks, nes mano ir draugės skoniai labai skirtingi. Kai jau buvau visai pamiršusi apie draugės pasiūlymą, mama iš bibliotekos parnešė šios autorės knygas: "Chirurgas" ir "Donoras". Bet ir vėl aš mamai liepiau nešti jas atgal, nes turėjau begales kitų knygų, kurias turėjau perskaityti. Tada susidomėjau blogais apie knygas. Juose pamačiau, kad Tess yra visų labai mėgstama ir giriama. Na ką, neliko kito pasirinkimo, kaip pasiskolinti knygą iš draugės ir pradėti skaityti.

Siužetas. Džulija Hemil, po skyrybų su vyru, nusiperka seną namą, turėdama viltį, kad galės jį po truputi atnaujinti. Viena diena, triūsdama sode ji randa kaulus, kurie Džulijai užmena didelę mįslę. Kieno šie kaulai ir ar tas žmogus mirė sava mirtimi? Ji turi proga tai išsiaiškinti. Istorija nukelia į 1830 metų Bostoną, kuriame siautėja Vest Endo skerdikas...

Asmeninė nuomonė. Siužetą papasakojau taip trumpai ir neišsamiai, nes nenoriu atskleisti visko tiems, kurie tik ruošiasi skaityti šią knygą. Abejojantiems ar verta, galiu patvirtinti - verta. Senai bebuvau skaičiusi tokį gerą detektyvą. Iki paskutinių puslapiu svarsčiau, kaip viskas baigsis. Siužetas įtemptas, nenuobodus. Puikiai sukurpta istorija. Pagaliau ir aš supratau, kodėl visiems taip patinka Tess Gerritsen. Labai tikiuosi, kad sutiksiu ją knygų mugėje! :) Taigi, knyga tikrai tikrai verta dėmesio. Lentynoje jau guli "Chirurgas". Nekantrauju pradėti skaityti!

P.S. Manau, kad Tess laimės mano metų atradimo titulą. :))