Jojo Moyes "Aš prieš tave"

Paskutinė šios vasaros perskaityta knyga man tapo nepaprasta. Nepaprasta dėl to, nes dar nė viena skaityta knyga manęs taip stipriai neveikė, emocine prasme. Skaitant vis lankė dviprasmiški jausmai, tai džiaugiausi, tai pykau; tai juokiausi, tai verkiau. Ir viskas tilpo į tą knygutę, kuri nesukeldama jokių įtarimų mažiausiai keletą metų gulėjo lentynoje.

Knygoje jaunas, turtingas, gyvybingas ir tiesiog gyvenimo džiaugsmu trykštantis Vilas patenka į avariją ir tampa prikaustytas prie vežimėlio. Jo stuburo trauma jam leidžia tik minimaliai judinti rankų pirštus ir galvą. Jam prižiūrėti ir kompaniją palaikyti pasamdoma Lu, kuriai labai reikia bet kokio darbo. Savo išskirtiniu stiliumi, natūralumu ir ryžtu ji susidraugauja su Vilu ir abu tampa neišskiriami. Tik ar ilgam?

Kas jau skaitė šią knygą, tai supras kokie ašarų upeliai teka užvertus paskutinius knygos puslapius. Aš dar niekad tiek neverkiau skaitydama..Ir pagalvojau, kad "Ei, Moyes, gal tu nebekurk tokių knygų? Jei ir kiti tavo romanai tokie, tai būsi nemėgstamiausia rašytoja, nors ir parašei vieną mėgstamiausių mano knygų." Ir tikrai taip, "Aš prieš tave" jau dedu į savo geriausias, nes vien tas sugebėjimas mane paveikti, kad garsu nusijuokčiau, pravirkčiau, nenorėčiau knygos padėti į šalį, daug ką pasako. Ir ne tik viskas dėl tokios istorijos atomazgos. Knyga man patiko savo paprastumu, lengvu tekstu, leidimu vėl prisiminti tą įsimylėjimo jausmą, kai kiekvienas prisilietimas, žodis, žvilgsnis glosto širdį ir verčia ją plakti greičiau. Krykštavau lyg paaugliukė, bet buvo taaaip smagu, taip gera. Be abejo, patiko ir tai, kad knyga man padėjo kitaip pažvelgti į žmogų patyrusį traumą, į mirties prasmę, į viso gyvenimo prasmę. Daug išmokau, daug apmąsčiau ir nenoriu paleisti tos knygos ir tos istorijos iš savo širdies. Skeptikai gali sakyti, kad čia tik banali knyga, istorija, viskas išgalvota. Tačiau man knyga pasitaikė tokių metu, kuriuo sugebėjo mane užvaldyti. Ir gal gerai, kad brandinau ją sau tuos kelerius metus.. :)

Ir taip pat noriu paminėti filmą, būtent jisai mane paskatino imtis knygos. Kadangi norėjau gražaus romantinio filmo (kas mane pažįsta, žino, kad esu nepataisoma romantikė, dėl ko visiškai nekeistos mano simpatijos knygai), pagalvojau, kad noriu pažiūrėti šį, nes naujai pastatytas, gražūs aktoriai ir visą kitą...beeet pirmiau reikia perskaityti knygą, štai todėl viskas taip gavosi. O filmas gražus, aišku blioviau vėl..Jautruolė ir ką čia be pridursi. :) Tiek filmas, tiek knyga man 5/5 ir ne kitaip.