- Peleninės rožės -
Visada, ne išimtis ir dabar, atsiliepimą stengiuosi rašyti vos tik baigus skaityti knygą. Kai kuriais atžvilgiais, tai tikrai nėra gerai, nes dažniausia rašau pačius pirmus knygos paliktus įspūdžius, dar nespėjus jiems susigulėti mano galvoje. Tačiau dalis manęs kitaip elgtis tiesiog neleidžia, tuo labiau, kai ką tik perskaičiau nepaprastą knygą, kuri į mano atmintį įsirėš ilgam. Ir be galo norisi ja dalintis, atrodo, kad gal taip pavyks užpildyti tą mažytę tuštumą, kuri atsirado vos tik perskaičius knygą.
"Erškėčių paukščiai" tikrai užburs, tikrai sužavės, nes turbūt retas, kuriam ši knyga nepatiko, o jei ir galėjo nepatikti, vis tiek kažkuo įsiminė. Gal būt tuo, kad veiksmas vyksta tolimuose kraštuose, daugiausiai Australijoje, kuri mums skamba taip egzotiškai ir gundančiai, kur žiemos ir vasaros taip nepanašios į Lietuviškas, kur kraštovaizdis visai ne toks, kaip pas mus? Gal įsiminė dėl sugebėjimo iš kart, nuo pačio pirmutinio puslapio prikaustyti ir sumaniai rutuliuoti istoriją iki pat pabaigos? O gal viskas dėl neįprastos ir nelaimingos meilės, tarp nuostabiai gražios mergaitės ir kunigo? Juk būtent iš nelaimingos meilės gimsta didžiausi šedevrai. Manau, kad visa tai susidėjo kartu ir paliko tokį milžinišką įspūdį man. Skaitydama jaučiau, kad skaitau tikrai gerą ir brandų kūrinį, kuris buvo iki galo išbaigtas, manau tam pagelbėjo ir knygos storumas, visi 646 puslapiai, kurie pagalvojus visai nedaug tokiai puikiai, trijų kartų istorijai. Negaliu nepridurti ir simpatijų knygai dėl šeimos temos, tokios žemiškos, tokios suprantamos, tokios man artimos. Negaliu nesižavėti Mege, kuri nepaisant visų visų gyvenimo sunkumų, pabaigoje galėjo drąsiai pasakyti, kad dėl nieko nesigaili. Jei iš pradžių ir maniau, kad ji silpna ir kvailoka, tai su sekančiais knygos puslapiai ją vis labiau įsimylėjau ir gerbiau. Rašau didžiulį pliusą autorei už sugebėjimą kurti tokius ryškius personažus, tokius skirtingus, bet įsimenančius. Už gebėjimą įdomiai, nuosekliai vesti prie knygos kulminacijos ir puikiai ją užbaigti. Turbūt galėčiau kartoti ir kartoti, kokia esu sužavėta, bet niekas to žavesio nepajus, kol pats neperskaitys knygos. Todėl, kai mama paklausė apie ką knyga, galėjau pasakyti tik, kad sunku apibūdinti, nes reikia perskaityti pačiai. Atrodo, lyg bandant apibūdinti paprastais žodžiais nublanksta visa Klierių šeimos istorija.
Kaip minėjau pradžioje, šią knygą perskaičius, pajutau širdyje tuštumą. Taip dažniausiai nutinka perskaičius tik labai gerą knygą, todėl rekomenduoju visa širdimi. Ir visa širdimi dėkoju žmogui, kuris prieš daugiau nei metus pasakė, kad tai jo mėgstamiausia (ar viena mėgstamiausių) knyga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą