Erich Maria Remarque "Vakarų fronte nieko naujo"

Pagaliau galiu lengviau atsipūsti. Visi metų iššūkiai įveikti! Labai dėl to džiaugiuosi. :)

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties nepalyginsi su tomis baisybėmis, kurios aprašomos knygoje. 

Taigi, knyga apie Pirmąjį Pasaulinį karą ir dar jaunus aštuoniolikmečius, devyniolikmečius vaikinus, kurie iš mokyklos suolo pateko tiesiai į priešakines fronto linijas. Sunku net įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė tie jauni žmones, matydami kaip miršta jų klasės draugai, kaip lengvai jų gretose sėlina mirtis. Skaudžiausia buvo skaityti tai, kad visi jaunuoliai suvokė, kad jie karo nenori, jiems jo nereikia, ne tik jie, daugelis kitų karių net ir priešininkų kariai suvokė, kad jie nenori kariauti, nenori žudyti ir žūti tame kare. Šis karas reikalingas tik aukštuose postuose sėdintiems žmonėms, kurie net neįsivaizduoja nė dalelės to nepakeliamo siaubo. Skaudu skaityti, kaip kariai turi badauti ir maitintis prastu maistu. Net palankios sąlygos jiems nebuvo sukurtos. Pykau, labai pykau skaitydama. Man nesuvokiama, kaip taip galima elgtis su žmonėmis. Aišku, man labai sunku suvokti visą tą karo baisumą, nes nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi, bet šiek tiek suvokiu, kaip sunku turi būti gyventi žinant, kad niekada negalėsi atsitiesti ir kad tave visą gyvenimą persekios tie kraupūs praeities šešėliai... Knyga liūdna ir slegianti, tačiau verčianti mąstyti. Ji parodo kaip mes nemokame įvertinti to ką turime. Ji byloja, kad reikia mokėti džiaugtis gyvenimu, nes laisvas pasirinkimas, patogus gyvenimas ir galimybės yra didžiulė Dievo dovana.

Puslapių skaičius: 182.

Leidykla: Šviesa, 1989 m.

Mano įvertinimas: 4/5

Kalėdos!

Radau laisvą minutę ir nusprendžiau ją skirti savo blogui ir jums! Noriu visus visus pasveikinti su atėjusiomis šventėmis. Tikiuosi, kad Kalėdų senelis po eglute paliko daug knygų. :) aš labai noriu pasidžiaugti savosiomis. Kadangi pati dar negaliu leisti sau pirkti daug knygų, tai kai gaunu jų dovanų būnu labai labai laiminga! Ačiū tiems Kalėdų seneliams, kurie padare mano šventes nuostabias! :* O jums skaitytojai, linkiu gerų akimirkų, susitaikymo, santarvės prieš naujus metus. Tikiuosi, kad dar parašysiu paskutinį metų įrašą, bet, jeigu kas nutiks žinokit, kad linkiu jums nepaprastai geros metų pradžios! Ir nepamirškit knygų! :)))

Oscar Wilde "Doriano Grėjaus portretas"

Priešpaskutinė iššūkio knyga, kuri susiskaitė labai greit!

Manau, kad daugelis yra šią knygą skaitę arba tikrai matę pagal knygą pastatytą filmą. Aš pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo prieš kokius tris metus. Filmas man, iš ties, labai patiko, jo vaizdiniai taip ir neišsitrynė iš mano atminties, todėl sužinojusi, kad yra knyga labai troškau ją perskaityti. Ir šių metų iššūkis man padėjo tai įgyvendinti.

Knyga yra apie nuostabaus grožio vaikiną, Dorianą Grėjų, kuris buvo tyras ir nepažįstantis pasaulio ydų. Taip buvo iki tol kol jis nesutiko Henrio. Šis vaikiną apžavėjo ir pavertė jį lyg savo mokinių. Jis Dorianui piršo savo idėjas ir mintis, taip paversdamas ji žmogumi trokštančio patirti visus įmanomus pasaulio jausmus, bet tuo pačiu ir nesenti, visada išlikti jaunam. Jis to pasiekia. Kažkokiu mistiniu būdų jo siela atsiduria jo žavingame portrete, kuris sensta, o pats Dorianas išlieka toks pat jaunas. Istorija šiek tiek keistoka ir galima būtų pradėti raukytis, nes juk sielos perkelti į daiktą neįmanoma! Bet tai visiškai nesvarbu. Būtent tai ir yra knygos esmė, ji parodo, koks žmogus gali būti, kaip jis gali nužmogėti ir ką gali paaukoti dėl tokio dalyko kaip grožis. Turbūt nesuklysiu manydama, kad būtent taip yra ir dabar, nors knyga atspindi XIX a. įvykius, bet jie aktualus ir šiandien. Taip manau, nes daugelis nori būti gražiais, jaunais, žavinčiais, nes mano, kad tik tai gali suteikti laimės, populiarumo. Daugeliui iš mūsų trūksta paprasčiausio saikingumo. Niekas nedraudžia būti gražiam ar norėti tokiam išlikti, bet, kai dėl to yra prarandamas žmogiškumas ir bet koks sveikas protas, tada tikrai jau nebėra gerai. Pati knyga yra žavinti savo įdomia, paslaptinga istorija, žodingumu, rašymo stiliumi. Tikrai giriu O.Wilde už tai, kad ne pilną savaitę gyvenau kitokiame pasaulyje. Nors knyga ir kalba apie žmogaus blogąsias puses, pilnas ydų, kurias turbūt turime kiekvienas, tik slepiame giliai savyje, man knyga patiko. Ji įtraukė, sužavėjo, pamokė ir dar karta įrodė, kad klasika yra klasika. O klasiką aš dievinu!

Puslapių skaičius: 336.
Leidykla: Alma littera, 2006 m.
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5/5.

Undinė Radzevičiūtė "Baden Badeno nebus"

Minėjau, kad nebebandysiu įveikti knygų iššūkio, tačiau lietuvių kalbos mokytoja (kuri taip pat rašo blogą apie knygas - http://manominteles.blogas.lt/) paragino nenuleisti rankų ir pabandyti perskaityti likusias tris knygas. :) Ačiū, mokytoja! :)

Taigi, knyga labai plonutė, mažutė, tad ir pasakoti nėra daug ko. Ji sudaryta iš daugelio trumpučių istorijų, todėl skaitosi labai greit. Beeet esminis dalykas, kodėl man nepaliko didelio įspūdžio ši knyga, todėl, nes jai reikia laiko. Manau, kad po kiekvienos istorijos vertėtų padaryti bent trumputę pertraukėlę, kad viskas susigulėtų galvoje. Kadangi aš skubėjau perskaityti, tai perskaičiau ir palikau, daugiau neįsigilinusi. Taip pat knyga šiek tiek keistoka ir man sunkiai perprantama. Po kai kurių istorijų taip ir likdavau nesupratusi, ką visgi tuo norėjo autorė pasakyti. Tačiau vienareikšmiškai galiu teigti, kad skaityti buvo įdomu. Tiesiog, tas keistas jausmas, kai skaitai ir galvoji, kad parašyta gražiai, suktai, įdomiai. Gal ne visiškai mano tipo knyga, bet visko po truputi reikia paskaitinėti. :)

Puslapių skaičius: 126.
Leidykla: Baltos lankos, 2011 m.
Mano įvertinimas: 3/5

Laura Sintija Černiauskaitė "Benedikto slenksčiai"

9-oji knygų iššūkio knyga. Gaila, bet širdis jaučia, jog neįveiksiu savo iššūkio. Kvailai pasielgiau, kai nusprendžiau daugumą knygų pasilikti metų pabaigai. Tačiau labai tikiuosi, kad ateinančiais metais aš pažadą ištesėsiu ir dalyvausiu iššūkyje toliau. Nes tai velniškai nuostabiai nepaprastas dalykėlis knygų mylėtojams! :)

"Benedikto slenksčiai" mane traukė, nes norėjau paskaityti ką čia rašo lietuvė, o dar apie jauną žmogų,  išgyvenanti sunkumus. Juk ir man tai aktualu. Tokių minčių vedina įtraukiau knygą į privalomų perskaityti sąrašą. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad nesigailiu. Autorė tikrai moka rašyti, aiškiai ir labai gražiai dėstyti mintis. Rašyti apie tai kas aktualu ir šiandien, nors veiksmas vyksta ne šiomis dienomis, o kokius 10 metų atgal, jau yra talentas. Taip pat knygoje gvildenama daug temų, tokių kaip: motinos ir sūnaus santykių tema (mažąjį Benutį mama paliko visai vaiką, bet jis visą gyvenimą troško jos buvimo šalia, jos padrąsinančio, patariančio ir besididžiuojančio žvilgsnio); tėvo ir sūnaus santykių tema (Benediktą motina paliko tėvui, kuris gyveno skurdų viengungišką gyvenimą ir su vaikais nemokėjo elgtis. Tačiau tai nesutrukdė jam tapti nuoširdžiu, pasiaukojančiu tėvu, kuris Benediktui kėlė didžiulę meilę ir dėkingumą). Tai pat išskirčiau vyro ir moters temą (Benedikto santykiai su Vega, Svieta); jauno žmogaus akivaizdos su mirtimi tema (Benedikto draugo mirtis, dėl kurios jis ilgai kaltino save), gamtos ir žmogaus santykio temą (Vėdrynų kaimas - Benedikto vaikystės namai, kuriuose gyveno su tėčiu). Taip ir keliauji skaitydamas šią knygą, po žingsnelį, po slenksčiuką. Juk ir mes savuosius gyvenimus galime suskirstyti į slenksčius, gyvenimo etapus, kuriuose įvyko tam tikri reikšmingi įvykiai. Knygą tikrai rekomenduoju ir ne tik jaunam žmogui. :) O pati dar norėčiau pabendrauti su šios autorės kūryba, todėl svajoju, kad man kur nors panosėj pasimaišys "Kvėpavimas į marmurą".


Leidimas: Alma littera, 2009 m.
Puslapių skaičius: 224
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos
Mano įvertinimas: 5/5

Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Štai dar viena mano perskaityta knyga. Žinau, kad jų labai mažai ir skaitau vėžlio greičiu, bet tiek visko nutinka ir tiek visokių reikalų atsirandą, kad paskaityti spėju tik prieš eidama miegoti. Tikiuosi, kad išauš tokia diena, kai skaitysiu iki soties. :)

Pirmiausia, turbūt reikia pasakyti, kad knyga su Dievu nesusijusi. Beveik visiškai. Todėl tie žmonės, kurie neėmė skaityti šios knygos vien tik todėl, nes galvojo, jog bus gvildenama religijos tema - klydo. Religijos nėra, tačiau yra kai kas kito. Taigi, Alanas Grinmoras yra visiškai nusivylęs gyvenimu. Vaikystėje neturėjo tėvo, o paskui iš jo gyvenimo dingo ir patėvis. Motina visada spaudė jį ir reikalavo iš jo kuo daugiau, o paskui iškeliavo iš šio pasaulio, palikdama Alaną vieną. Taip pat darbas neatrodė patrauklus ir jo gyvenimo meilė jį paliko, netarusi nė žodžio. Iš ties, situacija nepavydėtina. Todėl net gi suprantama, kodėl Alanas nebematė pagrindo likti šiame pasaulyje. Jis nusprendė nusižudyti nušokdamas nuo Eifelio bokšto. Tačiau jis to nepadarė, jį sustabdė vyriškis, kuris pažadėjo pakeisti jo gyvenimą. Atrodo, istorija lyg iš fantastikos srities, nes taip gi nebūna. Tačiau, kai pabaigoje viskas išaiškėja, viskas tampa suprantama.
Man asmeniškai ši knyga paliko gerą įspūdį. todėl, nes ji tikrai moko gyventi! Atrodo, rašoma apie elementarius dalykus, bet šiaip gyvendamas apie tai net nesusimastai. Radau daug patarimų, kurie tiko būtent man  ir tai buvo šaunu. Manau, kiekvienas skaitytojas ras šioje knygoje tai, ką galės pritaikyti sau. Džiaugiuosi ir tuo, kad knyga parašyta suprantamai, nėra jokių suktų frazių, kurios glumina. Vienintelis dalykas, dėl kurio mintyse pyktelėjau  - tai pabaiga. Jau tokia atrodo skubota ir šiek tiek banali, nors visi galai ir suvesti, viskas išaiškinta, vis tiek pritrūko tu kelių potepių. Bet tai tik vienas minusas.
Taigi, knyga įkvepianti keistis vidumi ir padedanti ieškoti savęs. :)

Originalus pavadinimas: Dieu voyage toujour incognito. Paris, 2010 m.
Leidimas Lietuvoje: Alma littera, 2013 m.
Puslapių skaičius: 360.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5-/5

Deborah Heiligman "Čarlzas ir Ema"

Sveikinuosi su jumis ir pristatau 8-ąją iššūkio knygą. :)

Knygos imtis paskatino tai, kad apie Čarlzą Darviną žinojau labai labai mažai. Turbūt kaip ir daugelis žinojau tik apie jo mokslinius siekius ir laimėjimus, tad  ši knyga viliojo sužinoti daugiau. O dar, kai žadama buvo nepaprasta meilės istorija! Juk meilė visada yra gerai. :)

Jei žinotum, kaip aš tave branginu ir kokia neapsakoma

palaima turėti žmogų, kuriuo visada galima pasikliauti,

visuomet tokį pat, visuomet pasiruošusi guosti, užjausti 

ir geriausiai patarti. Telaimina tave Dievas,

brangioji, tu per gera man.

Čarlzas Emai, 1859 m.

Džiaugiuosi, kad knygos autorė nepabijojo imtis būtent šios temos, nes visgi tai pirmoji tokio pobūdžio knyga apie Č.Darvino asmeninį gyvenimą. Šypsojausi skaitydama autorės padėką knygos pabaigoje. Miela skaityti, kad ją pačią parašyti šią meilės istoriją paskatino mylimas vyras. Meilė tiek daug gali!

Na, o dabar vertėtų grįžti prie pačios knygos. Čarlzas ilgai galvoja ar vesti ar nevesti, nes šis dalykas turi ir pliusų ir minusų. Gali nukentėti jo mokslinė veikla, nes jis nebeturės tiek laisvo laiko, tačiau moters šiluma, meilė ir krykštaujantys vaikai gyvenimą gali padaryti nepaprastai gražiu. Viską nuodugniai apsvarstęs Čarlzas nusprendžia vesti. Ir greitai randa ir tinkama kandidatę - savo pusseserę Emą Vedvudž. (Nebijokit, tais laikais vedybos su giminaičiais buvo visiškai suprantamas reiškinys). Tačiau jų gyvenime nebuvo viskas taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, juos visą gyvenimą lydėjo sunki dilema. Ema buvo tikinti ir visa širdimi jautė Dievo artumą, tačiau Čarlzas vis daugiau domėdamasis rūšių atsiradimu suprato, kad Dievo nėra. Šitoks požiūrių skirtumas kai kurioms poroms, manau, reikštų išsiskyrimą, tačiau jiems tai buvo kliūtis, kurią įmanoma įveikti tik kartu, rodant pakantumą ir gerbiant kito žmogaus nuomonę. Antra, tais laikais medicina dar nebuvo tiek pažengusi, todėl aplink siautėjo įvairios ligos ir veiksmingų gydimo būdų nebuvo. Mirė trys jų mylimi vaikai, tačiau drauge jie iškentėjo visą skausmą ir žengė gyvenimo keliu toliau. Juodu niekada nebuvo priešai, juodu buvo geriausi draugai, kurie mėgaudavosi vienas kito kompaniją ir džiaugdavosi vienas kitu. Tokio tarpusavio ryšio turėtų pavydėti kiekvienas.
Kodėl ši knyga visgi negaus penketuko? Tai todėl, nes vietomis nuobodžiavau. Ir gal ilgėjausi daugiau meniškos plunksnos nei tiesiog apipavidalintų faktų. Negaliu jos įtraukti į mėgstamiausias, tačiau džiaugiuosi, kad praplėčiau savo akiratį, sužinojau daugiau apie šio mokslininko asmeninį gyvenimą ir pasimėgavau gražia meilės istorija, kai tuo tarpu už lango siautėjo žvarbūs rudens vėjai. :)

Knygos originalus pavadinimas: Charles and Emma: The Darwins' Leap Of Faith, 2009 m.
Knygos leidimas Lietuvoje: Tyto alba, 2010 m.
Puslapių skaičius: 278.
Iš kur gavau? Paskolino lietuvių kalbos mokytoja. (AČIŪ! :) )
Mano įvertinimas: 3/5.

Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

Turbūt retas, kuris nėra girdėjęs apie Paryžiaus katedrą ar kupriu Kvazimodą. Ir turbūt ne vienas matė populiarųjį  animacinį filmuką. Aš buvau iš tų, kad lyg ir kažką girdėjau, lyg ir mačiau nemažą dalį filmuko, bet tuom ir užsibaigė mano žinios apie "Paryžiaus katedrą". Tad nusprendžiau, kad būtų pats laikas susipažinti su Victor Hugo kūryba.

Džiaugiuosi, kad šią knygą įtraukiau į savo knygų iššūki, nes kažin ar būčiau niekino neskatinama imusi ją skaityti. Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes knyga iš ties gera. :) Tai visų pirma, tai klasika. O klasika man visada asocijuojasi su geromis knygomis, kurios išsaugojo savo vertę ir po daugelio metų. Antra, knygos siužetas labai įtraukiantis ir patiko tai, kad iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusios istorijas susipina į vieną puikų pasakojimą. Trečia, knyga aktuali ir šiandien. Tokių pačių žmonių ydų ir problemų, kokios aprašomos knygoje galime rasti ir mūsų kasdieniame pasaulyje. Tai pavyzdžiui, ką žmones gali padaryti vedini nežmoniškos aistros ir neapykantos? Šiai temai tinka katedros archidiakonas Klodas Frolo, kuris nesugebėjo suvaldyti savo aistrų jaunajai čigonei Esmeraldai. Išvis, manė ėmė pyktis, skaitant kaip jis griaužiasi, kad ji nebus jo ir visai nesirūpina, kad tik dėl jo kaltės mergaitė yra pasmerkta mirti... O Kvazimodo knygoje nėra labai daug, na, taip jis yra, bet daugiausiai tik knygos pabaigoje, kai išgelbsti Esmeraldą.

Vienintelis knygos minusas, tai, kad, kai kurios vietos per daug išplėstos. Pavyzdžiui, Paryžiaus katedros apibūdinimas, kuriam buvo skirta nemažai puslapių. Man buvo neįdomu, kaip padarytas vienas piliorius, o kaip kitas arba kokio stiliaus visos bažnyčios dalys. Todėl tą vietą tik perbėgau akimis. Jeigu, neskaitysime šio minuso, tai knygą tikrai rekomenduoju, nes istorija yra labai įdomi ir  įtraukianti.

Puslapių skaičius: 430.

Leidykla: Vaga, 1983 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 4+/5

Antanas Škėma "Balta drobulė"

Galiu nudžiuginti tuos, kam atsibodo skaityti apie privalomąją literatūrą mano bloge. Artimiausiu metu neplanuoju imtis jokios privalomos knygos. Tad, stengsiuosi pribaigti tas, kurios  jau ilgokai užsibuvo lentynoje.
Taigi, dabar turėčiau kalbėti apie "Baltą drobulę". Bet tai ,iš ties, yra nelengva. Knyga paini, sunki ir varginanti. Lyg ir jau keliauji siužeto linija, viską supranti, ir staiga vėl viskas pasidaro painu, nebeaišku.
Bandysiu papasakoti taip kaip aš ją supratau, bet turbūt ją suprasti reikėjo visai kitaip.:D

Pagrindinis veikėjas - Antanas Garšva. Viename Amerikos viešbučių dirbantis liftininku. Pirmiausia, man užkliūna tai, kad poetas turi dirbti tokį visai neįdomu, varginanti darbą, kuris žudo menišką Garšvos sielą. Jis įsimyli Eleną. Ir nori su ja gyventi, gyventi ir kurti. Tačiau, Garšva serga nepagydoma liga ir turi atsisakyti tokios minties. Labai daug yra asmeninių Garšvos minčių, pamąstymų. Rišlių dialogų išvis, vos vienas kitas. Tad, kaip ir sakiau skaityti nelengva. Į šią istoriją įsipina ir Antano Garšvos atsiminimai apie vaikystę ir gyvenimą Lietuvoje, apie jo kūrybinius bandymus ir lengvabūdišką gyvenimą. Iš jo atsiminimų, galime matyti, kad vaikystė nebuvo lengva. Motina susirgo šizofreniją ir tėvas ją apleido, o kai motiną ištikdavo priepuoliai, jis ją mušdavo.
Man asmeniškai, ši knyga nelabai patiko. Daug pesimizmo, ironijos ir šaltumo iš jos sklinda. Gal šiek tiek pakeisiu savo nuomonę, kai knygą išnagrinėsime mokykloje. Nes visgi, kiek teko girdėti tai ši knygą turi ir autobiografiškumo pačiam autoriui - Antanui Škėmai. Ir, galbūt kažkurios nelaimės knygoje palietusios vaikėją, buvo tikros pačiam autoriui. Tada suprantama, kodėl tiek pilkumos šioje knygoje.
Bet žinokit, džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą, taip nusimečiau didžiulį vargą nuo pečių, praplėčiau savo knygiškąjį akiratį ir išbandžiau savo kantrybę. :)

Prieš miegą...

Netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau  buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmas juos pakartos neklaustas...

Jurgis Kunčinas "Tūla"

Jurgis Kunčinas "Tūla"

Puslapių skaičius: 233 psl.

Leidykla: Tyto alba, 2007m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5.

Sveiki, sveiki, sveiki! Turbūt pirmiausia reiktų save stipriai sugėdinti už tai, kad apleidau skaitymą. Net nežinau, kas man pasidarė paskutinį vasaros mėnesį, turbūt į duris buvo pasibeldę neskaitaidieniai. O dabar dar ir mokykla atima daug laiko. Liūdžiu, bet rašau ne tam, kad pasiguosčiau, o tam, kad papasakočiau, kokią pirmąją knygą, po tokio ilgo laiko, pagaliau perskaičiau. :) Knyga iš privalomosios literatūros, bet tikiu, kad jei ji ir nebūtų privaloma, ją bučiau skaičiusi. Juk tiek daug puikių atsiliepimų apie ją girdėjau! Ir ne veltui.

Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.

Knygą pradėjau skaityti su šiokia tokia baime, bijojau, kad jos nesuprasiu ir bus labai sunkiai skaitoma. Pradžia nebuvo lengva. Turbūt kaip ir daugelis knygų, kol įsibėgėji. Beeet kuo toliau tuo įdomiau. Išties, pirma kart skaičiau apie tokią nuoširdžią, kvailą, rimtą, nepaprastą meilę. Pamilti vos per keletą dienų ir skausmingai mylėti visą gyvenimą. Tai meilė! Ir daug gražesnė už tas visas romantikos perspaustas istorijas. Skaičiau ir jaučiau kažką tikro, nė trupučio nepagražinto ir...gėrėjausi. Didžiavausi, kad šį kūrinį parašė lietuvis. Ir pykau, ir džiaugiausi, ir  liūdėjau kartu. Tikrai, rekomenduoju labai labai!
Manau, kai lietuvių kalbos pamokose pradėsime šį kūrinį nagrinėti viskas pasidarys dar aiškiau. :)