Apie "Lolitą" vis tekdavo išgirsti kažkokių tai atgarsių, kurie vis domino ir traukė pačiai paimti knygą į rankas. Ir kai sulaukiau tos dienos...skaitymas užsitęsė gal net visą pusmetį! Skaičiusiųjų nuomonė, aprašymas, o ir pats pavadinimas byloja apie erotiką, nuodėmes ir net gašlumą. Kas nežino apie ką knygą, užsiminsiu keliais žodžiais.
Humbertas Humbertas - pagrindinis knygos veikėjas, nuo vaikystės velkasi netekčių šleifą, tai mirusi motiną, tai mirusi jo įsimylėta mergaitė. Todėl, jau būdamas subrendęs vyras Humbertas aiškiai suvokia, kad yra ligonis, nes jį traukią jaunos, vos bręsti pradėjusios, viliokliškos išvaizdos mergaitės. Jas jis vadino nimfetėmis. Netikėtai Humbertas įsimyli Doloresą, kurią pramina Lolita, ir vis kuria planus kaip ją pasisavinti ir turėti tik sau. Jam tai pavyksta padaryti gana lengvai ir Humbertas gali išpildyti visas gašlias savo fantazijas.
Tačiau įspėju, kad šioje knygoje nerasime nieko atviro, jokių iškrypusių aprašymų, nes viskas talentingai įvilkta į užslėptus nekaltus žodžius, alegorijas. Nors nieko akivaizdaus knygoje nerasime, bet vis tiek tas šleikštulys, man asmeniškai, jautėsi ir rašymo stilius atrodė daug vulgaresnis net už atvirą erotiką! Todėl mano mėgstamiausios(pakenčiamiausios) knygos vietos buvo tada, kai Lolita buvo stovykloje ir Humbertas gyveno su jos mama arba kai Lolita dingo. Tada aš tikrai skaičiau su malonumu, bet kadangi tokios vietos sudarė tik mažą dalelytę knygos, to malonumo buvo labai mažai. Vienoje socialinio tinklo grupių, kur diskutuojame, rekomenduojame knygas, buvo užvesta ne viena tema ir apie "Lolitą" ir man patiko vienas pastebėjimas. Tai, kad knyga kelia dviprasmiškus jausmus. Tu lyg ir šlykštiesi, bjauriesi pagrindiniu veikėjų, bet tuo pačiu ir skaitai toliau, užjauti jį dėl to, kas neįmanoma, bandai suvokti jo mąstymą. Tačiau man ši knyga vis gi labiau linksta į tą blogąją pusę. Tikrai neskaityčiau dar kartą, nerekomenduočiau kitam, neįžvelgiau nieko naudingo, reikalingo, pamokančio ar šiaip įdomaus šioje knygoje. Ir pabaiga man labai nepatiko, nes veikėjas iš vis nukeliavo į beprotybės liūną, o isteriškų, protų nesuvokiamų pabaigų nemėgstu. Pabaiga kažkuo priminė Škėmos "Baltą drobulę", nes viskas virto paiku chaosu. Nežinau ar kam nors pavyktų pakeisti mano nuomonę apie šią knygą, nes nors ir suprantu, kad visos knygos esmė Humberto vidinis pasaulis, negaliu teigti, kad knyga man patiko. Pradžia gal taip, bet tolesni įvykiai tikrai neįtraukė.
Ech...pasiilgau geros knygos, kuri sukrėstų ir apžavėtų mane.. Gal kita tokia bus? :)
Puslapių skaičius: 323.
Leidykla: Presvika, 2005 m.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 2-/5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą