Gabriel García Márquez "Meilė choleros metu"

Márquez man pažįstamas iš anksčiau jo skaitytos knygos "Šimtas metų vienatvės", nors atsimenu, jog knyga buvo paini ir pilna ne visada suprantamos magijos, man ji patiko. Tačiau šią knygą perskaityti norėjau ne dėl ankstesnės visai neblogos patirties, o todėl, nes teko matyti filmą "Lemtingas atsitiktinumas", kuris man labai įsiminė ir dar labiau įsiminė tai, kad filme vyravo ir ši knyga. Kai pagalvoji ir knygos veikėjų gyvenimai ir mūsų pačių gyvenimai yra pilni atsitiktinumų, kurie dažnai tampa lemtingais.

Pagrindiniai knygos veikėjai yra trys, viena moteris vardu - Fermina Dasa ir du ją mylintis vyrai -Juvenalis Urbinas ir Florentinas Arisa. Kaip supratote, tikrų tikriausias meilės trikampis, tik visiškai kitoks nei kokiame paprastame meilės romane. Čia Fermina Dasa išteka už didžiai gerbiamo daktaro Urbino, tačiau sužeidžia širdį Florentinui Arisai, kuris jos nenustoja mylėti iki pat savo dienų pabaigos ir daugiau nei 50 metų laukia, kol jai galės pakartoti savo meilės priesaiką.

Jau nuo pat pradžių knyga man patiko tuo, kad nuo kitų ją skiria ir nepaprastai manieringa kalba, kurią moka sukurti tik Márquez, savo kūriniuose, ir pasakotojo pasirinkimas knygos pasakojimą pradėti nuo dabarties ir jau garbingos senatvės sulaukusių veikėjų, tada grįžti į visą ko pradžia, o pabaigoje vėl į esamąjį laiką, tam, kad istorija būtų užbaigta. Būtent dėl tokio pasakojimo laiko, knyga sudaro vienokia nuomonę pradžioje, spėji pamėgti vienus veikėjus, tačiau praeities pasakojimas atskleidžia visas įvykusias laimingas akimirkas ir visas buvusias negandas, kurios ištirpo bėgant metams. Ir tada jau keiti savo nuomonę, viską apgalvoji, pradedi tapatinti su savo matomu aplinkiniu pasauliu. Kaip minėjau, knygos stilistika ir žodžiai ją ženkliai lenkia įvairiuose meilės romanuose, nes autorius atrodytų lyg ir įprastą pasakojimą paverčia kažkuo ypatingesniu, tokiu, kokį norisi skaityti ir padėjus knygą suskubti vėl iš naujo ją atsiversti. Įsiminė man ir pasakojimo vieta, tolimoji Kolumbija, kuri randasi Pietų Amerikos žemyne, visiškai priešingas klimatas nei lietingai Lietuvai, visiškai kitoks ir ten gyvenančių žmonių temperamentas, todėl ne viskas gali būti suprasta ramaus lietuviško būdo.

Pavadinime minima cholera, knygoje ji vyrauja kaip to meto liga, bet svarbesnio vaidmens pagrindinių veikėjų gyvenimuose nevaidino. Nebent autorius cholera norėjo pavadinti pačią meilę, nes kaip ir liga, meilė nusineša daug gyvybių, ypatingai nelaiminga meilė, kuri yra pagrindinė knygos tema. Meilė, kurios negali pakeisti nei laikas, nei sutiktas kitas žmogus, tiesiog niekas. Meilė, kurią galima atrasti ir visai žiloje senatvėje, meilė, kuri yra toks neapčiuopiamas dalykas mūsų visų gyvenimuose.

Vertinti šią knygą man sudėtinga, manau, šią knygą labiau tinka išjausti nei tupdyti į vertinimo sistemos rėmus. Aš asmeniškai daviau 4 iš 5 žvaigždučių, bet tik todėl, kad vertindama suabejojau dėl 5, o jei suabejojau, tai turbūt reikia į tai atsižvelgti. :) Bet knygą labai rekomenduoju, ne kiekvienam ji aišku patiks, bet turbūt tokiose jausminguose knygose reikia stengtis ne suprasti, o labiau viską išgyventi kartu su veikėjais. Romantikams, bet ne tiems saldiems romantikams, o tokiems, kuriems meilė yra juos traukianti nežinomybė.