Lorenzo Licalzi "Ko tu iš manęs tikiesi?"

 Puslapių skaičius: 156.

Leidykla: Tyto alba, 2008 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Įvertinimas: 5/5

Mane patraukė pavadinimas. Turbūt, kiekvienas iš mūsų  per savo gyvenimą dažnai garsiai ar mintyse pakartojame šį klausimą. Ko tu iš manęs tikiesi? Ir iš manęs tiek dabar tikimasi... Kad kitais metais puikiai baigsiu mokyklą, išlaikysiu egzaminus aukščiausiais balais ir įstosiu į mediciną... Aš irgi to labai noriu ir tikiuosi, kad išsipildys mano užsibrėžti tikslai, bet vis tiek kirba mintelė, o jei ne? Na, bet jau nuklydau į lankas. Tikiuosi, kad viskas man ateityje susiklostys gerai! :)

Ilgos ir vienodos profesoriaus Tomazo Pereco dienos slenka tarp senatvinės silpnaprotystės, visokiausių ligų kamuojamų „kolegų“ senelių ir savanorių pagalbininkų, tenorinčių apvalyti savo sąžinę, veidmainystės. Nugyventų gyvenimų istorijos persipina su praeities atsiminimais, palikusiais neišdildomą pėdsaką surūgėlio ir atskalūno Pereco gyvenime: kadaise puikus mokslininkas, branduolinės fizikos specialistas, dabar, ištiktas insulto, priverstas leisti dienas invalido vežimėlyje. Tačiau susitikimas su buvusia balerina, septyniasdešimtmete Elena, pakeičia jo gyvenimą.

Ar pastebėjot , kaip dažnai mažos, plonos knygutės savyje slepia didžiausius kalnus išminties? Ši knyga yra viena tokių. Nemaniau, kad Tomazo Pereco, garbaus amžiaus profesoriaus, gyvenimas senelių namuose gali būti bent kiek įdomus jaunam žmogui. Tačiau kaip aš klydau! Mėgavausi lengvu rašymo stiliumi ir pasakojimas tiesiog plaukte plaukė mano galvoje. Po keleto puslapių net pravirkau! Taip stipriai emociškai mane veikė knygos tekstas. Kaip man patiko Perecas, su tais savo akibrokštais ("Eik šiknon") ir natūralumu. Džiaugiuosi, kad tiek daug skausmo gyvenime patyręs žmogus sugebėjo pasikeisti, atrasti ir pripažinti meilę, nors ir per vėlai. Skaitydama, vis galvojau apie bėgančius metus. Kaip jie po truputi pasiims viską, kas brangu. To labiausiai ir bijau. Bijau netekti nuostabių žmonių, supančių mane, tik kurių dėka aš esu tokia, kokia esu. Turbūt nesugebėčiau būti tokia stipri kaip Perecas.
Puiki knyga!

Lars Kepler "Hipnotizuotojas"

Puslapių skaičius: 622.

Leidykla: Obuolys, 2012 m.

Iš kur gavau? Draugo dovana.

Įvertinimas: 5/5

Ši knyga lentynoje gulėjo kažkur metus. Vis žvilgtelėdavau į ją su skaudančia širdim. Norėjosi skaityti, bet tai nerasdavau laiko, tai dar kas įsimaišydavo ir sutrukdydavo pradėti draugystę su šiuo detektyvu. O viršelis... Jau toooks paslaptingas ir viliojantis.

Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. 

Ką tik baigiau skaityti knygą ir dar būdama pilna įspūdžių, vaizdų ir minčių skubu rašyti savo nuomonės. :) Perskaičiau ir mintyse šmėžuoja vienas sakinys: "Velnias, tikrai geras detektyvas." Džiaugiuosi, kad jis buvo labai įtraukiantis, išskyrus pirmus penkiasdešimt puslapių, kurie skaitėsi šiek tiek sunkiau. Bet tada tik bum! Ir pasipylė visos įdomybės lyg iš gausybės rago. Pasirodo, Josefas, berniukas likęs gyvas po žiaurių skerdyniu, visai nėra angeliukas ir vargšas nuskriaustasis. O dar dingsta Eriko sūnus Benjaminas... Ir kuo toliau tuo viskas sudėtingiau. Knygoje labai daug įvykių, žmonių, vietų. Už tai dedu dideli pliusą, nes nebuvo nuobodu skaityti. Apskritai, buvo įdomu skaityti apie hipnozę, kurią anksčiau įsivaizdavau kiek kitaip. Ir pati dabar su mielu noru sudalyvaučiau kokiam seanse, tik gal geriau užhipnotizuoja ką kita, o ne mane. :D
Šioje knygoje man patiko beveik viskas. Beveik. Šiek tiek nuliūdau, kad pabaiga tokia pasirodė neišbaigta. Lyg nebaigtas šlifuoti deimantas. Viskas baigėsi lyg ir neblogai, bet man trūko pamąstymų ir to tokio visko sudėliojimo į tvarkingas lėntynėles. Gal kam kitam ir nepatiktų, bet aš su mielu noru sutikčiau, kad būtų dar vienas skyrius su pavadinimu "Po penkių metų". Norėčiau žinoti, kaip viskas ten susiklostė, nes turbūt antrame romane "Paganinio kontraktatas" apie Erika Mariją Barką ir jo šeimą neberašo... Tai pat, Benjamino pagrobimo istorija šiek tiek užgožė Josefą Eką. Ir jo atsiradimas irgi įvyko žvėriškai greit.
Atrodo, parašiau daug sakinių, kad ši knygą bloga, bet nors ir daug parašiau, šie minusai skaitant man netrukdė, jie tik tokie nežymus, bet kažkaip norėjosi paminėti. Turbūt, noriu visiems parodyti savo erelio akies įžvalgumą. :D
Taigi, tikrai rekomenduoju. Puikus detektyvas, puikiam savaitgaliui! :)

Maggie Stiefvater "Virpėjimas"

Puslapių skaičius: 368.

Leidykla: Alma littera, 2010 m.

Iš kur gavau? Pirkau.

Įvertinimas: 3/5


Šią knygą pirkau dar tais laikais, kai mano mėgstamiausia knyga buvo "Saulėlydis". Ech, kaip greit viskas pasikeitė ir aš užaugau.. Taigi, "Virpėjimas" lentynoje gulėjo laaabai ilgai. Išvis nemaniau, kad ją skaitysiu. Bet galvoju, kodėl gi ne? O gal knyga visai nebloga?

 Kiekvieną žiemą Greisė laukia, kada  miške pasirodys vilkai, o su jais ir vilkas auksinėmis akimis. Jos vilkas. Visai netoliese ir kartu nepasiekiamai Semas gyvena savo susidvejinusį gyvenimą. Žiemą vilkų gaujoje jis kenčia šaltį, ledą ir sniegą, vasarą atvirsta žmogumi ir iš toli stebi  Greisę, kol kartą išdrįsta ją užkalbinti...

Fantastinė meilės istorija... Iš pradžių buvau nusiteikus labai skeptiškai. Maniau, jog tai knyga paauglėms, o aš jau save laikau šiek tiek vyresne. :D Savo nuomonės nekeičiu. Gal jai knygą būčiau skaičiusi anksčiau, ji būtų man labiau patikusi. O dabar viskas šiek tiek per banalu. Labiausiai pykstu ant autorės už tai, kad taip greit suvedė Greisę su Semu. Manau, tokios scenos turi trukti ilgiau, nes kažkaip kvaila, kad pamačiusi nuogą vaikiną prie savo namo ji visiškai nenusigąsta. Sužinojusi, kad jis vilkolakis, o gal teisingiau žmogus, kuris pašaltėjus orams virsta vilku, nė trupučio nenustemba. Ir priešingai, parsiveda į namus ir dar į tą pačią lovą priimą! Galėtų nevykti taip jau viskas natūraliai. Tačiau nebuvo viskas jau taip blogai. Man labai patiko suvaidintas pirmasis pasimatymas knygyne. Mintyse pasvajojau, kad ir aš labai tokio norėčiau. Bet kur tau, nelabai didelis romantikas manasis, nors negaliu skųstis. :D Ir pabaiga labai patiko. Viską sujaukė mano galvoje, ką buvau numačius. Iš antro karto teko skaityti paskutinius puslapius, kad suprasčiau, kas įvyko. Ir dar pamiršau paminėti išsiskyrimo ilgesį ir skausmą, nors jis ilgai netruko, vis tiek vos neišspaudžiau ašaros. Dabar, jau pabaigusi skaityti, galvoju kažin kas tose kitose dalyse rašoma? Kažkaip skaityti nesinorėtų, jei ir turėčiau progą, tačiau labai jau knieti sužinoti. Gal ji irgi virto vilke? Paslaptis...

Knygooooosss....

Šiandien, po ilgo laiko, nukeliavau į biblioteką. Tas klaidžiojimas tarp knygų lentynų ir knygų ieškojimas yra tiesiog nuostabus, ar ne? Ėjau planuodama pasiimti tik keletą knygų, tačiau negalėjau susivaldyti ir parsivilkau visą krūvą... Kaži, man vienai taip? :D

 

Ernest Hemingway "Fiesta"

Puslapių skaičius: 193.

Leidykla: Valstybinis leidybos centras, 1993 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Įvertinimas: 1/5

Prieš pradedant skaityti šią knygą buvau susidariusi tokią nuomonę: arba ši knyga taps mano mėgstamiausia ir geriausia kada skaityta, arba ji man labai nepatiks. Spėkit koks mano pasirinkimas? Jei pažiūrėjote į įvertinimą, turbūt supratote koks. :)

Pirmoje knygos pusėje baisiausiai nuobodžiavau. Rašė apie tai, kaip būrelis draugų vis vaikščiojo po kavines. Rimtai. Iš vieno į kitą, o kitą dieną vėl tas pats. Į tą draugų būrelį įsimaišė gražuolė Breta, kuri įsimylėdavo taip greit ir ta meilė būdavo tokia trumpa, kad net baisu.. Antroje knygos dalyje buvo rašoma apie Ispanijoje visą savaitę trukusią fiestą. Ta fiesta tai gėrimas, linksminimasis, žiūrėjimas į bulių kovas ir kitos linksmybės, kurios irgi didelio įspūdžio nepadarė. Išties, nusivyliau. Tikėjausi kažko įspūdingo, gi čia Hemingvėjus...

Kaip matot ši knygą sudaryta iš dviejų romanų, tačiau pagalvojusi nusprendžiau, kad antrojo neskaitysiu, nes tik kankinsiu save ir net purčiausi nuo tos minties. Taigi "Turėti ir neturėti" skaitysiu daug daug vėliau, kai blogas įspūdis apie autorių dings. Ir gal tada man Hemingvėjus patiks net labai, nes juk sakoma, kad jo kūrybai reikia užaugti. :)

Anotacija: Ernest Hemingway - vienas talentingiausių XX a. ne tik Amerikos, bet ir pasaulio prozininkų. Jo ankstyvasis romanas "Fiesta" pagrįstai laikomas bene geriausiu "Prarastosios kartos" kūriniu. jis pasakoja apie jaunus žmones, manančius, jog "gyvenimas taip greitai bėga, o aš jo neišnaudoju", ieškančius savęs ir savo vietos po saule, kuri, kad ir kaip žmonijos istorijoje keistųsi gentys, laikai, papročiai ir vertybės, vis dar "taipgi teka..."

Tess Gerritsen "Pameistrys"

Puslapių skaičius: 368.

Leidykla: Jotema, 2012 m.

Iš kur gavau? Pirkau knygų mugėje.

Įvertinimas: 4/5

"Pameistrys" trečioji, mano perskaityta, šios autorės knyga. Anksčiau minėjau, kad T.Gerritsen man labai patinka, o jos kūryba yra įtraukianti ir intriguojanti. Savo nuomonės nekeisiu, bet vis gi, ši knyga šiek tiek mane nuvylė. Pradėjus skaityti suvokiau, kad neišvengiama tai, kad tarpusavyje lyginsiu pirmąją knygą ("Chirurgas") su antrąja ("Pameistrys"). Ir gaila, bet pirmoji tikrai geresnė. Na taip, ir šioje netrūko įvairių mįslių, netikėtų mirčių ir visų kitų nuostabių "Tess dalykėlių", bet buvo ir keletas minusų. Vienas jų - Ricoli. Jau pirmojoje knygoje ji mane nuoširdžiai šiek tiek užkniso (nepykit už pavartota žodį) su savo verkšlenimais apie tai kokia ji vargšė mergaitė, kaip vyrai neįvertina moterų ir panašiai. Ir aš visiškai sutinku su ja, bet taip amžinai buvo ir bus, nesvarbu kiek besistengtumėme mes, moterys. Ir šioje knygoje, kai buvo tik ji, vos neišprotėjau, nuo tu seniai atsibodusiu nusiskundimų.

Dar vienas nežymus minusiukas, kuris man šiek tiek apkartino skaitymą, buvo paaiškinimai., tokios vietos, kai autorė aiškino, apie viena instituciją, atliekančią tam tikrus tyrimus, apie kurią jau buvo rašoma anksčiau. Gal čia vertėjos klaida? O ir pabaiga per daug staigi, viskas sugrūsta į kelis paskutinius puslapius.

Ir mane kažkaip ši knyga įtraukė mažiau... Tačiau Tess Gerritsen knygų dar skaitysiu. :)

Anotacija:  Jau metus laiko Chirurgas uždarytas kalėjime, tačiau jo šiurpus šešėlis ir toliau persekioja miestą, o ypač Bostono policijos Žmogžudysčių tyrimo skyriaus detektyvę Džeinę Ricoli: netikėtai atsiranda dar vienas žiaurus nusikaltėlis, kurio žudymo būdas toks panašus į Chirurgo. Nejaugi vienas šaltakraujis žudikas mėgdžioja kitą?

Tarsi to būtų negana, iš kalėjimo pabėga Chirurgas, ir, žinoma, du talentingi iškrypėliai žudikai, meistras ir pameistrys, suvieniję jėgas pradeda medžioti sunkiausiai pasiekiamą grobį – moterį, kuri medžioja juos.

Arundhati Roy "Mažmožių Dievas"

Puslapių skaičius: 297.

Leidykla: Alma littera, 2005 m.

Iš kur gavau? Pasiskolinau.

Įvertinimas: 5+/5

- Mamyte, jei būni laimingas sapne, ar įsiskaito? - paklausė Estha.
- Kas įsiskaito?
- Sapno laimė - ar įsiskaito?

(199psl.)

Turbūt kiekvienas skaitytojas yra skaitęs tokią knygą, kurios negali apibūdinti žodžiais. Ir tikrai ne todėl, kad knyga nepatiko. Priešingai. Pakerėjo, apstulbino, atėmė žadą. Pabandysiu aprašyti savo nuomonę, bet jei nesigaus - nepykit, nes šią knygą reikia skaityti, o ne vertinti.

Perskaičius knygą, užverčiau paskutinį puslapį ir giliai iškvėpiau. Supratau, kad perskaičiau kažką tokio, ko niekada daugiau neperskaitysiu. Nemoku paaiškinti žodžiais, bet ši knyga nepaprasta. Atrodo lyg skaitytum ir viskas vyktu aplink tave. Nuostabu. Lyg tipentum ant fortepijono klavišų.

Kai rašiau atsiliepimą apie "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", sakiau, kad mat nepatiko žodžių, sakinių, o kartais ir visų pastraipų pasikartojimas, tai šioje knygoje labai daug kur buvo pasikartojimų. Tačiau jie taip tiko, buvo laiku ir vietoje, kad skaitant tiesiog žodžiai slyste slydo. Vis kartoju, kad knyga nuostabi, graži, nepakartojama, bet knygos istorija tokia nėra, ji veikiau tragiška. Bet aš pati esu melancholiška asmenybė, linkusi klausytis lyriniu dainų ir žiūrėti liūdnus filmus, todėl man ši knyga patiko dar labiau.

Ši knyga privers mąstyt, įsivaizduoti, svajoti, bijoti, bėgti, netikėti ir įtikėti.

Tiems, kurie nori kažko sukrečiančio ir nepaprasto. O gal tiesiog visiems.


Anotacija: Poetiškoje knygoje septynerių metų mergytės akimis vaizduojama vaikystės ir meilės istorija.
Po 31 metų ji grįžta į griūvančius gimtuosius namus žaliojoje Keraloje ir prisimena šiuose namuose gyvenusius žmones: aklą senelę, gašlūną dėdę Čaką, besidedantį marksistu, viso pasaulio nekenčiančią giminaitę Mažę-kočamą, nuskendusią pusseserę iš Anglijos, dvynį brolį, kurio protas neatlaikė anų baisių įvykių, vienišą gražuolę motiną ir neliečiamąjį Veluthą, gyvybe užmokėjusius už meilę…

„Mažmožių Dievas“ – didinga indiška melodrama, kupina sąmojo ir išmonės. Tai pirmasis ir vienintelis indės A. Roy romanas, apdovanotas 1997 m. prestižine Bookerio premija, o kritikų priskirtas prie įdomiausių ir vertingiausių XX a. knygų, išversta į daugiau kaip 40 kalbų. Visus Holivudo pasiūlymus ekranizuoti romaną autorė atmetė.

Šatrijos Ragana "Sename dvare"

Puslapių skaičius: 210.

Leidykla: Lietuvos rašytoju sąjungos leidykla, 1995 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Įvertinimas: 3+/5

Iš ties šiuo metu turėčiau skaityti Mažmožių Dievą, bet atsitiko taip, kad per lietuvių kalbos pamokas pradėjome nagrinėti Šatrijos raganos kūrybą ir mirk atsikelk reikėjo perskaityti apysaką "Sename dvare".

Aš asmeniškai tikėjausi, kad apysaka bus kokiu maksimum 50 puslapių. Deja, deja, deja, ši knygelė nėra visai plonytė ir vienu prisėdimu man sugraužti jos buvo neįmanoma.

Tačiau nors knyga ir iš serijos "Skaitau tai, ko nenoriu", ja nenusivyliau. Kaip man patiko skaityti žemaitiškus pokalbius! Mano gimtinė yra vienas nedidelis Žemaitijos kaimelis, kuriame dar ir dabar gyvenu. Su draugais, tėvais ar kitais aplinkinių kaimelių/miestelių žmonėmis mes kalbame žemaitiškai. Net per lietuvių kalbos pamokas kartais būna sunku pereiti į bendrinę kalbą. :) Žinot ką bendro turi toje knygoje vaizduojami smulkieji bajorai su dabartiniais žmonėmis? Tie bajorai, kalbančius žemaitiškai, vadino mužikais, šiuolaikiniai žmonės juos vadina kiek paprasčiau - kaimiečiais. Net Klaipėdos "Akropolyje" ištarus bent vieną žodį žemaitiškai, gali būti palaikytas ateiviu. O kas čia blogo kalbėti žemaitiškai? Juk tarmių metai.. :)

Per daug jau nuklydau nuo knygos. Taigi, kaip ir sakiau, knyga man patiko, bet ne vien tik dėl Žemaičių kalbos, kurios retai išvysi kokioje knygoje. Apskritai, kažkuo artima man ta knyga. Taip pat jaučiausi ir skaitydama R. Granausko knygą "Gyvenimas po klevu". Knygose yra kažkas tokio paprasto, seno ir žavinčio. Tokios knygos išsiskiria iš kitų. Nemanau, kad daug rašytojų, ypač šiuolaikinės literatūros, yra linkę rašyti apie Lietuvos kaimą, paprastus žmones ir jų išgyvenimus.

Šatrijos Raganą parašyti šią apysaką paskatino brolio mirtis. Ir apskritai, knygoje galima išvysti nemažai autobiografiškų dalykų. Tai - požiūris į mirtį, krikščioniškos idėjos, pagalba vargšams, patriotizmas ir kt. Knyga prasideda jau suaugusios Irusės prisiminimu apie mamą. Vėliau aštuonmetė Irusia pasakoja apie savo mamą, kuri knygoje vadinama "mamate". Knygoje daug ir įdomių veikėjų. Ir protingų, ir pasipūtusių, ir svajotojų ir realistų. Man labai liūdna buvo tai, kad Irusės mama buvo svajotoja, ji dievino muziką, norėjo gyventi mieste, skleisti lietuvybės idėjas, o jos vyras, buvo visiškai kitoks. Jis buvo realistas, nemeniškos sielos žmogus, kuris kartais pykdavo ant žmonos už tai, kad ji nemoka būti gera šeimininke...

Tačiau ši knygą turi ir minusų. Iš pradžių, kadangi spaudė laikas skubėjau knygą perskaityti, vėliau vis sunkiau prie jos prisėsdavau, mieliau pradėjau skaitinėti Hemingvėjų (nors turėčiau "Mažmožių Dievas". Kažkokia maišalynė :) ) Taip pat ir siužetas toks lengvas, nelabai įtraukiantis, nepalyginsi su kokiu "Chirurgu", kur negali sustoti, nes žiauriai įdomu. Tai va, tiek minusų, kurie ir sumažino knygos įvertinimą.

Citatos iš knygos"Nepakeliama būties lengvybė"

*Kiekvienas mokinys per fizikos pamokas gali daryti bandymus, norėdamas patikrinti, ar teisinga kuri nors mokslo hipotezė. Tačiau žmogus neturi jokios galimybės patikrinti hipotezės bandymu, nes gyvena tik vieną kartą. Todėl niekas nesužinos, turėjo jis ar neturėjo paklusti savo jausmui.

*Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių.

*Kol žmonės dar jauni ir skamba tik pirmieji jų gyvenimo muzikinės komumpozicijos taktai, jie gali ją tęsti kartu ir keistis motyvais, bet kai susitinka vyresni, jų muzikinė kompozicija būna beveik baigta, ir kiekvienas daiktas, kiekvienas žodis vieno kompozicijoje reiškia visai ne tai, ką kito.

*Nuo kančios žmonės dažniausiai bėga į ateitį. Laiko linijoje įsivaizduoja tą brūkšnį, už kurio nustos jausti šios dienos tamsą.

*Meilė - tai kaip imperija: kai sunyksta idėja, gulusi jos pamatan, sunyksta ir ji pati.

*Ar soste sėdintis kvailys atleistinas nuo bet kokios atsakomybės todėl, kad jis kvailys?

*Žmogaus laikas ne ratu sukasi, o vis bėga pirmyn. Štai kur priežastis, kodėl žmogus negali būti laimingas, nes laimė yra pasikartojimų ilgesys.

Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė"

Puslapių skaičius: 190.

Leidykla: Amžius, 1993 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 4/5

4 iššūkio knyga! Žinau, kad dar nė pusės neįveikiau, bet aš jau savim džiaugiuosi. :)

Ši knyga man buvo lyg nežinomybė. Nežinojau nei kas joje bus rašoma, net neįsivaizdavau ar ji gera ar bloga, nes nė viename bloge nebuvau aptikusi nuomonės apie ją. Žinau tik, kad ši knyga yra įtraukta į 1001 knygos sąrašą.

Autorius

Internete skaitinėdama apie autorių radau, kad pagal šią knygą yra pastatytas ir filmas.Gal kada nors pažiūrėsiu. O autorius iš fotografijos atrodo labai jau gražus seneliukas. :D

Knyga iš ties yra apie meilę, gal net labiau apie vyro ir moters santykius. Tačiau iš kart galiu pasakyti, kad tai ne kokia banali istorija, kokių dabar nors vežimu vežk. Ši knyga turi kažką išskirtinio, ko aš nemoku apibūdinti žodžiais. Įdomu tai, kad šioje knygoje nėra kažkokio nuostabaus siužeto, nepakartojamu veikėjų ar to kas išskirtu šią knygą iš kitų. Ji tokia paprasta ir elementari, gal todėl širdžiai tokia miela ir artima.

Tomas netikėtai įsimyli Terezą. Ir negali be jos gyventi. Jie susituokia, gyvena kartu, tačiau Tomas niekaip negali nutraukti ryšio su savo buvusiomis meilužėmis.. Ir tai skaudina Terezą.

Ištrauka iš knygos.

Vertinu Terezos besąlygišką meilę. Atleisti žmogui jo išdavystes ir vis tiek stipriai mylėti, reta moteris tai sugeba. Kitu atveju tokio moters elgesio nesuprasčiau, nes visada esu įsitikinusi, jog moteris negali būti priklausoma nuo vyro. Tačiau šioje situacijoje, šioje knygoje aš supratau Terezą. Gal būt ji taip elgėsi todėl, nes kito tokio artimo žmogaus neturėjo, o gal ne todėl. Bet jos skausmą, nerimą ir liūdesį aš tikrai jaučiau. 

Šią knygą apibūdinti galėtų tokie žodžiai - keista, bet įdomi. Nes skaityti tikrai nebuvo nuobodu, tačiau ir nebuvo paprasta.

Jeigu kas klaustu ar rekomenduoju ar ne, atsakyčiau, kad taip, nes susipažinti su M. Kundera kūryba vis gi verta. 

O vieną balą nuo knygos numinusavau, nes baigusi skaityti pagalvojau, kad kaži ar ši knyga turės išliekamąją vertę. Abejoju ar po kelių metų mano galvoje bus kas užsilikę apie šią knygą. O ir jokiam rašiny nepanaudosi..


 


 

Tess Gerritsen "Chirurgas"

Puslapių skaičius: 368.

Leidykla: Jotema, 2012 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5

Važiuojant į knygų mugę, didžiausias mano tikslas buvo pamatyti T.Gerritsen. Nors perskaičiau dar tik vieną jos knygą (neskaitant šios) bet pamilau ją nuo pirmo "Kaulų sodo" puslapio. Su drauge nuėjome stotis į eilę anksčiau, manydamos, kad  busim vienos iš pirmųjų eilėje prie autografų dalijimo. Tačiau labai klydom, ten buvo milžinišką eilė, o dar niekas net nebuvo prasidėję. Atrodytų, kad jei taip jau norėjau pamatyti tai galėjau ir palaukti, bet autobusas nelaukia, turi prisistatyti laiku ir vietoje, o kitaip paliks Vilniuj. :) Kad ir kaip bebūtų džiaugiuosi, kad susipažinau su šios autorės kūryba. O dabar grįžkime prie "Chirurgo".

Ir ką čia žmogus gali komentuoti, kai knyga tiesiog nuostabi..! Siužetas, veikėjai, viskas man patiko. Įtampa skaitant lydėjo nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad dar niekad nebuvau skaičius tokio gero detektyvo. Tess moka rašyti, patikėkit manim. Tik aš nemoku ilgai girti knygų, o gal susižavėjimo nemoku nusakyti žodžiais..

Anotacija: Bostone laisvėje siautėja žudikas, kurio taikinys – vienišos moterys. Kai detektyvas Tomas Muras ir jo partnerė Džeinė Ricoli pradeda tyrimą, jie sužino pritrenkiantį faktą. Su šiomis žmogžudystėmis glaudžiai susijusi Katerina Kordel, graži medikė su paslaptinga praeitimi. Prieš dvejus metus ją išžagino ir kėsinosi nužudyti, tačiau ji nušovė savo užpuoliką. Dabar į Kateriną nusitaiko šis naujasis žudikas, kuris, atrodo, žino visą jos praeitį, jos darbą Piligrimų medicinos centre ir kur ji gyvena. Tas vyras, kurį ji manė nužudžiusi, regis, vėl jos tyko, ir šį kartą jis tiksliai žino, kur ją rasti...