Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Štai dar viena mano perskaityta knyga. Žinau, kad jų labai mažai ir skaitau vėžlio greičiu, bet tiek visko nutinka ir tiek visokių reikalų atsirandą, kad paskaityti spėju tik prieš eidama miegoti. Tikiuosi, kad išauš tokia diena, kai skaitysiu iki soties. :)

Pirmiausia, turbūt reikia pasakyti, kad knyga su Dievu nesusijusi. Beveik visiškai. Todėl tie žmonės, kurie neėmė skaityti šios knygos vien tik todėl, nes galvojo, jog bus gvildenama religijos tema - klydo. Religijos nėra, tačiau yra kai kas kito. Taigi, Alanas Grinmoras yra visiškai nusivylęs gyvenimu. Vaikystėje neturėjo tėvo, o paskui iš jo gyvenimo dingo ir patėvis. Motina visada spaudė jį ir reikalavo iš jo kuo daugiau, o paskui iškeliavo iš šio pasaulio, palikdama Alaną vieną. Taip pat darbas neatrodė patrauklus ir jo gyvenimo meilė jį paliko, netarusi nė žodžio. Iš ties, situacija nepavydėtina. Todėl net gi suprantama, kodėl Alanas nebematė pagrindo likti šiame pasaulyje. Jis nusprendė nusižudyti nušokdamas nuo Eifelio bokšto. Tačiau jis to nepadarė, jį sustabdė vyriškis, kuris pažadėjo pakeisti jo gyvenimą. Atrodo, istorija lyg iš fantastikos srities, nes taip gi nebūna. Tačiau, kai pabaigoje viskas išaiškėja, viskas tampa suprantama.
Man asmeniškai ši knyga paliko gerą įspūdį. todėl, nes ji tikrai moko gyventi! Atrodo, rašoma apie elementarius dalykus, bet šiaip gyvendamas apie tai net nesusimastai. Radau daug patarimų, kurie tiko būtent man  ir tai buvo šaunu. Manau, kiekvienas skaitytojas ras šioje knygoje tai, ką galės pritaikyti sau. Džiaugiuosi ir tuo, kad knyga parašyta suprantamai, nėra jokių suktų frazių, kurios glumina. Vienintelis dalykas, dėl kurio mintyse pyktelėjau  - tai pabaiga. Jau tokia atrodo skubota ir šiek tiek banali, nors visi galai ir suvesti, viskas išaiškinta, vis tiek pritrūko tu kelių potepių. Bet tai tik vienas minusas.
Taigi, knyga įkvepianti keistis vidumi ir padedanti ieškoti savęs. :)

Originalus pavadinimas: Dieu voyage toujour incognito. Paris, 2010 m.
Leidimas Lietuvoje: Alma littera, 2013 m.
Puslapių skaičius: 360.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5-/5

Deborah Heiligman "Čarlzas ir Ema"

Sveikinuosi su jumis ir pristatau 8-ąją iššūkio knygą. :)

Knygos imtis paskatino tai, kad apie Čarlzą Darviną žinojau labai labai mažai. Turbūt kaip ir daugelis žinojau tik apie jo mokslinius siekius ir laimėjimus, tad  ši knyga viliojo sužinoti daugiau. O dar, kai žadama buvo nepaprasta meilės istorija! Juk meilė visada yra gerai. :)

Jei žinotum, kaip aš tave branginu ir kokia neapsakoma

palaima turėti žmogų, kuriuo visada galima pasikliauti,

visuomet tokį pat, visuomet pasiruošusi guosti, užjausti 

ir geriausiai patarti. Telaimina tave Dievas,

brangioji, tu per gera man.

Čarlzas Emai, 1859 m.

Džiaugiuosi, kad knygos autorė nepabijojo imtis būtent šios temos, nes visgi tai pirmoji tokio pobūdžio knyga apie Č.Darvino asmeninį gyvenimą. Šypsojausi skaitydama autorės padėką knygos pabaigoje. Miela skaityti, kad ją pačią parašyti šią meilės istoriją paskatino mylimas vyras. Meilė tiek daug gali!

Na, o dabar vertėtų grįžti prie pačios knygos. Čarlzas ilgai galvoja ar vesti ar nevesti, nes šis dalykas turi ir pliusų ir minusų. Gali nukentėti jo mokslinė veikla, nes jis nebeturės tiek laisvo laiko, tačiau moters šiluma, meilė ir krykštaujantys vaikai gyvenimą gali padaryti nepaprastai gražiu. Viską nuodugniai apsvarstęs Čarlzas nusprendžia vesti. Ir greitai randa ir tinkama kandidatę - savo pusseserę Emą Vedvudž. (Nebijokit, tais laikais vedybos su giminaičiais buvo visiškai suprantamas reiškinys). Tačiau jų gyvenime nebuvo viskas taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, juos visą gyvenimą lydėjo sunki dilema. Ema buvo tikinti ir visa širdimi jautė Dievo artumą, tačiau Čarlzas vis daugiau domėdamasis rūšių atsiradimu suprato, kad Dievo nėra. Šitoks požiūrių skirtumas kai kurioms poroms, manau, reikštų išsiskyrimą, tačiau jiems tai buvo kliūtis, kurią įmanoma įveikti tik kartu, rodant pakantumą ir gerbiant kito žmogaus nuomonę. Antra, tais laikais medicina dar nebuvo tiek pažengusi, todėl aplink siautėjo įvairios ligos ir veiksmingų gydimo būdų nebuvo. Mirė trys jų mylimi vaikai, tačiau drauge jie iškentėjo visą skausmą ir žengė gyvenimo keliu toliau. Juodu niekada nebuvo priešai, juodu buvo geriausi draugai, kurie mėgaudavosi vienas kito kompaniją ir džiaugdavosi vienas kitu. Tokio tarpusavio ryšio turėtų pavydėti kiekvienas.
Kodėl ši knyga visgi negaus penketuko? Tai todėl, nes vietomis nuobodžiavau. Ir gal ilgėjausi daugiau meniškos plunksnos nei tiesiog apipavidalintų faktų. Negaliu jos įtraukti į mėgstamiausias, tačiau džiaugiuosi, kad praplėčiau savo akiratį, sužinojau daugiau apie šio mokslininko asmeninį gyvenimą ir pasimėgavau gražia meilės istorija, kai tuo tarpu už lango siautėjo žvarbūs rudens vėjai. :)

Knygos originalus pavadinimas: Charles and Emma: The Darwins' Leap Of Faith, 2009 m.
Knygos leidimas Lietuvoje: Tyto alba, 2010 m.
Puslapių skaičius: 278.
Iš kur gavau? Paskolino lietuvių kalbos mokytoja. (AČIŪ! :) )
Mano įvertinimas: 3/5.

Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

Turbūt retas, kuris nėra girdėjęs apie Paryžiaus katedrą ar kupriu Kvazimodą. Ir turbūt ne vienas matė populiarųjį  animacinį filmuką. Aš buvau iš tų, kad lyg ir kažką girdėjau, lyg ir mačiau nemažą dalį filmuko, bet tuom ir užsibaigė mano žinios apie "Paryžiaus katedrą". Tad nusprendžiau, kad būtų pats laikas susipažinti su Victor Hugo kūryba.

Džiaugiuosi, kad šią knygą įtraukiau į savo knygų iššūki, nes kažin ar būčiau niekino neskatinama imusi ją skaityti. Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes knyga iš ties gera. :) Tai visų pirma, tai klasika. O klasika man visada asocijuojasi su geromis knygomis, kurios išsaugojo savo vertę ir po daugelio metų. Antra, knygos siužetas labai įtraukiantis ir patiko tai, kad iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusios istorijas susipina į vieną puikų pasakojimą. Trečia, knyga aktuali ir šiandien. Tokių pačių žmonių ydų ir problemų, kokios aprašomos knygoje galime rasti ir mūsų kasdieniame pasaulyje. Tai pavyzdžiui, ką žmones gali padaryti vedini nežmoniškos aistros ir neapykantos? Šiai temai tinka katedros archidiakonas Klodas Frolo, kuris nesugebėjo suvaldyti savo aistrų jaunajai čigonei Esmeraldai. Išvis, manė ėmė pyktis, skaitant kaip jis griaužiasi, kad ji nebus jo ir visai nesirūpina, kad tik dėl jo kaltės mergaitė yra pasmerkta mirti... O Kvazimodo knygoje nėra labai daug, na, taip jis yra, bet daugiausiai tik knygos pabaigoje, kai išgelbsti Esmeraldą.

Vienintelis knygos minusas, tai, kad, kai kurios vietos per daug išplėstos. Pavyzdžiui, Paryžiaus katedros apibūdinimas, kuriam buvo skirta nemažai puslapių. Man buvo neįdomu, kaip padarytas vienas piliorius, o kaip kitas arba kokio stiliaus visos bažnyčios dalys. Todėl tą vietą tik perbėgau akimis. Jeigu, neskaitysime šio minuso, tai knygą tikrai rekomenduoju, nes istorija yra labai įdomi ir  įtraukianti.

Puslapių skaičius: 430.

Leidykla: Vaga, 1983 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 4+/5

Antanas Škėma "Balta drobulė"

Galiu nudžiuginti tuos, kam atsibodo skaityti apie privalomąją literatūrą mano bloge. Artimiausiu metu neplanuoju imtis jokios privalomos knygos. Tad, stengsiuosi pribaigti tas, kurios  jau ilgokai užsibuvo lentynoje.
Taigi, dabar turėčiau kalbėti apie "Baltą drobulę". Bet tai ,iš ties, yra nelengva. Knyga paini, sunki ir varginanti. Lyg ir jau keliauji siužeto linija, viską supranti, ir staiga vėl viskas pasidaro painu, nebeaišku.
Bandysiu papasakoti taip kaip aš ją supratau, bet turbūt ją suprasti reikėjo visai kitaip.:D

Pagrindinis veikėjas - Antanas Garšva. Viename Amerikos viešbučių dirbantis liftininku. Pirmiausia, man užkliūna tai, kad poetas turi dirbti tokį visai neįdomu, varginanti darbą, kuris žudo menišką Garšvos sielą. Jis įsimyli Eleną. Ir nori su ja gyventi, gyventi ir kurti. Tačiau, Garšva serga nepagydoma liga ir turi atsisakyti tokios minties. Labai daug yra asmeninių Garšvos minčių, pamąstymų. Rišlių dialogų išvis, vos vienas kitas. Tad, kaip ir sakiau skaityti nelengva. Į šią istoriją įsipina ir Antano Garšvos atsiminimai apie vaikystę ir gyvenimą Lietuvoje, apie jo kūrybinius bandymus ir lengvabūdišką gyvenimą. Iš jo atsiminimų, galime matyti, kad vaikystė nebuvo lengva. Motina susirgo šizofreniją ir tėvas ją apleido, o kai motiną ištikdavo priepuoliai, jis ją mušdavo.
Man asmeniškai, ši knyga nelabai patiko. Daug pesimizmo, ironijos ir šaltumo iš jos sklinda. Gal šiek tiek pakeisiu savo nuomonę, kai knygą išnagrinėsime mokykloje. Nes visgi, kiek teko girdėti tai ši knygą turi ir autobiografiškumo pačiam autoriui - Antanui Škėmai. Ir, galbūt kažkurios nelaimės knygoje palietusios vaikėją, buvo tikros pačiam autoriui. Tada suprantama, kodėl tiek pilkumos šioje knygoje.
Bet žinokit, džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą, taip nusimečiau didžiulį vargą nuo pečių, praplėčiau savo knygiškąjį akiratį ir išbandžiau savo kantrybę. :)

Prieš miegą...

Netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau  buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmas juos pakartos neklaustas...

Jurgis Kunčinas "Tūla"

Jurgis Kunčinas "Tūla"

Puslapių skaičius: 233 psl.

Leidykla: Tyto alba, 2007m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5.

Sveiki, sveiki, sveiki! Turbūt pirmiausia reiktų save stipriai sugėdinti už tai, kad apleidau skaitymą. Net nežinau, kas man pasidarė paskutinį vasaros mėnesį, turbūt į duris buvo pasibeldę neskaitaidieniai. O dabar dar ir mokykla atima daug laiko. Liūdžiu, bet rašau ne tam, kad pasiguosčiau, o tam, kad papasakočiau, kokią pirmąją knygą, po tokio ilgo laiko, pagaliau perskaičiau. :) Knyga iš privalomosios literatūros, bet tikiu, kad jei ji ir nebūtų privaloma, ją bučiau skaičiusi. Juk tiek daug puikių atsiliepimų apie ją girdėjau! Ir ne veltui.

Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.

Knygą pradėjau skaityti su šiokia tokia baime, bijojau, kad jos nesuprasiu ir bus labai sunkiai skaitoma. Pradžia nebuvo lengva. Turbūt kaip ir daugelis knygų, kol įsibėgėji. Beeet kuo toliau tuo įdomiau. Išties, pirma kart skaičiau apie tokią nuoširdžią, kvailą, rimtą, nepaprastą meilę. Pamilti vos per keletą dienų ir skausmingai mylėti visą gyvenimą. Tai meilė! Ir daug gražesnė už tas visas romantikos perspaustas istorijas. Skaičiau ir jaučiau kažką tikro, nė trupučio nepagražinto ir...gėrėjausi. Didžiavausi, kad šį kūrinį parašė lietuvis. Ir pykau, ir džiaugiausi, ir  liūdėjau kartu. Tikrai, rekomenduoju labai labai!
Manau, kai lietuvių kalbos pamokose pradėsime šį kūrinį nagrinėti viskas pasidarys dar aiškiau. :)

Gerasis darbelis :)

Spintoj jau senokai dulkėjo keletas knygų iš mano paauglystės laikų. Iš pradžių bandžiau jas parduoti internetu. Pardaviau "Bado žaidynes", o po to gailėjausi velniškai, nes pati skaičius nebuvau (tik paskui supratau, kad knyga galėjo būti net labai gera), o pardaviau visai nauja tik už 10 Lt, nors norinčių buvo daug. :) Toks buvo mano pirmas blynas pardavinėjant knygas internetu. Tada per google susiradau Klaipėdoje knygyną, kuris superka knygas. Galvoju: "pagaliau atsikratysiu!". Kur tau... Tokio knygyno nebėra jau daug metų. Ir tada, sumąsčiau, kad knygas atiduosiu. :) ši mintis kirbėjo jau senokai. Tad, nieko nelaukus surinkau visas ir padovanojau savo kaimelio bibliotekai. :) Tos knygos, tikrai niekuo neypatingos, tačiau, gal atsiras tokių paauglių, kuriuos jos sudomins, taip kaip domino mane prieš daug metų. :) Toks štai mano vasariškas gerasis darbelis! :)

Jodi Picoult "Neprarask vilties"

Puslapių skaičius: 464.

Leidykla: Alma littera, 2012 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5

Apie Jodi Picoult teko girdėti tikrai nemažai. Mačiau net vieną pagal jos knygą pastatytą filmą "Mano sesers globėjas". Tačiau niekada neskaičiau jos knygų. Manau, atėjo metas susipažinti ir pačiai įvertintį šią autorę. :)

Netikite esant Dievą, o dukra jums pareiškia bendraujanti su dangiškąja Globėja. Ką pamanote?                
Septynmetė Viltis pusiaukelėje į baleto pamoką prisimena nepasiėmusi triko ir mama, trumpam grįžusi į namus, užklumpa vyrą su kita moterimi. Jis jau ne pirmą kartą išduoda Mariją. Įskaudinta moteris sutinka skirtis.
Tėvų nesutarimai ir skyrybos skaudžiai paveikia Viltį, bet į sielvartą panirusi Marija ne iškart pastebi, kad dukrelė vis dažniau šnekasi su nematomu draugu ir vadina jį... Dievu. Iš pradžių Marija tai priskiria vaikiškai vaizduotei, bet kai Viltis ima cituoti Bibliją ir gydyti, sutrikusi motina kreipiasi į psichoterapeutę...
Žinia apie stebuklingas Vilties galias netrunka pasklisti ir jųdviejų su mama gyvenimas virsta košmarišku cirku. Marijos valdas apgula ir tikintieji, ir skeptikai, o į namus, vienintelę ramybės salelę, braunasi žurnalistai.

Kas sieja mane ir religija? Aš nelankau bažnyčios ir neatlieku kitų religingo žmogaus pareigų, tačiau Dievo artumą aš jaučiu dažnai. Paauglystėje buvo toks momentas, kai abejojau Viešpačio buvimu, drįsau net jį niekinti  ir peikti ji už mane lankanti skausmą. Ir staiga viskas pasikeitė, nebepamenu kaip. Tikėjimą dar labiau sustiprino knygą "Trobelė", kuri padėjau viską geriau suprasti. Suprasti, kodėl kenčiame ir koks iš tiesų yra Dievas. Galėčiau užvesti ir atskirą diskusiją apie tą knygą, aiškintis ar viskas ten taip jau tikra ir nuoširdu. Nesigilinau, o ir nereikėjo. Ta knyga iš ties kažką daro žmonėms... Daviau ją perskaityt dviems draugėms, kurios Dievu netikėjo ir po knygos jos pasikeitė! Pradėjo juo tikėti. Tai iš ties nepaprasta knyga... Na, bet šiandien ne apie "Trobelę" turiu kalbėti. Knygoje "Neprarask vilties" taip pat kalbama apie Dievą.Tik šioje knygoje daugiau dėmesio skiriama ne pačiam Dievui ir jo apsireiškimui mažai mergaitei, bet žmonių požiūriui ir nuomonei apie tokį stebuklą. Man knyga patiko, dėl jos lengvumo, paprastumo ir aktualumo. Knygoje ne vien tik religinė tema, bet ir vaiko išgyvenimai užklupus tėvų skyryboms, vyro ir moters santykiai, kova už teisybę ir tas nuolatinis sakinys visus nebyliai lydintis "Neprarask vilties". O kaip jums sekasi jos neprarasti? Juk ir Dievas žvelgdamas į mus siunčia dovanas, kurios mums padeda išgyventi sunkumus.
Gal kiti galvos, kad vertindama knyga buvau nešališka ar panašiai. Bet galvokit ką norit, knyga gera. Ir tikiuosi, kad ir kitos autorės knygos, kurias dar tikiuosi skaityti ateityje, manęs nenuvils. :)

Patikusios citatos iš knygos "Ko tu iš manęs tikiesi?"

Atiduodu duoklę. Jau senokai perskaičiau knygą, bet niekaip neprisiruošiau padaryti įrašo su keliomis man paikusiomis citatomis. Apskritai, galvojau ar verta? Gal tokie įrašai visai nereikalingi? Bet vis dėl to, nusprendžiau, kad karts nuo karto mano bloge sušmėžuos tokie įrašiukai. Gero skaitymo! Gal kuri ir jums patiks. :)

• Su vyru gyveni kelias dienas, ir jau pažįsti jį visam gyvenimui. Su moterimi gali pragyventi visą gyvenimą, bet vieną dieną ji tave nustebins, o gal nustebins ir pačią save. (27 psl.)

 

• Yra belaikiai skausmai - sustingę, visa aprėpiantys, tūkstantį kartų stipresni už mūsų gebėjimą kentėti, tūkstantį kartų stipresni už mūsų gebėjimą juos pakelti. Skausmai, kurie išlieka, lemtingi kaip dūriai į širdį, skausmai, kurie nenurimsta, kurie pabunda kasdien drauge su mumis ir kurie naktį neleidžia miegoti. (34 psl.)

• Toks yra gyvenimas: kas naktį miršta tas, kuo buvome vakar, ir kas rytą gimsta tas, kuo būsime šiandien. (36 psl.)

Tai tiek... :)

Tess Gerritsen "Dvynės"

Puslapių skaičius: 336.

Leidykla: Jotema, 2011 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 5/5

Ir vėl grįžtu prie detektyvų. :) Šįkart tai dar vienas Tess Gerritsen romanas.

Daktarė Mora Ailz ant teismo medicinos ekspertų stalo vieną dieną išvysta moterį, iki intymiausių detalių panašią į save. Dar labiau sukrečia faktas, kad jųdviejų gimimo data ir kraujo grupė yra vienodos, o DNR tyrimas patvirtina, kad paslaptingoji antrininkė yra jos dvynė sesuo.  
Kas pagaliau iš tiesų yra daktarė Mora Ailz? 

Šįryt atsikėliau anksčiau ir baigiau skaityti šį romaną. Galiu pasidžiaugti ir visiems pasakyti, kad jis buvo nuostabus! Prisiminiau, kaip dar visai neseniai skaičiau "Chirurgą" ir kaip jis prikaustė mano dėmesį. Ši knygą ne ką prastesnė. Patiko tai, kad galėjau geriau pažinti daktarę Morą Ailz, kurios prieš tai skaitytose knygose buvo labai mažai. Išvis, labai puiki knygos idėja! Dvynės sesers nužudymas, kuris padėjo atskleisti dar daugiau nusikaltimų. Daugiau net nesinori pasakoti, nes turbūt, patys norėsit patirt tą įdomumą.
Jei neklystų yra serialas apie detektyvę Ricoli ir daktarę Ailz. Tačiau kaip norėtusi filmo! Vis galvojau, koks geras, koks įtemptas jis turėtų būti. Kartai pagalvoju, kad pačiai būtų įdomu išgyventi, kai kuriuos šiurpius įvykius, patirti tą pliūpsnį adrenalino.

Tad, rekomenduoju Tess gerbėjams, kurie dar šios knygos neskaitė ir kitiems, kuriems labai patinka detektyvai! :) Aš tai mėgavausi skaitymu. :)

Vanessa Diffenbaugh "Gėlių kalba"

Puslapių skaičius: 336.

Leidykla: Alma littera, 2012 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 3+/5

Nelabai mėgstu, kai bibliotekininkė pradeda siūlyti įvairias, jos pačios skaitytas knygas. O taip yra todėl, nes, kai anksčiau ji tai darydavo, pastebėjau, kad mūsų skoniai skiriasi ir tai kas patinka jai, ne visada patinka man. Todėl, kai ji pradėjo kalbėti apie šią knygą, mintyse jau kurpiau planą, kaip čia mandagiau atsisakius. Bet pamačiusi viršelį su viliojančiu užrašu: 2011-ųjų metų "Džeinė Eir", nusprendžiau knygą perskaityti.

Viktorija Džons vaikystę praleido globos namuose. Sulaukusi aštuoniolikos juos palieka ir atsiduria... gatvėje. Mergina neturi nei artimųjų, nei kur eiti, todėl prieglobstį susiranda viešajame parke. Ten užveisia nedidelį gėlyną – gėles mergina pamilo dar vaikystėje, klausydamasi globėjos pasakojimų apie karalienės Viktorijos laikais gyvavusią gėlių kalbą.  Vieną kartą už merginos su gėlėmis užkliūva paslaptingo gėlių prekeivio žvilgsnis. Nepažįstamasis, žinantis tamsiausią Viktorijos paslaptį, privers prisiminti skausmingą praeitį, kurią ji taip stengėsi pamiršti, ir apsispręsti, ar verta rizikuoti viskuo, ką turi, dėl galimybės tapti laimingai...

Manau, kad autorė sugalvojo puikią knygos idėją. Ta Viktorijos laikų gėlių kalba mane stipriai paveikė. Mano mėgstamiausios gėlės buvo bijūnai, visada maniau, kad būtent šios gėlės puikuosis mano vestuvinėje puokštėje. Skaitydama sužinojau, kad bijūnai reiškia pyktį. Iš pradžių bandžiau nekreipti į tai dėmesio ir buvau įsitikinusi, jog tai paprasčiausi autorės pramanai, bet pasirodo, kad gėlių kalba gyvuoja jau ne vieną šimtmetį, tik ją žmonės šiek tiek primiršo. Pats siužetas ir istorija patiko taip pusėtinai. Vieną akimirką skaičiau susidomėjusi, o kitą jau galvojau, kad to ar ano per daug. Taip pat skaitydama vis galvojau, kad iš šios knygos išeitų visai neblogas romantinis filmas. Su mielu noru tokį žiūrėčiau sekmadienio vakare su puodeliu arbatos, kai norėtųsi pailsėti ir pažiūrėti ką nors paprasto, mielo ir neapsunkinančio galvos. Gal kas nori imti mane bemokslę į režisieres? :D Taigi, knyga nekeliauja į mėgstamiausiųjų sąrašą, bet rekomenduoju tiems, kam įdomu sužinoti gėlių reikšmes, patinka gėlės, meilės istorijos, gyvenimiški įvykiai, visokios dramos ir pagaliau laiminga pabaiga. :)

Iki kitų knygų! O aš kaupsiu energijas savo rytojaus 18 gimtadieniui. :D

P.S. Pavyzdukas kaip atrodo tas gėlių žodynėlis pateiktas knygos pabaigoje. Viso neįdėjau, nes nuotraukos gavosi labai nekokybiškos (nors jos tokios ir negali gautis su mano fotoaparatu).