Margaret Atwood "Greis"

Turbūt kiekvienas prisiekęs skaitytojas, o ne tik aš, į keliones ima knygą. Anksčiau to nebūdavo, tačiau dabar vis dažniau su manim keliauja ir knygos. :) toliausiai keliavusi yra "Madagaskaras" (net į Prancūziją), tačiau ši knyga buvo iš privalomos literatūros ir labai man nepatiko. "Greis" keliavo ir į Latvijos paplūdimį ir į sostinę - Vilnių. Telieka laukti gerų knygų praskaidrinančių laukimo akimirkas kelionėse.

Žvirgždynėje auga bijūnai. Jie kalasi pro pilkus akmenukus, pumpurais tiria orą kaip sraigės antenomis, tada pučiasi ir skleidžia vešlius tamsiai raudonus žiedus, spindinčius ir blizgančius kaip atlasas. Paskiau vainiklapiai skečiasi ir byra žemėn.

Margaret Atwood turbūt visiems geriau žinoma dėl jos knygos "Tarnaitės pasakojimas". Ir aš labai norėjau perskaityti šią knygą, o dabar tas noras tik sustiprėjo! Kadangi bibliotekoje radau tik "Greis", nutariau, kad pirmai pažinčiai to užteks. Su šypsena prisimenu dieną, kai pasiėmiau šią knygą ir bibliotekininkė manęs paklausė, kodėl manau, kad ji bus įdomi, nes niekas jos neskaito. Dabar galėsiu jai tai paneigti ir parekomenduoti šią knygą.

Gal jau daugelis pastebėjo, kaip aš nemėgstu atpasakoti siužetų. Nenoriu atskleisti per daug, o tas "ne per daug" puikiai matomas ant knygos nugarėlės. Tad, pasakysiu tik tiek, kad knygoje vaizduojamas XIX amžius, dėmesio centre Greis Marks, kuri būdama šešiolikos buvo apkaltinta žmogžudyste ir nuteista mirti, tačiau ne visiems tai atrodė teisinga. Greis buvo gera, nuolanki tarnaitė, todėl gerų žmonių pagalba ji nebuvo nužudyta, tačiau liko kalėti ligi gyvos galvos. Šioje knygoje jaunas daktaras Simonas nori ištyrinėti Greis psichiką, išsiaiškinti ar ji tikrai atliko tą šiurpų nusikaltimą, o jei taip, tai kodėl?
Knyga man patiko, net labai! Žinot tas knygas, kur nereikia ieškoti užslėptų minčių tarp meninių pasisakymų ir panašiai, kur tiesiog skaitai, mėgaujiesi siužetu ir įsigyveni į knygą? Gal kiek nepatiko pradžia, nes istorija aprašoma knygoje nėra išgalvota, tai tikra istorija, kuri tuo metu Kanadoje buvo labai plačiai visiems žinoma, todėl atrodė, kad autorė net nesivargina skaitytoją supažindinti su tuo įvykiu. Tačiau, paskui viskas susidėlioja į savo vėžes, o tuo labiau, kad knyga stora tie pirmieji puslapiai, po daugelio kitų, pasimiršta. Daaar negaliu nepasidžiaugti tuo, kad autorė nebandė primesti savo nuomonės, pabaigoje taip ir nėra viskas išaiškinama, net atsiranda mistikos, tačiau, Atwood neprikuria to, ko nebuvo. Manau, puikus sprendimas, rašant apie tikrus įvykius.
Taigi, neabejotinai - rekomenduoju! Nežinau kaip su "Tarnaitės pasakojimas" gal knyga daug įdomesnė, geresnė nei mano skaityta, todėl kitiems jau perskaičiusiems "Tarnaitės pasakojimas" ši gali pasirodyti silpnesnė. Tačiau vis tiek perskaitykit, tikiu, kad nepasigailėsit. :)

Puslapių skaičius: 536.
Leidykla: Tyto alba, 1999 m.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5/5.

Sarah Winman "Kai dievas buvo triušis"

Knyga perskaityta dar liepos pabaigoje, bet nenoriai ji gulasi į blogą. Gal todėl, nes pradėjau skaityti kitą knygą, kuri įtraukė ir po truputi pasimiršta šios knygos sukelti jausmai.

Knyga ir liūdna, ir linksma ir įdomi, ir kažkiek banali, bei keistoka, bet nenuginčijamai įtraukianti. Mėgstu skaityti, bet nesu iš tų, kurie knygą perskaito vienu prisėdimu, su šia knygą irgi taip nebuvo, užtad su mielu noru knygą ėmiau į rankas, stebėjau kaip sekasi veikėjams, išgyvenau kartu su jais. Ir dėkui autorei už lengvą pradžią, kuri padeda greičiau įsijausti į kūrinį, kartais velniškai nervina skaityti skaityti, perskaityti ~80 psl. ir tik tada pajausti, kad jau įsigyvenai į istoriją ir knyga pradeda patikti.

Jeigu perskaitysite anotaciją sužinosite, kad knyga apie vieną šeima, kurios istorija pasakojama ne viena dešimtmeti. Kai aš perskaičiau manęs tai nesudomino, nes tokių panašių knygų tikrai yra ne viena. Tačiau! Tai buvo kažkas kito, pirmiausia santykiai šeimoje - gal ne visada pavyzdiniai, bet nuoširdūs, tikri. Antra, vertinu knygas, kurios priverčia mane garsu nusijuokti. Tai tikrų tikriausia retenybė, o šiai knygai pavyko tai padaryti. :) Banalybės, kaip ir minėjau šiek tiek buvo. Kažkaip pastaruoju metu vis pasitaiko pamatyti/perskaityti istorijas, kur įpinama bokštų dvynių tragiška lemtis, bet ir vėl dažniausiai visur tas įvykis siejamas su mirtimi ir istorijos pabaiga, o čia visai kitaip. Knyga man patiko, labai. Bet po teisybei, ji nėra viena iš tų kur perskaitai ir gali verkti, sienom laipioti :D , kad ji baigėsi. Gera knyga, verta perskaityti, bet nekeliauja į pačių mylimiausių lentynėlę.

Trumpokai šiandien, bet vis šis tas, nes su iššūkiu judam pirmyn :)

Sabine Weiß "Vaško meistrė. Madam Tiuso gyvenimas"

Vienas įsimintiniausių, nuostabiausių, o gal net ir pats pačiausias nutikimas 2014 metais buvo išvyka į Prancūziją. Šią šalį aplankyti norėjau nuo mažumės, todėl tokiai neįtikėtinai progai pasitaikius negalėjau nesutikti. :) Kodėl aš čia prakalbau apie Prancūziją? O gi todėl, nes šioje knygoje jos tikrai yra daug, taip pat yra ir dalis svarbios šalies istorijos. Dalinuosi keliais kadrais iš kelionės, kurie yra susiję su šia knyga.

Versalio rūmai, kurie minimi knygoje. Kadangi mes vykome ankstyvą pavasarį dar nesimatė to viso grožio, nors pataikėm jau tikrai į šiltesnius orus nei Lietuvoje. Vis dėl to, tą dieną oras buvo bjaurus, lijo ir buvo šalta, todėl negalėjom pasidžiaugti aplinka lauke, teko pasitenkinti tik pastato vidumi. Jau daug kam sakiau, kurie vis klausė, kaip ši kelionė, kad neužtenka vieno karto aplankyti kažkokią tai vietą. Jei tikrai nori jaustis visiškai pabuvus kažkur, turi pirmiausia pavaikščioti su gide, tada atsifotografuoti (nes nefotografuoti visko kažkaip nesigauna, bent jau man :D ). O tada turi vis klaidžioti, gėrėtis, nežiūrėti į laikrodį, o tiesiog visas vietas išjausti, išgyventi savyje. Todėl, Prancūzija, aš tikrai tikrai dar grįšiu!

Aplankėme ne tik Prancūziją, bet ir kitas šalis. Todėl teko pabuvoti ir Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejuje, Amsterdame. Štai todėl aš susidomėjau šia knyga ir nusprendžiau ją perskaityti, o kad tikrai perskaityčiau įtraukiau ją į iššūkį. :D Daaar kelios nuotraukos, kairėje nuotraukoje - aš. Ne, ne ta blondinė. :D o dešinėje - Madam Tiuso.

Negalėjau nepasidalinti šiomis akimirkomis, bet dabar grįžkime prie pačios knygos. Džiaugiuosi tuo, kad knyga nuo pirmųjų puslapių buvo įdomi. Būčiau nusivylusi, jei knygoje būtų tekę skaityti tik sausus faktus apie šią didžią moterį. Didžią todėl, nes man jį tokia pasirodė iš šios knygos. Nuo pat mažens Marija Groschol (tikrasis vardas) buvo kitų vaikų patyčių objektas, nes buvo budelio duktė.
Toliau sekė vis didesni sunkumai, bet Marija įrodė, kad yra stipri ir sugeba įveikti visas negandas. Todėl jei reiktų kur remtis stiprios asmenybės pavyzdžiu, galėčiau remtis Madam Tiuso. Knyga parašyta lengvu stiliumi ir tikrai įdomiai!Be to, manau, kad visada pravartu bent truputėli prisiliesti prie garsių žmonių biografijų, kad geriau galėtume įvertinti jų atliktus darbus. :) Deja, bet nesugebu šioje knygoje matyti tik gero, o tai kas nepatiko paslėpti tarp knygos puslapių. Todėl negaliu nepaminėti, kad man trūko tolimesnės Madam Tiuso gyvenimo dalies aprašymo. Aišku, tokia buvo autorės mintis, bet man, visiškai nežinančiai nieko apie šią moterį būtų buvę smalsu sužinoti, kaip jai sekėsi Londone, kokias figūras gamino, ar išsiskyrė su vyru, kokie užaugo jos sūnūs. Bandžiau to ieškoti internete, bet nieko konkretaus neradau :( Taip pat didžioji knygos dalis susijusi su Prancūzijoje vykusia revoliucija, todėl kai kurie skyriai man atrodė per daug vienodi, vis apie tai, kaip keičiasi visuomenės didvyriai ir kaip reikia lieti naujus biustus ar naikinti atgyvenusius, kurie gali sukelti pasipiktinimą. Todėl knygos viduriukas šiek tiek mane nuliūdino. Tačiau visa kita man patiko. Tikrai naudinga knyga. Dabar galėsiu visiems girtis, kad ne tik žinau apie Madam Tiuso gyvenimą, bet ir esu pabuvojusi vaškinių figūrų muziejuje. :D

Gerų knygų, mielieji!

Puslapių skaičius: 351.
Leidykla: Gimtasis žodis, 2008.
Iš kur gavau? Paskolino lietuvių kalbos mokytoja.
Mano įvertinimas: 4/5

Jurga Ivanauskaitė "Miegančių drugelių tvirtovė"

Nežinau, kodėl nusprendžiau savo skaitomas knygas įamžinti pati. Gal todėl, kad noriu gyvesnio blogo ir tuo pačiu galiu išsaugoti tikras, šiltas akimirkas, kurias patyriau skaitydama. Kadangi vasara, viskas aplink žydį, negaliu nepasinaudoti galimybe ir savo perskaitytų knygų neįamžinti apsupty gamtos. :)

Gerai tai ar blogai, bet tai pirmoji mano perskaityta knyga iš iššūkio..Turbūt gerai, nes būtų blogai, jei iš vis nebūčiau jo pradėjusi. Ir pirmoji knyga yra lietuvių autorės, Jurgos Ivanauskaitės. Su šia rašytoja pažindinames per skaitymą jau nebe pirmą kartą. Vienos knygos man patiko, kitos ne taip labai, dar kitas pasilikau vėlesniam laikui. Ši knyga irgi buvo klaustukas. Vis svarsčiau patiks ji čia man ar ne.. Bet...patiko! Nors ir ne iš pat pradžių, pirmieji puslapiai nubloškė į svetimos moters gyvenimą, jos keistą pasaulį, pasakojimus apie gyvenimą, ligas, šeimą, pasaulio įvykius. Stačia galva pasinėrus į pasakojimą, vis blaškiausi, nesusigyvenau su knyga, raukiausi vis bandydama prisijaukinti tekstą. Tačiau po truputį viskas stojosi į savo vėžes ir aš godžiai ryjau skyrių po skyriaus.
Knyga apie nebejauna moterį Moniką, kuri yra savotiška asmenybė, turinti savo pasaulį ir į viską aplinkui žvelgianti per savo užsimaukšlintus akinius, bet ne rožinius. :D priešingai, dažnai Monika mato tik tai kas bloga, ji net geidžia to ir kiekviena dieną žiūri žinias laukdama, kol bus pranešta, jog pagaliau artėja pasaulio pabaiga. Kartais veikėjos naivumas ir nenoras kovoti už save yra toks nervinantis, kad atrodo norėtųsi ją papurtyti ir pasakyti, kad jau užteks, atsimerk gi pagaliau! Vis dėl to, knyga man patiko, pati istorija susijusi su prostitucija, skyrybomis ir kitais dalykais man patiko, nes buvo įdomu, norėjosi skaityti toliau. Nežinau ar ką nors priviliojau imtis šios knygos, bet tikrai tikrai rekomenduoju tiems, kurie dar neskaitė šitos knygos. Bent pabandyti, manau, kad abejingų nepaliks!

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum III"

 Pagaliau, po ilgos tylos bloge grįžtu su naujai perskaityta knyga ir kvepiančiais jazminais! Tiek jazminai tiek Silva Rerum dalys yra man velniškai brangūs dalykai. Jazminai, nes vaikystėje po mano langu augo didžiulis jazminų krūmas, kuris visada mane džiugindavo nepaprastu savo skleidžiamu kvapu, o Silva Rerum yra vienos iš mėgstamiausių mano knygų, kurias gali skaityti vėl ir vėl. Ir tai tikrų tikriausia tiesa, nes nedėkingas laikas net ir mėgstamiausių knygų siužetus po truputi trina iš atminties, todėl, pasirodžius naujausiais knygai nusprendžiau perskaityti visas dalis nuo pradžių. Nenusivyliau. Taip pat įtraukė ir užbūrė, kaip ir pirmą syk.

O dabar štai trečioji knyga...Knygos siužeto neatpasakosiu, kas norės ir patys paims knygą į rankas arba internete susiras knygos nugarėlę, o ir ką ten papasakosi, kai tęsiasi Norvaišų giminės istorija. Ši dalis kiek kitokia, negali sakyti, kad blogesnė, neįdomi, neįtraukianti. Taip nėra, autorė taip pat puikiai moka įsiteikti skaitytojui, tačiau nepajaučiau to ryšio, kuris siejo mane ir pirmąsias dalis. Skaičiau skaičiau ir supratau kodėl. Tiek pirmoje tiek antroje dalyje mane žavėjo Uršulės ir Bironto meilės istorija. Gal ir ne meilės istorijos knygose svarbiausia, bet ši mane taip apžavėjo ir užbūrė, kad tik ir laukdavau skyrių susijusių su jais. Nežinau kodėl ši meilės istorija man tokia artima, nieko panašaus nesu patyrusi, bet jaučiausi lyg pati viską išgyvenčiau ( gal praeitame gyvenime išgyvenau :D ) taip pat spurdėjo širdis ir velniškai skaudėjo, kai ta nepaprasta meilė tragiškai baigėsi. Manau, kad būtent dėl to, kad nebeliko šių veikėjų trečioji dalis man nereiškia TIEK daug. Taip pat šioje dalyje daugiau politikos, kas manęs nė trupučio nežavi. O šiaip knyga nebloga, tikrai nenusivyliau, kad skaičiau, o tuo labiau nenusivyliau K.Sabaliauskaite. Jos knygas dar tikrai imsiu ir skaitysiu. :) O šią knygą rekomenduoju, aišku tiems, kurie jau skaitė pirmas dvi dalis ir apskritai labai rekomenduoja tiems, kurie neskaitė Silva Rerum, imti ir perskaityti. Tai tikrai geros. lietuviškos knygos ir jos tikrai nėra tokios populiarios, nes žiniasklaida ir reklamos atstovai pasistengė, tai tikrai geros knygos. Na, bent jau man. :)

John Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

Turbūt daugelis jau bent viena ausim girdėjo apie šią knygą. Kur čia negirdėsi, kai visas internetas tik ir mirga nuo atsiliepimų ir susižavėjimo šūksnių. Taigi, pasitaikius progai, net nesuabejojau verta šią knygą skaityti ar ne, labai jau norėjau sužinoti, kas ten tokio nepaprasto.

Knyga man iškart patiko savo siužetu ir idėja. Du vėžiu sergantys paaugliai, kurie susipažįsta, įsimyli ir tas trumpas, nenuspėjamas savo gyvenimo akimirkas paverčia tobulomis. Abu veikėjai ryškus, savotiški, ne kokie dėl savo ligos verkšlenantys vaikai (nors verkšlenimas yra visiškas niekis palyginus su šia liga ir skausmais, kuriuos kenčia tie žmogučiai). Tiesiog, Heizelė ir Ogastas parodė, kad liga nėra stabdis, reikia gyventi, išbandyti naujus dalykus.

Turbūt šis įrašas ir nebus baisiai ilgas, nes kažkaip sunku rašyti, dėlioti mintis, gal dėl ilgo laiko tarpo praėjusio nuo pastarojo įrašo. Esmė ta, kad man knyga patiko, bet ji buvo truputį tipiškai paaugliška, tai nėra blogai. Paaugliams tik tokias knygas ir siūlyti, bet man, nors ir nepavadinčiau savęs suaugusia, užtenka tik kartais tokias paskaityt.

Jeigu kam įdomu, tai teko ir man kelias ašaras nubraukti, nes pabaiga netikėta ir tikrai labai graudi.

Greit pasirodys ir pagal knygą pastatytas filmas

Puslapiai: 272.

Leidykla: Alma littera, 2013m.

Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos.

Mano įvertinimas: 4/5

Herta Müller "Amo sūpuoklės"

Štai ir aš! Žinokit, kad knygų aš visai nepamiršau. Milžinišką aistrą skaitymui turėsiu dar daug metų, bet šiam malonumui visada sutrukdo kasdienybė, mano atveju - mokslai ir artėjantis egzaminai. O ir "Amo sūpuoklės" ne iš tų knygų kur greit, lengvai skaitosi.

Negalėčiau tiksliai pasakyti kodėl nusprendžiau šią knygą perskaityti. Apie trėmimus, gyvenimą lageriuose esu skaičiusi, gal nepakankamai daug, bet užtektinai tam, kad įsivaizduočiau visas tas baisybes. Bet turbūt toks jau žmogus esi, ieškai to kas sukrėstų, sudrebintų ir atimtų amą. Ši knyga apie jauna, septyniolikmeti, vaikinuką Leo. Jis vienintelis iš savo šeimos buvo išvežtas į Sovietų lagerį Ukrainoje. Patiko man tai, kaip ramiai Leo į visa tai žiūrėjo, gal per ramiai? Jis šią tremtį vaizdavosi kaip kelionę, nesuvokdamas kokios baisybės ten jo laukia. O knygos eigoje, nors ir situacija buvo nepavydėtina, Leo laikėsi tvirtai. Kuo ši knyga skiriasi nuo kitų tos pačios tematikos knygų? Man pasirodė, kad ši knyga nors ir buvo apie tremtinių buitį, "alkio angelus", utėles, blusas, niežus, ligas, vagystes, mirtis ir kitas baisybes, ši knyga tuo pačiu ir skverbiasi kažkur giliau. Ten atrodytų kiekvienas daiktas, darbas, gestas turi prasmę, kartais nesuvokiamą ir kvailoką, bet kai paskaitai ir tu pradedi mąstyti. Ji tokia savotiška, kad net sunku paaiškinti.

Labiausiai įsiminę įvykiai, bent jau man buvo, kaip Leo rusų prekyvietėje rado pinigų kupiūrą ir už ją prisipirko visokio maisto, kadangi ilgą laiką buvo nieko normalaus nevalgęs, visą maistą godžiai sušlamštė į save, o keliaujant atgal į baraką viską išvėmė. Tada jis baisiai griaužėsi ir man taip pikta pasidarė, kad nė kąsnio nepasitaupė juodai dienai, tačiau iš dalies jį ir suprantu, juk iš jo maistas galėjo būti atimtas, o tokia proga pasitaikė tik vieną kart per visus tremties metus. Taip pat labai įsiminė vienas vyras, kuris vogdavo iš savo žmonos maistą, moteris kuri numirė kažkokio skiedinio duobėj. Daug visko šioje knygoje, bet kaip ir sakiau, viskas pateikta kitaip, nei man buvo įprasta.

Bet ar dėl to knyga man be galo patiko? Taip, tas kitoniškumas yra pliusas, bet knygos neimčiau antrą kart skaityti ir tikrai nerekomenduočiau, nes šiai knygai reikia mąstymo, o jei ne mąstymo tai susitaikymo, kad bus keistu istorijų, neįdomių, liūdnu vietų, kurias norėsis praleisti. Nepavyko man su šia knyga susigyventi, bet juk ne visos turi tikti ir patikti. :))

Taip pat, matosi, kad autorei ši knyga yra kažkas daugiau nei tik įkvėpimas, rašymas, siekis kažką sukurti. Ši knyga yra dalis jos pačios gyvenimo, jos vaikystės prisiminimų, kai girdėdavo įvairius pasakojimus, jos pačios bendravimas su vienu vyriškiu, kuris dalinosi savo kasdienybe lageryje. Suprantu kokia tai brangi jai knyga...

Mano įvertinimas: 3/5

Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

,,- Dėl tavęs tūkstančius kartų!"

Pirmiausia pamačiau filmą, tai buvo prieš kokius 5 metus. Tikrai ilgas laiko tarpas, bet per visą šį laiką aš laukiau, kol knyga pateks į mano rankas. Ir štai diena, kai galiu jums papasakoti apie šią, tikrai nepaprastą, istoriją.

Knygoje pasakojama suaugusio afgano Amiro gyvenimo istorija. Jis pasakoja apie savo vaikystės Kabulą, apie savo vienmetį draugą Hasaną, kuris buvo jo šeimos tarnas, apie tėvą ir begalinį jo meilės troškimą. Hasanas buvo ištikimas Amirui visą savo gyvenimą, jis be galo mylėjo savo geriausia draugą ir buvo jam nuolankus. Amiras taip pat labai mylėjo Hasaną, tačiau dažnai jis save pagaudavo galvojanti, kad tai tik chazaras, tarnas. Amirui būdavo gėda žaisti su Hasanu prie kitų vaikų, taip pat Amiras dažnai skaudžiai pasityčiodavo iš Hasano nemokšiškumo. Man buvo pikta skaityti, kad Amiras taip elgiasi su žmogumi, kuris nė neabejodamas atiduotų už jį savo gyvybę. Tik skaitydama supratau, kad Amiras buvo vaikas. Jis pavydėjo, kad nėra toks drąsus, ryžtingas kaip Hasanas, jis pavydėjo, kad tėvas labiau žavisi chazaru nei juo. Šis vaikiškas pavydas ir baimė Amiro gyvenimą labai pakeitė 1975 metų žiema... Daugiau nenoriu nieko atskleisti, nes būtų neteisinga tų atžvilgiu, kurie planuoja knygą skaityti ir patys nori patirti visą atradimo ir skaitymo malonumą.

Man labai patiko tai, kad knyga tokia visapusiška, daug temų aptarta daug visko sudėta į vieną vienintelę knygutę. Kaltė, baimė, skausmas, praradimai, viltis, melas, nežinomybė, tiesa, džiaugsmas, visi šie žodžiai ir dar daug kitų galėtų apibūdinti šį romaną. Manau, kad jam neliks abejingų. Todėl visiems, be išimties rekomenduoju! :)

O pati į planus įtraukiau kitą šio autoriaus knygą.

Puslapių skaičius: 359.
Leidykla: Jotema, 2007 m.
Iš kur gavau? Paskolino draugė.
Mano įvertinimas: 5/5

Jo Nesbø "Sniego senis"

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga - detektyvas. Ir ne šiaip koks, o rimtas, skandinaviškas ir šiurpus. Ar gi begali kas būti geriau? Na taip, gaila, kad nebuvo sniego, turbūt, būčiau visur paranojiškai mačius sniego senius. :D O istorija tokia: Haris Hūlė, detektyvas, kuriam pavesta tirti "Sniego senio" bylą. "Sniego seniu" žudikas pramintas, nes įvykdęs nusikaltimą palieka ženklą - sniego senį. Manau, kad neverta nė pasakoti, kas dėjosi paskui. Viena detalė po kitos, už kurios kabiniesi, o paskui vėl grįžti į tą pradžios tašką, kol pagaliau atsikabina visi kabliukai ir išsiaiškinama kas tas žudikas. Ir aš bandžiau pabūti detektyve. Mhm, sekėsi gana prastai ( :D) , nes įtarinėdama šokinėjau nuo vieno personažo prie kito, bet skaityti vis tiek įdomu. Rašau dabar ir galvoju, kad to šiurpumo nebuvo taip jau ir daug. Dėl manęs galėjo būti ir labiau aprašinėjamos tos šiurpios vietelės, su visom detalėm. Aišku, pati idėja su sniego seniu, bent jau man tikrai niekur nematyta ir negirdėta. Detektyvas, geras, tikrai tikrai. Įdomus, nenuspėjamas, painus, toks koks ir turi būti detektyvas. Labai džiaugiuosi, kad jį perskaičiau, bet yra bet. Galvoju ir skaitau, tempė tempė iš pradžių tą gumą, nieko nevyko, o pabaiga taip jau staigiai padaryta. Šast šast ir žudikas pagautas. Kažkaip atrodo, kad autorius išsisėmė, čia mano tokia nuomonė. Bet, kaip ir sakiau, tikrai geras detektyvas.    :)

Leidykla: Baltos lankos, 2013 m.

Puslapių skaičius: 471.

Iš kur gavau? Kalėdinė dovana. :)

Mano įvertinimas: 4/5

Viskas viename!

Artėja metų pabaiga, tad daugeliui aišku, kad knygų skaitytojai peržvelgia savo skaitymo metus, įvertina geriausias knygas ir truputį papeikia neįtikusias. :) Šiandien ir aš darysiu būtent tai. Tačiau tai dar ne viskas. Su 2013 metų pabaigą atėjo ir Knygų slėnio pirmasis gimtadienis! Taip jau išėjo, kad sukūriau blogą paskutinę metų dieną. Labai labai labai džiaugiuosi savo mažyliu tinklaraščiu. :)

Daug laimės suteikia ne tik skaitymas, bet ir dalinimasis savo mintimis su kitais. Esu labai laiminga, kai matau, jog Knygų slėnį aplanko vis daugiau žmonių, man tai pats geriausias įvertinimas. Atsiprašau, kad neperskaitau daugiau knygų, taip kaip tai padaro kiti skaitytojai. Galiu pasigirti tik kuklia 31 knyga, bet visgi tai šis tas. :)

Ačiū ačiū ačiū!

O dabar 2013 m. knygų apžvalga :)

• Iš viso perskaičiau 31 knygą. Įveikiau 2013 metų knygų iššūkį ir goodreads.com reading challenge. 
• Sudėjus gavosi 8720 puslapiai.  
• Metų knyga: jos yra net dvi - O.Wilde "Doriano Grėjaus portretas" ir A.Roy "Mažmožių Dievas"
• Knygos taip pat vertos dėmesio: E.Shafak "Keturiasdešimt meilės taisyklių"; T.Gerritsen "Kaulų sodas","Chirurgas", "Dvynės"; L.Kepler "Hipnotizuotojas"; L.Licalzi "Ko tu iš manęs tikiesi?"; L.S.Černiauskaitė "Benedikto slenksčiai"
• Metų detektyvas: T.Gerritsen "Chirurgas"
• Metų atradimas: Tess Gerritsen ir jos detektyviniai romanai.
• Metų nusivylimai: E.Hemingway "Fiesta" ir G.Radvilavičiūtė "Šiąnakt miegosiu prie sienos". 

Labai tikiuosi, kad 2014 metais įveiksiu daugiau knygų, nors ant nosies ir abitūros egzaminai bei naujo gyvenimo kitur pradžia. Taip pat tikiuosi, jog įveiksiu knygų iššūkį ir kitais metais. Gausiu daug daug knygų dovanų, nuo artimųjų arba pati nusipirksiu. Ir dar...  kiek jau perskaičiau knygų per gyvenimą neradau TOS vienintelės. Tos gyvenimo knygos, kuria norėčiau skaityti vėl ir vėl, galėčiau visiems rekomenduoti ir ji visada būtų mano mintyse. Nežinau ar išvis yra įmanoma rasti tokią knygą. Gal čia tik mano fantazijų vaisius? Kaip manote jūs? :) Gal rasiu ją ateinančiais metais?

Ačiū visiems blogeriams, kurie palaiko ir skaito mano puslapį. Jūsų įrašai man teikia daug naudos. Ne tik tobulinu rašymo įgūdžius, bet ir randu knygų, kurias įtraukiu į savo norimų perskaityti sąrašą. :)

Užteks tų mano nerišlių sakinių. :D Pakelsiu šįvakar šampano taurę už nuostabius 2013 metus ir už dar geresnius ateinančius 2014! Gražių jums akimirkų su knyga rankose!

Romualdas Granauskas "Šventųjų gyvenimai"

 "Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug, bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių, vėliau - prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekam nebuvo."

~62 psl.

Romualdas Granauskas yra vienas iš tų rašytojų, kurie yra artimi širdžiai. Gal taip yra todėl, kad jo gimtinė vos už keliasdešimt kilometrų nuo manosios. Gal todėl, kad jis žemaitis, o gal todėl, nes yra paprastas, linksmas žmogus ir puikus rašytojas. Prieš tai skaičiau tik jo apysaką "Gyvenimas po klevu", tačiau spėjau pajusti jam pagarbą ir begalinį susižavėjimą jo kūryba.

Ilgai skaičiau šią knygą, bet ne todėl, kad ji būtų man nepatikusi. Paprasčiausiai knygą sudarytą iš novelių, kurios turi ir pliusų ir minusų. Jos greit skaitosi, bet dažnai, bent jau man, būna taip, kad perskaičius keletą padedi į šoną ir pamiršti, kad pradėjai skaityti. Pati knyga žavi savo paprastumu ir nuoširdumu. Kitko ir negalėjau tikėtis iš Granausko. Gal tik sunku buvo įsivaizduoti knygos įvykius, veikėjų nuotaikas, nes aprašomi laikai, kai dar net nebuvau gimusi ir sunkiai įsivaizduoju tuos laikus, kai buvo Tarybinė Lietuva.
Bet labai džiaugiuosi, kad turiu šią knygą savo asmeninėje mini bibliotekėlėje, ji tokia artima ir taip primena mano pačios šaknis, gimtinę - mažą Žemaitijos kaimelį.


Puslapių skaičius: 136.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.
Iš kur gavau? Pirkau knygų mugėje.
Mano įvertinimas: 4/5