2015 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Ha Jin "Laukimas"



Ši knyga ne šiaip sau atsidūrė mano rankose. Ji turi net tam tikro ryšio su šio tinklaraščio atsiradimu. O buvo taip...Anksčiau skaitydavau "Panelės" žurnalą, ten buvo nedidukas straipsnis apie vieną knygų blogerę. Užsikabinau. Pradėjau ieškoti dar daugiau blogų, skaityti atsiliepimus apie knygas, o paskui ir pačiai pribrendo mintis pradėti rašyti. Ir ką galiu pasakyti? Tai vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. :) O ši knyga susijusi tuo, kad tame straipsnyje buvo minimos kelios knygos, ši - viena iš jų, todėl, pamačius bibliotekoje, negalėjau jos nepasiimti.

Dvidešimt septynerių metų Lin Kongas tėvų liepiamas veda Šuju – neišsilavinusią, nelabai gražią, tradiciškai sužalotomis pėdomis ir senamadiška šukuosena. Gėdydamasis žmonos, jis uždraudžia jai rodytis ligoninėje, kurioje dirba, ir su kaime gyvenančia sutuoktine praleidžia tik savo atostogas – 12 dienų per metus. Šuju nuolankiai kenčia vyro abejingumą, bėga metai, atsiranda kita moteris, susidaro savotiškas meilės trikampis, kur svarbiausias veikėjas – laukimas...

Knygos pradžia gana nuobodoka, sudėtingai sekėsi skaityti ir perprasti visai kitos šalies papročius, bendravimą. Istorija darėsi vienoda, metai iš metų laukimas, atsargus bendravimas, vis nesėkmingi bandymai išsiskirti. Pagrindiniai veikėjai sukosi tame pačiame įvykių rate. Kartu su jais užsisukau ir aš, nes knyga skaitėsi labai lėtai. Tik knygos vidurys pagaliau taip įtraukė, kad puslapiai verste vertėsi. Ir taip pat, pagaliau baigėsi tas laukimas, tačiau atsirado kitų dalykų, tokių, kurie man labiausiai ir patiko. Pavyzdžiui iš pradžių Lino ir Manos (ne žmona) norą būti kartu aš vertinau labai palankiai, esu romantikė, tai kaip galėjau mintyse nekovoti už tai, kad du įsimylėjėliai būtų kartu amžiams? Tačiau tik knygos pabaiga privertė į situaciją pažvelgti ir kiek kitaip. Linas pats nesistengė kurti santykiu su žmona, nerodė jai dėmesio, nevertino jos taip kaip turėjo, nesidžiaugė tais mažais malonumais ir paprastu gyvenimu, mylinčia šeima. Tik susidūrus su naujos santuokos sunkumais jis suvokė, kaip pasiilgo ramybės ir tingiai paprasto gyvenimo. Tačiau negalima sakyti, kad Lino santykiai su Mana nenudažė jo gyvenimo kitomis spalvomis, visi įvykiai patirti kartu juos susiejo visam gyvenimui. Tai lyg užtęsta, bet įdomi ir natūrali meilės istorija. Natūrali todėl, nes veikėjai nebijo pagalvoti, kad gal čia ne meilė, kad viskas atsibodo. Juk ir mūsų gyvenimuose taip būna ar ne? 
"Laukimas" ne visai atitiko mano lūkesčius, todėl aukšto įvertinimo rašyti negalėjau, bet džiaugiuosi, kad šia knyga užbaigiau 2015 metus. :)

Puslapių skaičius: 317.
Leidykla: Tyto alba, 2011 m.
Mano įvertinimas: 3+/5

2015 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas"


Dėkinga už šios knygos buvimą mano bibliotekoje esu Baltų lankų leidyklai. Apie ją ilgai galvojau, vis norėjau perskaityti, o jie mano norą išpildė! Aišku, prieš tai teko sužaisti jų paskyroje organizuojamame konkurse. Ir aš esu puikus pavyzdys, kaip galima laimėti knygų tiesiog facebook'e. Tad, bandykit ir jūs, laimė tikrai nusišypsos. :)

Netolima ateitis. Gileado respublika. 
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis...


Margaret Atwood kūryba man jau pažįstama, prieš daugiau nei metus skaičiau jos knygą "Greis" ir ji man taip pat labai patiko, kaip ir ši. Knygose autorė sukuria labai ryškius, įdomius, paslaptingus moterų paveikslus, kurios ne šiaip sau kokios silpnos ar plevėsos, o mąstančios, bet vis patenkančios į nepavydėtinas situacijas. Ši knyga pirmiausia mane sužavėjo siužetu. Istorija niekur man nebuvo girdėta, todėl labai įdomi, sugalvok tu man taip, kad moterys atskiriamos nuo pasaulio ir jų gyvenimo esmė lieka tik reprodukcinė funkcija. Gimdymai ir šiaip visi dalykėliai susiję su tuo man kuo puikiausiai pažįstami, kadangi pati studijuoju akušeriją ir žmogaus atėjimą į šį pasaulį teko matyti ir ne vieną kartą. Tik ar norėtųsi į pasaulį atvesti žmogučius, jei būtų tokios sąlygos, kokios buvo knygoje? Nemanau. Net neįsivaizduoju savęs Tarnaitės vietoje, toks gyvenimas tikrų tikriausia kančia, štai kodėl jos taip dažnai galvoja apie savižudybę vis bandoma jas apsaugoti nuo to. Knygą įdomu skaityti, man labai patiko veikėjos mintys, prisiminimai, noras laužyti taisykles. 
Gaaal šiek tiek pykstu dėl pabaigos, kuri tokia buvo tikrų tikriausiai - "lyg iš giedro dangaus", tačiau lyg ir sudėlioti visi taškai, tai ko čia pykti, bet vis tiek norėjosi dar, o kai nori dar, reiškia knyga tikrai gera.
Nors niekada nenorėčiau, kad šios knygos puslapiai virstu realybę, knyga man patiko! Jau du pliusukai nuo manęs, Atwood!

Puslapių skaičius: 332.
Leidykla: Baltos lankos, 2012 m.
Mano įvertinimas: 5/5