2013 m. birželio 24 d., pirmadienis

Lorenzo Licalzi "Ko tu iš manęs tikiesi?"



 Puslapių skaičius: 156.

Leidykla: Tyto alba, 2008 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Įvertinimas: 5/5

Mane patraukė pavadinimas. Turbūt, kiekvienas iš mūsų  per savo gyvenimą dažnai garsiai ar mintyse pakartojame šį klausimą. Ko tu iš manęs tikiesi? Ir iš manęs tiek dabar tikimasi... Kad kitais metais puikiai baigsiu mokyklą, išlaikysiu egzaminus aukščiausiais balais ir įstosiu į mediciną... Aš irgi to labai noriu ir tikiuosi, kad išsipildys mano užsibrėžti tikslai, bet vis tiek kirba mintelė, o jei ne? Na, bet jau nuklydau į lankas. Tikiuosi, kad viskas man ateityje susiklostys gerai! :)

Ilgos ir vienodos profesoriaus Tomazo Pereco dienos slenka tarp senatvinės silpnaprotystės, visokiausių ligų kamuojamų „kolegų“ senelių ir savanorių pagalbininkų, tenorinčių apvalyti savo sąžinę, veidmainystės. Nugyventų gyvenimų istorijos persipina su praeities atsiminimais, palikusiais neišdildomą pėdsaką surūgėlio ir atskalūno Pereco gyvenime: kadaise puikus mokslininkas, branduolinės fizikos specialistas, dabar, ištiktas insulto, priverstas leisti dienas invalido vežimėlyje. Tačiau susitikimas su buvusia balerina, septyniasdešimtmete Elena, pakeičia jo gyvenimą.

Ar pastebėjot , kaip dažnai mažos, plonos knygutės savyje slepia didžiausius kalnus išminties? Ši knyga yra viena tokių. Nemaniau, kad Tomazo Pereco, garbaus amžiaus profesoriaus, gyvenimas senelių namuose gali būti bent kiek įdomus jaunam žmogui. Tačiau kaip aš klydau! Mėgavausi lengvu rašymo stiliumi ir pasakojimas tiesiog plaukte plaukė mano galvoje. Po keleto puslapių net pravirkau! Taip stipriai emociškai mane veikė knygos tekstas. Kaip man patiko Perecas, su tais savo akibrokštais ("Eik šiknon") ir natūralumu. Džiaugiuosi, kad tiek daug skausmo gyvenime patyręs žmogus sugebėjo pasikeisti, atrasti ir pripažinti meilę, nors ir per vėlai. Skaitydama, vis galvojau apie bėgančius metus. Kaip jie po truputi pasiims viską, kas brangu. To labiausiai ir bijau. Bijau netekti nuostabių žmonių, supančių mane, tik kurių dėka aš esu tokia, kokia esu. Turbūt nesugebėčiau būti tokia stipri kaip Perecas.
Puiki knyga!

2013 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

Lars Kepler "Hipnotizuotojas"



Puslapių skaičius: 622.

Leidykla: Obuolys, 2012 m.

Iš kur gavau? Draugo dovana.

Įvertinimas: 5/5

Ši knyga lentynoje gulėjo kažkur metus. Vis žvilgtelėdavau į ją su skaudančia širdim. Norėjosi skaityti, bet tai nerasdavau laiko, tai dar kas įsimaišydavo ir sutrukdydavo pradėti draugystę su šiuo detektyvu. O viršelis... Jau toooks paslaptingas ir viliojantis.

Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. 

Ką tik baigiau skaityti knygą ir dar būdama pilna įspūdžių, vaizdų ir minčių skubu rašyti savo nuomonės. :) Perskaičiau ir mintyse šmėžuoja vienas sakinys: "Velnias, tikrai geras detektyvas." Džiaugiuosi, kad jis buvo labai įtraukiantis, išskyrus pirmus penkiasdešimt puslapių, kurie skaitėsi šiek tiek sunkiau. Bet tada tik bum! Ir pasipylė visos įdomybės lyg iš gausybės rago. Pasirodo, Josefas, berniukas likęs gyvas po žiaurių skerdyniu, visai nėra angeliukas ir vargšas nuskriaustasis. O dar dingsta Eriko sūnus Benjaminas... Ir kuo toliau tuo viskas sudėtingiau. Knygoje labai daug įvykių, žmonių, vietų. Už tai dedu dideli pliusą, nes nebuvo nuobodu skaityti. Apskritai, buvo įdomu skaityti apie hipnozę, kurią anksčiau įsivaizdavau kiek kitaip. Ir pati dabar su mielu noru sudalyvaučiau kokiam seanse, tik gal geriau užhipnotizuoja ką kita, o ne mane. :D
Šioje knygoje man patiko beveik viskas. Beveik. Šiek tiek nuliūdau, kad pabaiga tokia pasirodė neišbaigta. Lyg nebaigtas šlifuoti deimantas. Viskas baigėsi lyg ir neblogai, bet man trūko pamąstymų ir to tokio visko sudėliojimo į tvarkingas lėntynėles. Gal kam kitam ir nepatiktų, bet aš su mielu noru sutikčiau, kad būtų dar vienas skyrius su pavadinimu "Po penkių metų". Norėčiau žinoti, kaip viskas ten susiklostė, nes turbūt antrame romane "Paganinio kontraktatas" apie Erika Mariją Barką ir jo šeimą neberašo... Tai pat, Benjamino pagrobimo istorija šiek tiek užgožė Josefą Eką. Ir jo atsiradimas irgi įvyko žvėriškai greit.
Atrodo, parašiau daug sakinių, kad ši knygą bloga, bet nors ir daug parašiau, šie minusai skaitant man netrukdė, jie tik tokie nežymus, bet kažkaip norėjosi paminėti. Turbūt, noriu visiems parodyti savo erelio akies įžvalgumą. :D
Taigi, tikrai rekomenduoju. Puikus detektyvas, puikiam savaitgaliui! :)



2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Maggie Stiefvater "Virpėjimas"



Puslapių skaičius: 368.

Leidykla: Alma littera, 2010 m.

Iš kur gavau? Pirkau.

Įvertinimas: 3/5


Šią knygą pirkau dar tais laikais, kai mano mėgstamiausia knyga buvo "Saulėlydis". Ech, kaip greit viskas pasikeitė ir aš užaugau.. Taigi, "Virpėjimas" lentynoje gulėjo laaabai ilgai. Išvis nemaniau, kad ją skaitysiu. Bet galvoju, kodėl gi ne? O gal knyga visai nebloga?

 Kiekvieną žiemą Greisė laukia, kada  miške pasirodys vilkai, o su jais ir vilkas auksinėmis akimis. Jos vilkas. Visai netoliese ir kartu nepasiekiamai Semas gyvena savo susidvejinusį gyvenimą. Žiemą vilkų gaujoje jis kenčia šaltį, ledą ir sniegą, vasarą atvirsta žmogumi ir iš toli stebi  Greisę, kol kartą išdrįsta ją užkalbinti...

Fantastinė meilės istorija... Iš pradžių buvau nusiteikus labai skeptiškai. Maniau, jog tai knyga paauglėms, o aš jau save laikau šiek tiek vyresne. :D Savo nuomonės nekeičiu. Gal jai knygą būčiau skaičiusi anksčiau, ji būtų man labiau patikusi. O dabar viskas šiek tiek per banalu. Labiausiai pykstu ant autorės už tai, kad taip greit suvedė Greisę su Semu. Manau, tokios scenos turi trukti ilgiau, nes kažkaip kvaila, kad pamačiusi nuogą vaikiną prie savo namo ji visiškai nenusigąsta. Sužinojusi, kad jis vilkolakis, o gal teisingiau žmogus, kuris pašaltėjus orams virsta vilku, nė trupučio nenustemba. Ir priešingai, parsiveda į namus ir dar į tą pačią lovą priimą! Galėtų nevykti taip jau viskas natūraliai. Tačiau nebuvo viskas jau taip blogai. Man labai patiko suvaidintas pirmasis pasimatymas knygyne. Mintyse pasvajojau, kad ir aš labai tokio norėčiau. Bet kur tau, nelabai didelis romantikas manasis, nors negaliu skųstis. :D Ir pabaiga labai patiko. Viską sujaukė mano galvoje, ką buvau numačius. Iš antro karto teko skaityti paskutinius puslapius, kad suprasčiau, kas įvyko. Ir dar pamiršau paminėti išsiskyrimo ilgesį ir skausmą, nors jis ilgai netruko, vis tiek vos neišspaudžiau ašaros. Dabar, jau pabaigusi skaityti, galvoju kažin kas tose kitose dalyse rašoma? Kažkaip skaityti nesinorėtų, jei ir turėčiau progą, tačiau labai jau knieti sužinoti. Gal ji irgi virto vilke? Paslaptis...

2013 m. birželio 13 d., ketvirtadienis

Knygooooosss....


Šiandien, po ilgo laiko, nukeliavau į biblioteką. Tas klaidžiojimas tarp knygų lentynų ir knygų ieškojimas yra tiesiog nuostabus, ar ne? Ėjau planuodama pasiimti tik keletą knygų, tačiau negalėjau susivaldyti ir parsivilkau visą krūvą... Kaži, man vienai taip? :D


 

2013 m. birželio 10 d., pirmadienis

Ernest Hemingway "Fiesta"



Puslapių skaičius: 193.

Leidykla: Valstybinis leidybos centras, 1993 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Įvertinimas: 1/5

Prieš pradedant skaityti šią knygą buvau susidariusi tokią nuomonę: arba ši knyga taps mano mėgstamiausia ir geriausia kada skaityta, arba ji man labai nepatiks. Spėkit koks mano pasirinkimas? Jei pažiūrėjote į įvertinimą, turbūt supratote koks. :)

Pirmoje knygos pusėje baisiausiai nuobodžiavau. Rašė apie tai, kaip būrelis draugų vis vaikščiojo po kavines. Rimtai. Iš vieno į kitą, o kitą dieną vėl tas pats. Į tą draugų būrelį įsimaišė gražuolė Breta, kuri įsimylėdavo taip greit ir ta meilė būdavo tokia trumpa, kad net baisu.. Antroje knygos dalyje buvo rašoma apie Ispanijoje visą savaitę trukusią fiestą. Ta fiesta tai gėrimas, linksminimasis, žiūrėjimas į bulių kovas ir kitos linksmybės, kurios irgi didelio įspūdžio nepadarė. Išties, nusivyliau. Tikėjausi kažko įspūdingo, gi čia Hemingvėjus...

Kaip matot ši knygą sudaryta iš dviejų romanų, tačiau pagalvojusi nusprendžiau, kad antrojo neskaitysiu, nes tik kankinsiu save ir net purčiausi nuo tos minties. Taigi "Turėti ir neturėti" skaitysiu daug daug vėliau, kai blogas įspūdis apie autorių dings. Ir gal tada man Hemingvėjus patiks net labai, nes juk sakoma, kad jo kūrybai reikia užaugti. :)

Anotacija: Ernest Hemingway - vienas talentingiausių XX a. ne tik Amerikos, bet ir pasaulio prozininkų. Jo ankstyvasis romanas "Fiesta" pagrįstai laikomas bene geriausiu "Prarastosios kartos" kūriniu. jis pasakoja apie jaunus žmones, manančius, jog "gyvenimas taip greitai bėga, o aš jo neišnaudoju", ieškančius savęs ir savo vietos po saule, kuri, kad ir kaip žmonijos istorijoje keistųsi gentys, laikai, papročiai ir vertybės, vis dar "taipgi teka..."