2013 m. balandžio 20 d., šeštadienis

Arundhati Roy "Mažmožių Dievas"



Puslapių skaičius: 297.

Leidykla: Alma littera, 2005 m.

Iš kur gavau? Pasiskolinau.

Įvertinimas: 5+/5



- Mamyte, jei būni laimingas sapne, ar įsiskaito? - paklausė Estha.
- Kas įsiskaito?
- Sapno laimė - ar įsiskaito?
(199psl.)

Turbūt kiekvienas skaitytojas yra skaitęs tokią knygą, kurios negali apibūdinti žodžiais. Ir tikrai ne todėl, kad knyga nepatiko. Priešingai. Pakerėjo, apstulbino, atėmė žadą. Pabandysiu aprašyti savo nuomonę, bet jei nesigaus - nepykit, nes šią knygą reikia skaityti, o ne vertinti.

Perskaičius knygą, užverčiau paskutinį puslapį ir giliai iškvėpiau. Supratau, kad perskaičiau kažką tokio, ko niekada daugiau neperskaitysiu. Nemoku paaiškinti žodžiais, bet ši knyga nepaprasta. Atrodo lyg skaitytum ir viskas vyktu aplink tave. Nuostabu. Lyg tipentum ant fortepijono klavišų.

Kai rašiau atsiliepimą apie "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", sakiau, kad mat nepatiko žodžių, sakinių, o kartais ir visų pastraipų pasikartojimas, tai šioje knygoje labai daug kur buvo pasikartojimų. Tačiau jie taip tiko, buvo laiku ir vietoje, kad skaitant tiesiog žodžiai slyste slydo. Vis kartoju, kad knyga nuostabi, graži, nepakartojama, bet knygos istorija tokia nėra, ji veikiau tragiška. Bet aš pati esu melancholiška asmenybė, linkusi klausytis lyriniu dainų ir žiūrėti liūdnus filmus, todėl man ši knyga patiko dar labiau.

Ši knyga privers mąstyt, įsivaizduoti, svajoti, bijoti, bėgti, netikėti ir įtikėti.

Tiems, kurie nori kažko sukrečiančio ir nepaprasto. O gal tiesiog visiems.


Anotacija: Poetiškoje knygoje septynerių metų mergytės akimis vaizduojama vaikystės ir meilės istorija.
Po 31 metų ji grįžta į griūvančius gimtuosius namus žaliojoje Keraloje ir prisimena šiuose namuose gyvenusius žmones: aklą senelę, gašlūną dėdę Čaką, besidedantį marksistu, viso pasaulio nekenčiančią giminaitę Mažę-kočamą, nuskendusią pusseserę iš Anglijos, dvynį brolį, kurio protas neatlaikė anų baisių įvykių, vienišą gražuolę motiną ir neliečiamąjį Veluthą, gyvybe užmokėjusius už meilę…

„Mažmožių Dievas“ – didinga indiška melodrama, kupina sąmojo ir išmonės. Tai pirmasis ir vienintelis indės A. Roy romanas, apdovanotas 1997 m. prestižine Bookerio premija, o kritikų priskirtas prie įdomiausių ir vertingiausių XX a. knygų, išversta į daugiau kaip 40 kalbų. Visus Holivudo pasiūlymus ekranizuoti romaną autorė atmetė.



2013 m. balandžio 8 d., pirmadienis

Šatrijos Ragana "Sename dvare"



Puslapių skaičius: 210.

Leidykla: Lietuvos rašytoju sąjungos leidykla, 1995 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Įvertinimas: 3+/5

Iš ties šiuo metu turėčiau skaityti Mažmožių Dievą, bet atsitiko taip, kad per lietuvių kalbos pamokas pradėjome nagrinėti Šatrijos raganos kūrybą ir mirk atsikelk reikėjo perskaityti apysaką "Sename dvare".

Aš asmeniškai tikėjausi, kad apysaka bus kokiu maksimum 50 puslapių. Deja, deja, deja, ši knygelė nėra visai plonytė ir vienu prisėdimu man sugraužti jos buvo neįmanoma.

Tačiau nors knyga ir iš serijos "Skaitau tai, ko nenoriu", ja nenusivyliau. Kaip man patiko skaityti žemaitiškus pokalbius! Mano gimtinė yra vienas nedidelis Žemaitijos kaimelis, kuriame dar ir dabar gyvenu. Su draugais, tėvais ar kitais aplinkinių kaimelių/miestelių žmonėmis mes kalbame žemaitiškai. Net per lietuvių kalbos pamokas kartais būna sunku pereiti į bendrinę kalbą. :) Žinot ką bendro turi toje knygoje vaizduojami smulkieji bajorai su dabartiniais žmonėmis? Tie bajorai, kalbančius žemaitiškai, vadino mužikais, šiuolaikiniai žmonės juos vadina kiek paprasčiau - kaimiečiais. Net Klaipėdos "Akropolyje" ištarus bent vieną žodį žemaitiškai, gali būti palaikytas ateiviu. O kas čia blogo kalbėti žemaitiškai? Juk tarmių metai.. :)

Per daug jau nuklydau nuo knygos. Taigi, kaip ir sakiau, knyga man patiko, bet ne vien tik dėl Žemaičių kalbos, kurios retai išvysi kokioje knygoje. Apskritai, kažkuo artima man ta knyga. Taip pat jaučiausi ir skaitydama R. Granausko knygą "Gyvenimas po klevu". Knygose yra kažkas tokio paprasto, seno ir žavinčio. Tokios knygos išsiskiria iš kitų. Nemanau, kad daug rašytojų, ypač šiuolaikinės literatūros, yra linkę rašyti apie Lietuvos kaimą, paprastus žmones ir jų išgyvenimus.

Šatrijos Raganą parašyti šią apysaką paskatino brolio mirtis. Ir apskritai, knygoje galima išvysti nemažai autobiografiškų dalykų. Tai - požiūris į mirtį, krikščioniškos idėjos, pagalba vargšams, patriotizmas ir kt. Knyga prasideda jau suaugusios Irusės prisiminimu apie mamą. Vėliau aštuonmetė Irusia pasakoja apie savo mamą, kuri knygoje vadinama "mamate". Knygoje daug ir įdomių veikėjų. Ir protingų, ir pasipūtusių, ir svajotojų ir realistų. Man labai liūdna buvo tai, kad Irusės mama buvo svajotoja, ji dievino muziką, norėjo gyventi mieste, skleisti lietuvybės idėjas, o jos vyras, buvo visiškai kitoks. Jis buvo realistas, nemeniškos sielos žmogus, kuris kartais pykdavo ant žmonos už tai, kad ji nemoka būti gera šeimininke...

Tačiau ši knygą turi ir minusų. Iš pradžių, kadangi spaudė laikas skubėjau knygą perskaityti, vėliau vis sunkiau prie jos prisėsdavau, mieliau pradėjau skaitinėti Hemingvėjų (nors turėčiau "Mažmožių Dievas". Kažkokia maišalynė :) ) Taip pat ir siužetas toks lengvas, nelabai įtraukiantis, nepalyginsi su kokiu "Chirurgu", kur negali sustoti, nes žiauriai įdomu. Tai va, tiek minusų, kurie ir sumažino knygos įvertinimą.