2017 m. sausio 24 d., antradienis

Jo Nesbø "Vaiduoklis"

Antras detektyvas šiais metais. Kaip ir prieš tai skaitytas, šis taip pat labai puikus. Tik, tai jau 9 serijos knyga, kai, tuo tarpu, mano perskaitytuose puikuojasi tik dvi šios serijos knygos. Ką aš noriu tuo pasakyti? Tikrai labai rekomenduoju, kaip ir Tess Gerritsen knygas, taip ir šias - skaityti iš eilės, nes yra tokių faktų, kurie bus žinomi, tik, jei skaitėte viską nuo pradžių. Bet ir vėl, aš skaitau nenuosekliai ir vis tiek mėgaujuosi siužetu, todėl, jei galimybių nėra, o skaityti Nesbo norisi - pirmyn.

Knygoje Haris Hūlė (pagrindinis knygos veikėjas, policininkas) po kelerių metų grįžta į Oslą, bet ne be priežasties.  Žmogžudyste kaltinamas policininkui artimas žmogus, buvusios mylimosios Rakelės sūnus Olegas. Haris įsitikinęs, kad už viso to slypi kažkas daugiau ir, žinoma, bando visą tai išsiaiškinti. Atskleidžiant vis daugiau detalių, atsiveria platus nuodėmių liūnas, kuriame sukasi įtakingi asmenys, išdavystės, pinigai ir narkotikai.

Net nežinau ar verta čia labai apie Harį Hūlę išsiplėsti. Kam teko skaityti, tai puikiai supras, kad šis romanas taip pat labai geras, įtemptas ir nenuspėjamas, kaip ir kitos serijos knygos. Palyginus su Gerritsen, Nesbo kuria tokius vyriškesnius, suktesnius, paprastesnius, bet ne ką mažiau įdomius detektyvus. Atrodo, ko gi daugiau reikia detektyviniam romanui, jei ne įtempto siužeto, nenuspėjamumo ir skaitytojo įtraukimo? Jei jau kartu su pagrindiniu veikėju ieškai tikrojo kaltininko ir spėlioji, kas čia galėtų būti, tada jau knyga tikrai labai gera. O šiai aš jokių minusų neturiu.
Todėl stipriai rekomenduoju šį rašytoją ir jo knygas. Jei toks žanras prie širdies, tikrai nenusivilsite.

2017 m. sausio 14 d., šeštadienis

Ruta Sepetys "Druska jūrai"

Nors labai nesiveržiau skaityti šios knygos, vis gi nutariau, kad turiu perskaityti kūrinį, kuris laimėjo "2016 Goodreads choice awards" geriausios paauglių knygos rinkimuose. Be to, esu skaičiusi ir turiu pirmąją autorės knygą - "Tarp pilkų debesų".

Pirmiausia, apie siužetą. Karo metai, badas, mirtys, slapstymaisi ir būrelio žmonių kelionė į laivą, kuris gali saugiai nuplukdyti į Vokietiją ir apsaugoti nuo Rusijos vykdomų žiaurumų. Knygoje visai trumpučiuose, vos kelių puslapių skyriuose, pasakojami keturių jaunuolių gyvenimai. Joana - lietuvė, medicinos seselė, nepaprastai geros širdies ir visiems padedanti. Emilija - lenkė mergaitė, atskirta nuo tėčio ir besislapstanti miškuose, ją nuo Vokiečio kario išgelbsti Florianas. Florianas - prūsas, turintis begales paslapčių ir bėgantis nuo Vokietijos valdžios galvų. Alfredas - vokietis jaunuolis, tarnaujantis viename iš pabėgimo laivų, pavadintu "Wilhelm Gustloff", jis labiau už viską trokštą garbės, valdžios ir tarnauti fiureriu, nors yra tik įgulos pastumdėlis. Visų jaunuolių gyvenimai persipina vienas per kitą ir karo gniaužtuose jie visi sutinka savo lemtį.

O dabar mano mintys apie knygą. Minėjau, kad nesiveržiau jos skaityti. Taip yra todėl, nes nelabai likau sužavėta knyga "Tarp pilkų debesų". Žinau, kad labai labai daug žmonių mano, kad knyga yra puiki ir viena geriausių skaitytų, tačiau man per daug ji panaši į D. Grinkevičiūtės "Lietuviai prie Laptevų jūros", tiek panašių detalių, kad skaičiau ir galvojau, jog tai "copy paste" tik gal supaprastinta, pritaikyta paaugliams, kad būtų įdomu. Puikiai atsimenu, kaip mes šias dvi knygas lyginome lietuvių kalbos pamokoje ir tada supratau, kad gal per didelės liaupsės autorei, nieko naujo ir įspūdingo ji nesukūrė. Na, nieko, perskaičiau. Būtent dėl tos priežasties aš dvejojau dabar, o pradėjus skaityti jau maniau, kad dvejojau ne veltui. Labai sudėtingai aš "bičiuliavausi" su veikėjais, keturiais skirtingais jaunuoliais, kuriems pažinti skiriami vos keli sakiniai, tada jau kitas pasakotojas ir taip vis rateliu. Buvo neįdomu iki beveik 100 puslapių. Džiaugiuosi, kad po to šimto knygos nenumečiau į šalį, nes toliau tapo įdomiau ir likusią knygą baigiau per kelis prisėdimus. Matyt, prisitaikiau prie tokios pasakojimo manieros, pažinau veikėjus ir tapo daug lengviau. Kadangi, labai trumpučiai skyriai, knyga skaitėsi labai greit. Pasakojimo stiliumi knyga panaši į pirmąją autorės knygą, tas pasakojimas nesudėtingas ir net norėtųsi stipresnio, rimtesnio kūrinio, bet kadangi knyga labiau orientuota į paauglius, to sudėtingumo pilnai pakanka. Manau, jei man dabar būtų 13-15 metų, ši knyga būtų tapusi viena geriausių, nes tada dar tiek mažai tikrai gerų ir stiprių kūrinių buvau skaičiusi.
Ir paskutiniai pastebėjimai, tai būtent temos pasirinkimas. Autorė išveda Lietuvą į platųjį pasaulį, daug amerikiečių ir kitų pasaulio šalių skaitytojų sužino apie tokią mažą šalį, kaip Lietuva ir apie įvykius lydėjusius mūsų tautiečius karo metais. Ir šiaip, knygoje buvo tokių istorinių faktų apie kuriuos aš nieko nežinojau ir buvo vietų, kurios emocinėmis prasmėmis buvo labai skaudžios.
Taigi, jei trumpai, iš visų savo minčių galėčiau pasakyti tiek, kad knyga nors ir ne itin stiprus istorinis romanas, mane įtikino ir man patiko, užkabino širdies stygas ir aš su skausmu suvokiu, kad esu laiminga gyvendama dabar, turėdama visus brangius žmonės šalia ir neišgyvendama tokio siaubo, kokį patyrė to meto gyventojai. Knyga tikrai nebloga - 4/5. Ir ypač puiki paaugliams, kurie neturi užmiršti mūsų šalies praeities.

2017 m. sausio 9 d., pirmadienis

George Orwell "Gyvulių ūkis"


Bent kol kas, šiems metams turiu vieną tikslą, susijusį su skaitymu - perskaityti kuo daugiau klasikos kūrinių. Labai mėgstu klasiką, dažniausiai visomis knygomis lieku patenkinta ir jaučiu, kad dar yra labai daug puikių knygų, kurias privalau perskaityti. Na, o viena iš jų - "Gyvulių ūkis"

Knygoje pasakojama apie gyvulių ūkį, kuriame gyvenantys gyvūnai nusprendžia sukilti. Jie iš namų išvaro savo šeimininką ir patys pradeda vadovauti sau. Gyvuliai kalbasi, skaito knygas, mokosi abėcėlės ir rašyti, patys susitvarko su visais ūkio darbais. Vadovauti imasi kiaulės, kurios laikomos protingiausiomis tvarto gyventojomis, tačiau pradžioje nustatytos visiems vienodos taisyklės ir gyvulių lygybė, po kurio laiko - dingo. Pasirodo, "visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni".

Skamba lyg iš fantastikos srities ar bent mažų mažiausiai pasakos, taip? Keistoka, bet skaitant Orwell'ą , tai atrodo net visiškai natūralu. Jau ir prieš tai skaičiau autoriaus "1984-ieji", knyga man patiko savo savitu stiliumi ir visomis užslėptomis mintimis. Lygiai taip pat "Gyvulių ūkis" man patiko savo užslėptomis mintimis, susijusiomis su sovietų sąjunga, to meto tvarka (knyga aktuali ir šiandienos visuomenėje). Viskas labai tikroviškai su ironija pavaizduota per naminius tvarto gyventojus. Mano skaityto leidimo knyga - vos 80 puslapių, bet jų pilnai pakako išvystyti visoms mintims, visai istorijai. Anksčiau minėjau, kad, jei perskaičius knygą viduje kyla diskusija, tada knygą vertinti galima puikiai, tad... 5/5. Ir labai rekomenduoju visiems, ypač klasikos, Orwell'o ir gerų knygų mėgėjams.

2017 m. sausio 1 d., sekmadienis

Tess Gerritsen "Mefisto klubas"

Jau buvau pasiilgusi Tess rašomų knygų stiliuko. To nenuspėjamo siužeto ir kraują stingdančių autopsijų. Būtent jos taip išskiria šiuos detektyvus iš kitų. O man, studijuojančiai medicinos srityje ir visada besižavėjusiai tais dalykais, tai papildomas pliusas knygai.  Dar puikiai prisimenu savo pažintį su "Chirurgu". Tai buvo pirmas ir, kol kas, vienintelis detektyvas taip stipriai mane sužavėjęs, vienintelis, kurio negalėjau padėti į šalį, neperskaičiusi jo tą pačią lietingą popietę. "Mefisto klubas" irgi neatsilieka.

Šiame detektyve, kaip ir kitose šios serijos knygose, netrūksta paslaptingų žmogžudysčių, kurias žingsnelis po žingsnelio narplioja detektyvė Džeinė Ricoli su daktarės Moros Ailz pagalba. Tik šioje knygoje žmogžudystės siejamos su satanistinėmis apeigomis ir nežemišku blogiu. Knygoje kalbama apie demonus ir apsėstuosius, apie blogį, kurio garsiai neminim, bet jaučiame vaikštant tarp mūsų.

Perskaičius tikrai buvau patenkinta, na, puikus, įdomus detektyvas. Tas, kas skaito Tess Gerristsen romanus, puikiai žino, kad galima paimti bet kurį autorės romaną ir jis tikrai bus puikus, net, jei kuris ir bus šiek tiek blogesnis, visumoje visi autorės romanai yra geri. Juos lengva skaityti, įdomu sekti siužetą, spėlioti, kas yra žudikas ir gale suvokti, kad nė velnio neatspėjai. Nežinau ar dar kažko galima norėti iš knygos. Dar viena šių romanų savybė, kuri mane visada žavi, tai žinių teikimas skaitytojui, nežinau, kaip tiksliau tai pavadinti. Autorės knygose skaitytojas ne tik kartu su veikėjais medžioja žudiką ir ieško kabliukų jam išaiškinti,bet taip pat ir gauna informacijos apie įvairius terminus, istorijas, kurios minimos siužete. Kaip antai, šioje knygoje sužinojau apie Enocho knygą, mitus gyvavusius dar prieš Kristų ir net apie paprastus dalykus, tokius, kaip dažai, panašūs į kraują, naudotus žudiko. Pažvelgus iš kitos pusės, tai labai puiku, kai ne tik knygą perskaitai, bet ir kažką naujo sužinai ir pleti savo akiratį. Žinoma, ne viskas nuo a iki z man patiko knygoje, pasirodė, kad ne viskas sudėliota į vietas, kad dar trūksta tų taškų ant i. Tačiau, tai ne paskutinė serijos knyga, todėl, manau, kad kitoje dalyje man kilę klausimai bus atsakyti. Ir labai rekomenduoju skaityti serijos knygas iš eilės, aš tai darau padrikai, todėl vietomis kilo neaiškumų, nes knygos tarpusavyje siejasi. O šiaip, 5/5, žinoma.