2017 m. rugsėjo 15 d., penktadienis

Jussi Adler-Olsen "Moteris narve"


Taigi, Knygų slėnis labai džiaugiasi, kad pradėjo bendradarbiauti su "Obuolio" leidykla, tai didžiulis įvertinimas ir dar didesnė priežastis tobulėti, skaityti ir visas mintis sudėti į blogą. Gavau keturias knygas ir vis galvojau, kurią čia pradėjus skaityti, bet netrukau greitai apsispręsti - pasirinkau "Moteris narve", nes girdėjau tikrai labai daug puikių atsiliepimų, bet tikrai negalvojau, kad bus taip gerai.

Šiame romane išlieka tendencija, kurią pastebėjau jau ir kituose detektyvuose, kad pagrindinis veikėjas - detektyvas/policininkas dažnai turi ir savo asmeninių problemų, kurios eina šalia pagrindinės siužeto gijos. Karlas Mjorkas yra detektyvas, kuris vieno nusikaltimo metu neteko savo komandos draugų ir dėl to jis kaltina save, o ir asmeninis gyvenimas ne rožėmis klotas, bet, kaip būdinga, jis į daug ką žvelgia ironiškai, apatiškai ir tiesmukai, drąsiai išsako mintis ir nebando savęs pakeisti. Aišku, detektyve turi būti ir pagrindinis nusikaltimas, taigi prieš penkerius metus pagrobta politikė Merete Liungor. Byla tada liko neišspręsta, nes jokių siūlo galų, kuriuos reiktų ištirti neatsirado, bet Karlas pradeda dirbti naujai įkurtame "Q" skyriuje ir visiškai atsitiktinai į rankas jam pakliūva būtent ši byla. O Karlas, padedamas asistento Asado, randa, kad ne viskas tada buvo patikrinta ir išaiškinta, byla vėl pradedama nagrinėti.

Nežinau ar taip buvau pasiilgusi detektyvo, ar kas, bet šią knygą tiesiog suvalgiau. :) Pirmiausia, ji be galo įtraukianti ir tai yra būtina detektyvui ir, be abejo, pageidautina visose knygose. Vos tik pradėjus skaityti darosi įdomu, o kuo toliau tuo geriau. Antra, labai įdomi siužeto linija, kituose detektyvuose jau antrame skyriuje gali perskaityti žudiko požiūrį ar mintis, neatskleidžiant jo tapatybės, ar bent jau yra daug įtariamųjų, kuriuos skaitant knyga vis įtarinėji, o čia - nieko. Nėra, ko įtarti, bet jau gale skaitant, kai viskas aiškėja, pagauni save mąstant, kad- "Ei, aš žinojau, kad tai kažką reiškia, kad nusikaltėlis būtent šis". Trečia, labai aiškiai parašyta knyga, nebandant skaitytojo vedžioti už nosies ir suvelti viską jo galvoje, priešingai, viskas taip aiškiai ir gerai sudėliota. Na, tikrai, liaupsės šiai knygai ir autoriui.

Kaip dar galiu patvirtinti, kad man knyga tikrai labai patiko? Na, nutiko toks įvykis. Aš atlikinėju praktiką ir kiekvieną diena pirmyn-atgal važinėju tarpmiestiniu mikroautobusu. Esu iš tų žmonių, kurie jau kelios stoteles prieš išlipant yra starto pozicijoje. :D O šiandien, jau baiginėjant knygą, jau, kai įtampa aukščiausiam taške, aš ,žinoma, skaitau. Na ir ką..vos nepravažiavau savo stotelės. Tik pakeliu akis ir žiūriu kaip tolstu nuo vietos, kurioje išlipu. :D Šūktelėjau vairuotojui ir ačiū Dievui jis laiku sustojo. Išlipau su šypsena, nu nes man niekad taip nebūna. Bet "Moteris narve" taip įtraukė, kad turbūt būtų galėje nuvežti į kitą miestą, į oro uostą, įsodinti į lėktuvą ir išskraidinti į negyvenamą salą, žinokit, nebūčiau pastebėjusi. :D REKOMENDUOJU, visiems detektyvų mėgėjams, jums tikrai verta susipažinti su šiuo autoriumi!

2017 m. rugsėjo 10 d., sekmadienis

John Irving "Pasaulis pagal Garpą"


Mano įvertinimas: 3,5/5


Tai trečioji John Irving knyga, kurią skaičiau. Pirmoji buvo "Sidro namų taisyklės" , knyga man labai patiko, po to žiūrėjau ir filmą, pastatyta pagal knygos siužetą. Gaila tik, kad knygą skaičiau būdama dar paauglė, gal 14 metų, todėl ne viskas liko suprasta. Antroji - "Našlė vieneriems metams", taip pat skaityta seniai, gal prieš 6 metus, bet atmintyje vis dar išlikęs keistas, bet įtraukiantis siužetas. Panašiai ir su "Gyvenimas pagal Garpą", knygos siužetas ganėtinai keistas, tačiau pati knyga turi savyje kai ką, kas traukia ir leidžia lengvai versti puslapį po puslapio.


Knygoje Dženė Fylds dirba ligoninėje medicinos seserimi, kur daugiausiai slaugo karo sužeistus vyrus, tačiau pati visiškai nenori surišti savo gyvenimo su kokiu nors vyru. Vienintelis jos noras - turėti vaikelį, kuris būtų tik jos nuosavybė. Savo troškimą ji išpildo, pastoja nuo mirštančio kareivio, taip pasipriešindama teik savo šeimos norui, kad susirastų vyrą, tiek visuomenės normoms, kad padori moteris vaikus gimdyti turi tik susituokus. Taip gimsta pagrindinis knygos veikėjas - Garpas, kuris auga kartu su motina, dažnai nesuprasdamas jos, peikdamas už jos sprendimus ir nesuvokdamas, kad kuo toliau bandydamas nutolti, tuo labiau tampa į ją panašus. Po mokyklos baigimo Garpas su Džene išvyksta iš Amerikos ir porą metų gyvena Europeje, čia abu pradeda savo rašytojų karjeras. Dženė parašiusi vienintelę autobriografinę knygą tampa labai garsia feministe, o Garpas po truputį gyvena ir rašo, susituokia, susilaukia vaikų, patiria ir meilę, ir geismą, ir tragedijas, kurios kiekviena skirtingai paveikia jo gyvenimą.

Kaip ir minėjau, knyga velniškai keista, ne tokia, kad skaitytum ir nieko nesuprastum, bet tokia, kurią skaitai ir galvoji kokio velnio apie tai rašoma, juk tai visiškai neįdomu ar nereikalinga, atrodo knyga ištempta iki begalybės, nes viską galima papasakoti ir paprasčiau. Ir labai keista tai, kad vėliau atrodo, kad be visų tų smulkmenų nebūtų pačios knygos esmės ir stiliaus, tad lyg ir viskas tampa reikalinga. Be to, knyga skaitosi itin lengvai, čia jau Irvingo talentas, parašyti taip, kad ir storiausia knyga persiskaitytų be didelių vargų.

Ši knyga, viena iš nedaugelio, kurias galėčiau rekomenduoti ir vyriškajai giminei. Dažniausiai, skaitant ir pačias populiariausias knygas, vis dėl to, visos man jos dvelkia moteriškumu ir atrodo vyrams jos nepatiktų. O šioje ne tik vyras pagrindinis veikėjas, bet ir didžioji dalis knygos matoma per vyriškąją pusę. 
Knyga turi savotiško vulgarumo, tamsių spalvų, dėl to mėgstantiems švelnesnį siužetą knyga gali pasirodyti atstumianti. Ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko naudingo ir gero iš kūrinio negali pasisemti, nes jame daug žmogaus ydų, purvo, bet pakapsčius giliau ir ypač pabaigoje atsiskleidžia daug gražių dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.

Ir  jei paprastai, knyga apie gyvenimą, tą sunkų, varginantį, su daug kliūčių ir išbandymų, bet tokį, kurį verta gyventi. 

M.L. Stedman "Švyturys tarp dviejų vandenynų"


Su šia knyga susiję du svarbūs įvykiai. Pirmasis, užbaigiau savo goodreads iššūkį, žinau, kad planas per metus perskaityti 20 knygų yra tikrai nedidelis, bet smagu, kad šiais metais įveikiau tiek ir dar turiu laiko porai kitų. Kitais metais užsibrėšiu daugiau. Antra, tai pirmas kartas, kai knygą skaičiau ne popieriniu variantu. Nepamenu kaip, bet atradau nemokamą programėlę telefonui "Readabook", kuri turi ir savų pliusų ir minusų, bet nutariau, kad į darbą temptis knygas sunku, o kartais atsigulus į lovą ir dar nenorint miego, labai patogu įsijungti ir paskaityti. Programėlėje yra tikrai neblogų knygų, tad, manau, ja dar tikrai naudosiuosi. O šią knygą pasirinkau, nes labai norėjau pamatyti filmą pastatytą pagal šią knygą ir dar tik šviežiai rodytą kino teatruose.

Knygoje veiksmas vyksta Australijoje, Portagezo miestelyje, ten iš karo grįžęs Tomas sutinka žavinga merginą vardu Izabelė, tačiau Tomas paskiriamas dirbti švyturio prižiūrėtoju atokioje Jano saloje. Šis išsiskyrimas nesutrukdo ir toliau augti meilei tarp dviejų žmonių.  Po kurio laiko Tomas su Izabele susituokia ir kartu įsikuria Jano saloje. Ten jie labai laimingi, sala yra jų namai ir tvirtovė, tačiau Izabelė vieną po kito patiria persileidimus ir niekaip negali išpildyti savo didžiausios svajonės -pagaliau laikyti mažą savo kūdikėlį rankose. Vieną audringą popietę, Izabelė ir Tomas išgirsta kūdikio verksmą ir pamato, jog į salos krantą atplukdyta valtis, kurioje guli suvystyta maža mergytė. Jano salos gyventojai nusprendžia, kad tai Dievo siųsta dovana ir niekam apie šį įvykį nepraneša bei mergaitę augina kaip savo. Bet ar šis sprendimas yra tinkamiausias?

Knygą galėčiau priskirti prie tų lengvai skaitomų, atsipalaidavimui skirtų knygų, tik tiek, kad ši ne saldžios meilės romanas, o genėtinai liūdna istorija, kurią skaitant džiaugsmo nelabai pasisemsi, bet tikrai išmoksi gyvenimui svarbių pamokų. Tai tikros meilės istorija, meilės tarp dviejų žmonių, tarp tėvų ir vaikų. Skaitant net pradedi galvoti ar tikrai tėvai yra tie, kurie pagimdė, o gal tie, kurie išaugino vis gi tampa tikraisiais? Na, kaip sakiau, įvairių temų apmąstymams tikrai yra.
Todėl knyga puikiai tiks, kai norisi ne kažko lėkšto, bet ir ne kažko labai sudėtingo.

Žinoma, vos spėjus perskaityti knygą, nutariau žiūrėti filmą. Ir turiu pasakyti, kad filmas tikrai labai gerai pastatytas, tikrai nenuvylė ir net papildė pačia knygą, padėjo ją geriau suprasti ir pajausti. Nemeluosiu, pabaigoje filmo verkiau upeliais.