2016 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Jojo Moyes "Aš prieš tave"

Paskutinė šios vasaros perskaityta knyga man tapo nepaprasta. Nepaprasta dėl to, nes dar nė viena skaityta knyga manęs taip stipriai neveikė, emocine prasme. Skaitant vis lankė dviprasmiški jausmai, tai džiaugiausi, tai pykau; tai juokiausi, tai verkiau. Ir viskas tilpo į tą knygutę, kuri nesukeldama jokių įtarimų mažiausiai keletą metų gulėjo lentynoje.

Knygoje jaunas, turtingas, gyvybingas ir tiesiog gyvenimo džiaugsmu trykštantis Vilas patenka į avariją ir tampa prikaustytas prie vežimėlio. Jo stuburo trauma jam leidžia tik minimaliai judinti rankų pirštus ir galvą. Jam prižiūrėti ir kompaniją palaikyti pasamdoma Lu, kuriai labai reikia bet kokio darbo. Savo išskirtiniu stiliumi, natūralumu ir ryžtu ji susidraugauja su Vilu ir abu tampa neišskiriami. Tik ar ilgam?

Kas jau skaitė šią knygą, tai supras kokie ašarų upeliai teka užvertus paskutinius knygos puslapius. Aš dar niekad tiek neverkiau skaitydama..Ir pagalvojau, kad "Ei, Moyes, gal tu nebekurk tokių knygų? Jei ir kiti tavo romanai tokie, tai būsi nemėgstamiausia rašytoja, nors ir parašei vieną mėgstamiausių mano knygų." Ir tikrai taip, "Aš prieš tave" jau dedu į savo geriausias, nes vien tas sugebėjimas mane paveikti, kad garsu nusijuokčiau, pravirkčiau, nenorėčiau knygos padėti į šalį, daug ką pasako. Ir ne tik viskas dėl tokios istorijos atomazgos. Knyga man patiko savo paprastumu, lengvu tekstu, leidimu vėl prisiminti tą įsimylėjimo jausmą, kai kiekvienas prisilietimas, žodis, žvilgsnis glosto širdį ir verčia ją plakti greičiau. Krykštavau lyg paaugliukė, bet buvo taaaip smagu, taip gera. Be abejo, patiko ir tai, kad knyga man padėjo kitaip pažvelgti į žmogų patyrusį traumą, į mirties prasmę, į viso gyvenimo prasmę. Daug išmokau, daug apmąsčiau ir nenoriu paleisti tos knygos ir tos istorijos iš savo širdies. Skeptikai gali sakyti, kad čia tik banali knyga, istorija, viskas išgalvota. Tačiau man knyga pasitaikė tokių metu, kuriuo sugebėjo mane užvaldyti. Ir gal gerai, kad brandinau ją sau tuos kelerius metus.. :)

Ir taip pat noriu paminėti filmą, būtent jisai mane paskatino imtis knygos. Kadangi norėjau gražaus romantinio filmo (kas mane pažįsta, žino, kad esu nepataisoma romantikė, dėl ko visiškai nekeistos mano simpatijos knygai), pagalvojau, kad noriu pažiūrėti šį, nes naujai pastatytas, gražūs aktoriai ir visą kitą...beeet pirmiau reikia perskaityti knygą, štai todėl viskas taip gavosi. O filmas gražus, aišku blioviau vėl..Jautruolė ir ką čia be pridursi. :) Tiek filmas, tiek knyga man 5/5 ir ne kitaip. 

2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Akvilė Kavaliauskaitė "Du gyvenimai per vieną vasarą"

Kalendoriuje vis dar vasara, tad, nutariau, kad noriu lengvo romano, kuris puikiai susiskaitytų, kol dar man atostogos ir apie rimtus dalykus dar nereikia ir nesinori galvoti.. :)

Knyga pasakoja apie merginą Laurą, kuri iš Lietuvos išvykusi gyvena Ispanijoje, čia viskas nesiseka idealiai. Ji nepatenkinta tiek išvaizda, tiek tuo, kad neranda darbo ir atrodytų viskuo viskuo, kas tik pasitaiko jos kelyje. Šito nepasitenkinimo šaknys slypi, kur kas giliau. Savo draugui Henriui, kuris turi psichologo patirties, ji atskleidžia kas tokio reikšmingo nutiko jos gyvenime.

Knygoje pasakojami ir dabartiniai įvykiai ir ankstesnis gyvenimo periodas Vilniuje. Tiek Ispanijoje, tiek Lietuvoje gyvenusi Laura savo charakteriu man nepatiko. Vilniuje ji buvo per daug apatiška dalykams vykstantiems aplink ją, atrodė, kad tėčio mirtis jos nė kiek nejaudina, o netikėtas nepažįstamasis, vyresnis beveik 20 metų yra geriausia, kas jai galėjo nutikti. Piktino ir Lauros mama ir tas nelogiškas jos leidimas dukrai važiuoti motociklu, su vyresniu vyru. Man mama būtų ausis nusukus pirmiausia. :D Ispanijoje gyvenanti Laura man nepatiko tuo pačiu apatiškumu, dejonėmis, nenoru kažką kardinaliai keisti savo gyvenime. Skaitydama vis galvojau, kad nelabai geras pavyzdys jaunesnio amžiaus skaitytojoms. Todėl daugiau nei 100 puslapių kankinausi, negelbėjo nei tie daugelio išgirti ironiški juokeliai, tik keliuose vietose nusišypsojau. O, bet tačiau, kas buvo paskui! Pasakojimas apie Vilniaus įvykius įgavo pagreitį ir pradėjo įdomėti. Laura palikusi artimiausius žmonės ir muzikantės karjerą sau už nugaros, naują gyvenimo lapą nutarė atversti su vyresniu draugu - Fredžiu. Tačiau šis lapas ne visai švarus, nes draugystę temdo Fredis, kuris išaiškėja, serga maniakine depresija, dėl to yra neprognozuojamas. Būtent ši vieta man įdomiausia, tas pažvelgimas į tokios ligos kamuojamą žmogų. Dažnai apie psichologines ligas niekas garsiai nekalba, jei tai neapčiuopiama medicinos vadovėlių ir naujausios įrangos, tai tik paties žmogaus problema. Bet kaip iš tikrųjų mums reiktų žinoti, kaip padėti, kaip bendrauti su tokia liga sergančiu žmogumi. Čia yra kabliukas, kuris mane ir užkabino šioje knygoje. Ir "ispaniškoji" Laura pradėjo keistis, vietoj bambėjimo sau mintyse, kad yra stora, dažniau pradėjo valgyti salotas ir į susirastą darbą keliauti mindama dviratį. Ji sugebėjo atsitiesti, nepaisant nenusisekusios pirmosios meilės, tėvo mirties ir ganėtinai šalto mamos auklėjimo. Va, tada ji tapo pavyzdžiu, į kurį galima kai kuriais aspektais lygiuotis. Iš knygos aš tikėjausi stipresnės Ispanijos dalies, nes atrodė, kad ji yra tik įrankis, tam, kad būtų papasakoti ankstesni įvykiai. Todėl knyga man buvo pusėtina ir vertinau ją 3/5. Tačiau, tikiu, kad atsiras skaitytojų ieškančių lengvo skaitinio su ironijos prieskoniu ir knyga jiems patiks. Skaitydami išgyvensit ne vieną gyvenimą, per vieną vasarą. :)

2016 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Gabriel García Márquez "Meilė choleros metu"

Márquez man pažįstamas iš anksčiau jo skaitytos knygos "Šimtas metų vienatvės", nors atsimenu, jog knyga buvo paini ir pilna ne visada suprantamos magijos, man ji patiko. Tačiau šią knygą perskaityti norėjau ne dėl ankstesnės visai neblogos patirties, o todėl, nes teko matyti filmą "Lemtingas atsitiktinumas", kuris man labai įsiminė ir dar labiau įsiminė tai, kad filme vyravo ir ši knyga. Kai pagalvoji ir knygos veikėjų gyvenimai ir mūsų pačių gyvenimai yra pilni atsitiktinumų, kurie dažnai tampa lemtingais.

Pagrindiniai knygos veikėjai yra trys, viena moteris vardu - Fermina Dasa ir du ją mylintis vyrai -Juvenalis Urbinas ir Florentinas Arisa. Kaip supratote, tikrų tikriausias meilės trikampis, tik visiškai kitoks nei kokiame paprastame meilės romane. Čia Fermina Dasa išteka už didžiai gerbiamo daktaro Urbino, tačiau sužeidžia širdį Florentinui Arisai, kuris jos nenustoja mylėti iki pat savo dienų pabaigos ir daugiau nei 50 metų laukia, kol jai galės pakartoti savo meilės priesaiką.

Jau nuo pat pradžių knyga man patiko tuo, kad nuo kitų ją skiria ir nepaprastai manieringa kalba, kurią moka sukurti tik Márquez, savo kūriniuose, ir pasakotojo pasirinkimas knygos pasakojimą pradėti nuo dabarties ir jau garbingos senatvės sulaukusių veikėjų, tada grįžti į visą ko pradžia, o pabaigoje vėl į esamąjį laiką, tam, kad istorija būtų užbaigta. Būtent dėl tokio pasakojimo laiko, knyga sudaro vienokia nuomonę pradžioje, spėji pamėgti vienus veikėjus, tačiau praeities pasakojimas atskleidžia visas įvykusias laimingas akimirkas ir visas buvusias negandas, kurios ištirpo bėgant metams. Ir tada jau keiti savo nuomonę, viską apgalvoji, pradedi tapatinti su savo matomu aplinkiniu pasauliu. Kaip minėjau, knygos stilistika ir žodžiai ją ženkliai lenkia įvairiuose meilės romanuose, nes autorius atrodytų lyg ir įprastą pasakojimą paverčia kažkuo ypatingesniu, tokiu, kokį norisi skaityti ir padėjus knygą suskubti vėl iš naujo ją atsiversti. Įsiminė man ir pasakojimo vieta, tolimoji Kolumbija, kuri randasi Pietų Amerikos žemyne, visiškai priešingas klimatas nei lietingai Lietuvai, visiškai kitoks ir ten gyvenančių žmonių temperamentas, todėl ne viskas gali būti suprasta ramaus lietuviško būdo.

Pavadinime minima cholera, knygoje ji vyrauja kaip to meto liga, bet svarbesnio vaidmens pagrindinių veikėjų gyvenimuose nevaidino. Nebent autorius cholera norėjo pavadinti pačią meilę, nes kaip ir liga, meilė nusineša daug gyvybių, ypatingai nelaiminga meilė, kuri yra pagrindinė knygos tema. Meilė, kurios negali pakeisti nei laikas, nei sutiktas kitas žmogus, tiesiog niekas. Meilė, kurią galima atrasti ir visai žiloje senatvėje, meilė, kuri yra toks neapčiuopiamas dalykas mūsų visų gyvenimuose.

Vertinti šią knygą man sudėtinga, manau, šią knygą labiau tinka išjausti nei tupdyti į vertinimo sistemos rėmus. Aš asmeniškai daviau 4 iš 5 žvaigždučių, bet tik todėl, kad vertindama suabejojau dėl 5, o jei suabejojau, tai turbūt reikia į tai atsižvelgti. :) Bet knygą labai rekomenduoju, ne kiekvienam ji aišku patiks, bet turbūt tokiose jausminguose knygose reikia stengtis ne suprasti, o labiau viską išgyventi kartu su veikėjais. Romantikams, bet ne tiems saldiems romantikams, o tokiems, kuriems meilė yra juos traukianti nežinomybė.

2016 m. rugpjūčio 6 d., šeštadienis

Markus Zusak "Knygų vagilė"

Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą ir dabar savo įspūdžiais galiu pasidalinti su kitais. Labai daug norisi apie šią knygą pasakyti, nes tikiu, kad mano atmintyje ji paliko neišdildomą įspūdį.

Knygos veiksmas vyksta viename Vokietijos miestelyje, II pasaulinio karo metais, kai Europą drebino ne tik karas, bet ir baisusis holokaustas. Viso šito istorinio laikotarpio fone pasakojama istorija apie mažą mergaitę Lizelę, kuri atvyksta gyventi į naujus namus, pamilsta knygas, naują tėtį, žydą apsigyvenusi jų namo rūsyje. Nors pasakotoja yra mirtis( taip taip, giltinė kaip ant viršelio), tačiau atrodo lyg viską pasakotų pati mergaitė.

Ir tai yra vienas iš daugelio man patikusių dalykų. Kadangi knyga yra apie sunkius, net galiu sakyti siaubingus laikus, į kuriuos niekas nenorėtų grįžti, dažnai tokios istorijos yra pasakojamos labai sudėtingai, pesimistiškai. Šiuo atveju, Lizelė -  maža mergaitė, todėl viskas paprasčiau ir pats tekstas lengvesnis ir suprantamas, bet nuo to nemažiau meniškas ir žavingas. Pagalvojau, kad knyga puikiai tinka ir jaunesniems skaitytojams, nes aiškiai pasakojama ne tik apie karą ir dalykus, kurie dėjosi tuo metu, bet ir apie kitus išmintingus dalykus, kaip antai rūpestis, pagalba vargstančiam, draugystė ir daugelis kitų temų. Taaaip, tų temų gausa taip pat vienas iš knygos pliusų.

Pabandysiu išskirti temas, į kurias aš daugiausiai atkreipiau dėmesio. Visos šitos temos ugdo žmogų, ypač vaiką ar paauglį, todėl pasikartosiu, kad ši knyga puiki bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Pirmiausia, apie knygas (kadangi jau ir pavadinimas apie tai įspėja). Lizelė labai mėgsta knygas, su naujojo tėčio pagalba ji išmoksta skaityti ir knygose randa paguoda, nusiraminimą. Knygos ją suartina su kitais žmonėmis, net gelbsti gyvybes. Būtent skaitymas padėjo daugeliui jos pažįstamų išverti laukiant, kol pasibaigs antskrydžiai, knygos jai pačiai išgelbėjo gyvybę.

Kita tema tai draugystė, tiek tarp Lizelės ir Rudžio, tiek tarp Lizelės ir Makso, žydo, kuris gyveno jų namuose. Ypatingai graži draugystė tarp mažos vokietės ir jau vaikino žydo. Jie abu vienas kitą išmokė gerų dalykų, į pasauli žvelgti ir kitomis akimis. Taip pat tėčio santykiai su mergaite buvo ypatingi, jos naujasis tėtis Hansas buvo geras, protingas žmogus, turintis be galo didelę širdį, padedantis visiems ir visada, net jei tai gali kainuoti jo gyvybę.

Knygoje parodomas ir karo absurdiškumas, kaip jis paveikė ne tik Lizelės šeimą, bet ir aplinkinius, kaip žmonės neturėjo laisvės gyventi taip, kaip nori, skaityti tai, ką nori, būti tuo, kuo nori. Ir dar žydų holokaustas, bombų sprogdinimai ant miestų, protu nesuvokiama, kaip taip buvo galima. Yra ir daugiau temų, bet šitos pagrindinės dabar šaunančios į galvą.

Labai man ši knyga patiko, tiesiog be galo, tokio suprantama aiški, bet apie rimtus dalykus. Taip pat vakar nutariau pažiūrėti 2013 metais pastatyta filmą ir kaip ne keista, bet likau sužavėta! Aišku, filmas knygai neprilygsta, tačiau ir filme visa istorija papasakota gražiai, įtraukiant svarbiausius įvykius.

Labai labai rekomenduoju, tikrai puiki knyga, kuria tikrai skaitysiu savo vaikams kada nors ateityje. :)

**Galiu jus patikinti, kad žodžiai jau buvo pakeliui, o kai atėjo, Lizelė apkabino juos rankomis tarsi debesis, ir jie suskambo joje kaip lietus.**

**Priėjusi vėl perbraukę per knygų nugarėles, tik šį kartą kur kas lėčiau, norėdama delnu pajusti lengvą kiekvienos iš jų iškilumą. Tai buvo stebuklas, grožis, žėrintis nuo sietyno žemyn krintančiuose spinduliuose. Kelis kartus ji jau buvo betraukianti knygą iš lentynos, net neišdrįso sutrikdyti jų grožio. Buvo jis pernelyg tobulas.**

**Žvaigždės įžiebė liepsną mano akyse**

2016 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

Émile Zola "Moterų laimė"

Šis romanas mane lydėjo į dviejų mėnesių praktiką Turkijoje, pasirinkau šią knygą visai atsitiktinai, nes buvo viena iš lengvesnių, mažesnių, tai reiškia, puikiai telpančių į laisvą kamputį lagamine.

Knygoje pasakojama apie visai kitą kraštą nei viešėjau aš. Čia veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigos Paryžiuje, madų sostinėje, kur parduotuvė pavadinimu "Moterų laimė", vadovaujama jauno, protingo ir sumanaus savininko, vis plečiasi ir iš rinkos veja mažesnes įmones. Į visą šį sudėtinga ir dažnai atšiaurų mados pasaulį patenka vargšė, gyvenimo nuskriausta Deniza, kuri privalo išsilaikyti dėl dviejų broliukų, kuriuos augina viena. Taigi, knyga pasakoja apie likimo nuskriaustą merginą, kuri yra drąsi ir sugeba įveikti visus gyvenimo siųstus iššūkius.

Ši knyga yra klasikos kūrinys, kuris turėjo mane nunešti į buvusius laikus, parodyti visai kitokį pasaulį. Taip ir buvo, tik, manau, kad knyga būtų geriau susiskaičiusi, jei aš būčiau buvusi ne saulėtoj ir karštoj Turkijoj, o Paryžiui arba bent Lietuvoje. Kadangi aš atostogavau, man reikėjo lengvo atostogų romano, kuris neįpareigotų ir lengvai skaitytųsi, taip nebuvo, tačiau tai jau ne autoriaus, o mano klaida renkantis. Nesakau, kad "Moterų laimė" yra sudėtinga knyga, kuriai reikia didelio susikaupimo, ne. Bet tai tikrai slogesnis, sudėtingesnis romanas, nei kiti, skirti būtent atostogoms ir nerūpestingam laiko leidimui.

Be to, knygoje man buvo šiek tiek per daug mados namų, parduotuvių skyrių ir pačio parduotuvės plėtimosi aprašymų, nes tuo metu žmonių išgyvenimai ir jausmai buvo lyg nustumti į šoną, o vienu metu, skaitant knygą, net pasigedau keleto veikėjų, apie kuriuos jau senokai autorius nei žodžio nebuvo parašęs. Atrodo, kad buvo norima parodyti tą galybę, kurią turėjo ši parduotuvė, ne tik nusmukdyti šalia gyvuojančias parduotuvės, bet ir paveikti moteris taip, kad jos atsiduotų savo nežabotiems jausmams pirkti  ir švaistyti pinigus negalvojant.

Negaliu teigti, kad knyga mane sužavėjo, tikėjausi kažko geriau, bet,manau, kad mėgstančioms madą, meilę ir geras pabaigas knyga patiks.

Mano įvertinimas: 3/5.