2013 m. sausio 27 d., sekmadienis

Vaiva Grainytė "Pekino dienoraščiai"



Puslapių skaičius: 256.

Leidykla: Vaga, 2012 m.

Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos.

Mano įvertinimas: 3/5

"Pekino dienoraščiai" pretenduoja į metų knygos titulą. Todėl, mano manymu, verta skaityti tokias knygas, nes jos nominuojamos ne šiaip sau.


Siužetas. Visa knyga - pačios autorės dienoraštis. Vaiva Grainytė nusprendė užpildyti  tokią anketą, kurioje buvo galima laimėti nemokamas studijas Pekine. Ir ką jūs manot? Vaivai pasisekė! Ji, visiškai nemokėdama kalbos, nepabijojo leistis į šią avantiūrą. O Pekine jos laukia visai kitoks pasaulis, nei čia, Lietuvoje.
Knyga suskirstyta į dvi dalis "Pekinas I" ir "Pekinas II". Tarp jų yra tarpas, kai Vaiva grįžta atostogų į namus, tačiau išsamiau apie tai kalbama nėra. Antrojoje dalyje viskas lyg ir keičiasi. Vaiva gauna nauja kambarioke, jau visai neblogai moka kinų kalbą. Pekinas jai tampa antraisiais namais.

Asmeninė nuomonė. Iš pradžių man ši knyga labai patiko, net buvau nutarusi mintyse, kad jai duosiu didelį ketvertuką, bet kažkaip viskas apsivertė aukštyn kojom. Aš supratau, kad man nelabai įdomu skaityti, kad skaitau tik tam, kad greičiau perskaityčiau ir pradėčiau kitą knygą. Dar skubėjau skaityti todėl, nes greit knygą reikėjo atiduoti į biblioteką (ale, yra norinčių ją taip pat pasiimti), gal būt todėl nesugebėjau įsijausti į tekstą ir gyventi knyga. Nejaučiau aš to smogo tvyrančio virš milžiniško miesto, nemačiau nepakartojamų peizažų, nepajaučiau žolelių arbatos skonio. Be to, tikėjausi, kad knyga bus lengvai skaitoma, na, iš dalies nebuvo sunku skaityti, bet pasitaikė visokių įmantrių žodelių, kurie mano septyniolikmetei galvai dar nieko nesako. Ši knyga tokia rami, verčianti pamąstyti ir tai man patinka, bet kažkodėl šį kart - ne.

Gink dieve, tai nereiškia, kad aš šią knygą vadinu bloga. Esu įsitikinusi 100% kad bus tokių, kuriems ji net labai patiks. Mano paikam skoniu netiko ir viskas. Tad, rekomenduoju visiem. :) O Vaivai Grainytei didelis pliusas! :) Gera skaityti knygas, kai žinai, jog jas parašė lietuviai...


















2013 m. sausio 22 d., antradienis

Žodžiai / The Words (2012)

"Mes visi priimame sprendimus, bet sunkiausias dalykas - gyventi su jais"

Žinau, kad šis blogas ne apie filmus, bet nepykit ant manęs už tai, jei retkarčiais aš pasidalinsiu tuo ką pamačiau. Šį kart tai buvo filmas "Žodžiai".

Neatpasakosiu siužeto, paliksiu visą filmą jums. Galiu pasakyti tik tiek, kad šis filmas yra apie knygas, žodžius, sprendimus.

Man jis laaaabai patiko. Tad, jei kada svarstysit kokį filmą žiūrėti, pažiūrėkit šį.

2013 m. sausio 21 d., pirmadienis

Citatos iš knygos "Obuolių sėklų skonis"


*Jų lūpos aplipusios cukraus kruopelėmis ir  migdoliniais lapeliais.
*Vėjo gūsis sujudino vynuoges, liepos linktelėjo, o namas toliau tolygiai alsavo.

*Kiekvienas turi kažkur užkonservuoti savo ašaras.

*Skaityti reiškė tą patį, kaip rinkti; rinkti - tą patį, kaip kaupti; kaupti - tą patį, kaip prisiminti; prisiminti - tą patį, kaip ne viską tiksliai žinoti; ne viską tiksliai žinoti - tą patį, kaip pamiršti; pamiršti - tą patį, kaip kristi, o kritimui turėjo būti padarytas galas.

*Dirbdama aš labiausiai mėgdavau aptikti pamirštas, galbūt nė karto neperskaitytas knygas , kurios, padengtos storų dulkių sluoksniu, šimtus metų stovėdavo savo vietose ir būdavo pergyvenusios milijonus jų neskaičiusių žmonių.

*Rudenį plaukų seserys kvepėdavo obuoliais, obuoliais kvepėdavo jų drabužiai bei rankos. Jos virdavo obuolių tyrę ir obuolių drebučius, spausdavo obuolių sultis, dažniausiai būdavo prisidėjusios obuolių į prijuosčių kišenes, o rankose laikydavo prakąstus.

*Buvo praėjęs mėnuo nuo tos vasaros nakties, kai stebuklingai pražydo Delvaterių obelis, Berta verkdama bėgo per sodą ir matė, kaip raudonieji serbentai virsta baltaisiais. Juodieji serbentai liko juodi. Visos kitos uoguos apsitraukė pelenų spalvos plėvele. Tais metais buvo pralieta daug ašarų ir išvirta ypač skanios serbentų uogienės.

*Apkibusios lietaus lašais, uogos atrodydavo dar didesnės, sunkios ir minkštos. Per Harietos rankoves tekėdavo sultys ir vanduo. O nuskynus uogą, krūmas kaskart pasipurtydavo kaip šlapias šuo.

*Kurios save gerbiančios mergaitės pastebi gerus berniukus?

*Neužmirštuolių spalvos akys.




2013 m. sausio 20 d., sekmadienis

Katharina Hagena "Obuolių sėklų skonis"


Puslapių skaičius: 286.

Leidykla: Gimtasis žodis, 2010 m.

Iš kur gavau? Paskolino draugė.

Mano įvertinimas: 4/5

Ar rekomenduočiau? Taip.

O štai ir antroji iššūkio knyga. :)

Nusprendžiau rašyti trumpai! Man taip įdomu ir smagu skaityti Salomėjos knygų aprašymus. Trumpa. Smagu. Neatsibosta. Ir svarbiausia - sužavi! Kaip diena aišku tai, kad neparašysiu taip nuostabiai kaip ji. Bet būkim optimistais! Gal ir aš po kokių kelių metų taip sugebėsiu. :)

Knygutė kišeninio formato, o ir puslapių ne per daugiausiai, todėl ją tikrai sukrimsit kaip obuoliuką. Kodėl nusprendžiau ją perskaityti? Na, visų pirmą, ją rekomendavo lietuvių kalbos mokytoja. Antra, sužavėjo skanus pavadinimas ir gražus viršelis. Trečia, girdėjau tikrai daug neblogų atsiliepimų apie šią knygą.Tad nusprendžiau paskaityti ir aš.

Siužetas. Irisė, mirus močiutei, paveldi jos namą. Bėda ta, kad Irisė nė pati nežino ką daryti su šiuo palikimu. Namas kelia daug prisiminimų ir ne visada gerų. Todėl beveik visoje knygoje Irisė grįžta į prisiminimus ir svarsto ką daryto toliau. Knygoje yra ir meilės. Na, kokia knyga be meilės ar ne? Net pati nejausdama ji įsimyli savo vaikystės draugės brolį, kuris dabar yra ir jos advokatas, atsakingas už palikimą.

Mini detektyvas. Nors ši knyga ne joks detektyvas, tačiau man "prilipo" šis apibūdinimas, nes visoje knygoje buvo minima Irisės mirusi pusseserė Rozmari. Tačiau, kaip jį mirė, ar nusižudė ar ją nužudė, ar įvyko koks nelaimingas atsitikimas, nebuvo aišku ligi pat knygos pabaigos.

Nepatiko ir netiko. Mane pradėjo nervinti Irisė. Ji niekaip nesugebėjo apsispręsti dėl palikimo. Sutikusi Maksą (advokatą) elgėsi, kaip paauglė, sugebėjo apvirsti su dviračiu ir išpilti baltus dažus (būtent prie Makso namų). Kartais knyga panašėjo į tragikomediją, o ne į gerą knygą.

Citatos. Vos ne kiekviename puslapyje yra gražių citatų, kurias norėjosi pasibraukti. Vėliau tiesiog pavargau tai daryti. Bet visgi, mano manymu, tai pliusas. Pasidaro penkis kart "skaniau" skaityti šią knygą. Turbūt reiks sukurti atskirą įrašą su citatomis.












2013 m. sausio 12 d., šeštadienis

Albert Camus "Maras"


Puslapių skaičius: 397. 

Leidykla: Vaga, 1968 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 4/5

Ar rekomenduočiau? Taip. 

 

Pirmoji perskaityta iššūkio knyga! :) 

Mano skaityta knyga buvo senesnio leidimo nei čia pavaizduota. Bet, žinokit, taip tik dar smagiau! Versti senus, geltonus puslapius ir galvoti apie tai, kas šią knygą jau skaitė, o kas laikė rankose, bet nesiryžo jos pasiimti. Nuostabus dalykas, tos senos knygos!

Pavadinimas išduoda apie ką ši knyga. Taigi, Orano mieste kyla maro epidemija. Pirmasis reiškinys bylojantis apie maro pradžią - iš palėpių, rūsių ir kitų tamsių vietų lendančios ir stimpančios žiurkės. Tačiau niekas iš pradžių nekreipia į tai dėmesio. Pirmieji ligoniai užregistruoti sergantys keista epidemiją, priverčia susimąstyti miestelio gydytojus ir valdžią. Niekas nenori pripažinti, kad tai maras, nes tada reikėtų imtis nepaprastų priemonių. Mirimų kreivė šokteli labai aukštai, per dieną miršta šimtai, o vėliau ir tūkstančiai. Miestas uždaromas ir atskiriamas nuo viso pasaulio.
 

Toliau, knygoje pasakojama apie tai, kaip žmonės gyvena maro apsuptyje. Daugelį kankina nepakeliamas liūdesys, nes artimieji, kurie buvo išvykę, liko už maro sienų. Vienas veikėjų - Ramberas, buvo žurnalistas atvykęs į Oraną tik darbo reikalais. Jis turėjo mylimąją, pas kurią turėjo grįžti, tačiau patekęs į maro sumaištį jis nebegalėjo išvykti. Būti atskirtam nuo mylimosios, gyventi mieste, kuris yra visiškai svetimas, ne kas ar ne? Aš tai nesugebėčiau. 

Yra ir tokių, kurie visomis jėgomis stengiasi padėti kitiems. Tai daktaras Rije ir Taru. Abu jie turi savas istorijas, savus jausmus ir gyvenimus, tačiau juos jungia kažkokia nematoma gyja. Jie tampa gerais draugais. Visgi, nenoriu išsiplėsti pasakojant apie knygą, nes visą kitą sužinosit perskaitę ją patys.

Atėjo eilė mano nuomonei. Esu tik septyniolikos metų mergina, todėl galimas daiktas, kad nesupratau tos knygos taip, kaip reikėjo suprasti. :) Ši knyga iš ties yra gera. Žmonių mintys ir jausmai tokioje situacijoje man nebuvo žinomi, o skaityti apie kažką naują visada įdomu. Tad buvo įdomu ir šį kart. Nedaviau visų balų, nes būdavo akimirkų, kai skaityti tapdavo šiek tiek nuobodu. Užmiršdavau net apie ką buvo paskutinė pastraipa. Nors gal tai mano, o ne knygos problema.

Išvada tokia: skaityti verta, bet negarantuoju, kad patiks. 

Oficialiai: Alžyre, Orano mieste, kyla maro epidemija. Pirmasis to negando reiškinys tarytum nereikšmingas: iš rūsių, palėpių tamsos, iš lūšnų arabų kvartaluose žiurkės ima lįsti į dienos šviesą ir stipti. Orano gyventojai nesupranta, ką tai reiškia. Oranas, „paprastas miestas, viso labo prancūzų prefektūra Alžyro pakrantėje“ pasidaro nepaprastų įvykių arena.

 

2013 m. sausio 2 d., trečiadienis

.

Ir aš nusprendžiau, sudalyvauti šių metų knygų iššūkyje. Laimėti nesitikiu, nes puikiai žinau, kad yra daug talentingesnių apžvalgininkų, nei aš. Bet žinau, kad pagaliau perskaitysiu tai, ką jau senai atidėliojau ir puikiai praleisiu laiką su knyga rankoje. Pats konkursas vyksta šiame puslapyje. Taigi, sėkmės man ir tiems, kurie taip pat šiais metais atkakliai dalyvaus konkurse. :)

Mano 12 knygų sąrašas:
  1. Albert Camus - Maras (perskaityta)
  2. Erich Maria Remarque - Vakarų fronte nieko naujo
  3. Victor Hugo - Paryžiaus katedra (perskaityta)
  4. Oscar Wilde - Doriano Grėjaus portretas
  5. Arundhati Roy - Mažmožių dievas (perskaityta)
  6. Undinė Radzevičiūtė - Baden Badeno nebus
  7. Deborah Heiligman - Čarlzas ir Ema
  8. Giedra Radvilavičiūtė - Šiąnakt aš miegosiu prie sienos (perskaityta)
  9. Katharina Hagena - Obuolių sėklų skonis  (perskaityta)
  10. Laura Sintija Černiauskaitė - Benedikto slenksčiai
  11. Milan Kundera - Nepakeliama būties lengvybė (perskaityta)
  12. Lars Kepler - Hipnotizuotojas (perskaityta)
2 alternatyvios knygos:
  1. Marcel Proust - Prarasto laiko beieškant
  2. Herta Müller - Amo sūpuoklės