2016 m. spalio 31 d., pirmadienis

Colleen McCullough "Erškėčių paukščiai"


- Peleninės rožės - 

Visada, ne išimtis ir dabar, atsiliepimą stengiuosi rašyti vos tik baigus skaityti knygą. Kai kuriais atžvilgiais, tai tikrai nėra gerai, nes dažniausia rašau pačius pirmus knygos paliktus įspūdžius, dar nespėjus jiems susigulėti mano galvoje. Tačiau dalis manęs kitaip elgtis tiesiog neleidžia, tuo labiau, kai ką tik perskaičiau nepaprastą knygą, kuri į mano atmintį įsirėš ilgam. Ir be galo norisi ja dalintis, atrodo, kad gal taip pavyks užpildyti tą mažytę tuštumą, kuri atsirado vos tik perskaičius knygą. 

"Erškėčių paukščiai" tikrai užburs, tikrai sužavės, nes turbūt retas, kuriam ši knyga nepatiko, o jei ir galėjo nepatikti, vis tiek kažkuo įsiminė. Gal būt tuo, kad veiksmas vyksta tolimuose kraštuose, daugiausiai Australijoje, kuri mums skamba taip egzotiškai ir gundančiai, kur žiemos ir vasaros taip nepanašios į Lietuviškas, kur kraštovaizdis visai ne toks, kaip pas mus? Gal įsiminė dėl sugebėjimo iš kart, nuo pačio pirmutinio puslapio prikaustyti ir sumaniai rutuliuoti istoriją iki pat pabaigos? O gal viskas dėl neįprastos ir nelaimingos meilės, tarp nuostabiai gražios mergaitės ir kunigo? Juk būtent iš nelaimingos meilės gimsta didžiausi šedevrai. Manau, kad visa tai susidėjo kartu ir paliko tokį milžinišką įspūdį man. Skaitydama jaučiau, kad skaitau tikrai gerą ir brandų kūrinį, kuris buvo iki galo išbaigtas, manau tam pagelbėjo ir knygos storumas, visi 646 puslapiai, kurie pagalvojus visai nedaug tokiai puikiai, trijų kartų istorijai. Negaliu nepridurti ir simpatijų knygai dėl šeimos temos, tokios žemiškos, tokios suprantamos, tokios man artimos. Negaliu nesižavėti Mege, kuri nepaisant visų visų gyvenimo sunkumų, pabaigoje galėjo drąsiai pasakyti, kad dėl nieko nesigaili. Jei iš pradžių ir maniau, kad ji silpna ir kvailoka, tai su sekančiais knygos puslapiai ją vis labiau įsimylėjau ir gerbiau. Rašau didžiulį pliusą autorei už sugebėjimą kurti tokius ryškius personažus, tokius skirtingus, bet įsimenančius. Už gebėjimą įdomiai, nuosekliai vesti prie knygos kulminacijos ir puikiai ją užbaigti. Turbūt galėčiau kartoti ir kartoti, kokia esu sužavėta, bet niekas to žavesio nepajus, kol pats neperskaitys knygos. Todėl, kai mama paklausė apie ką knyga, galėjau pasakyti tik, kad sunku apibūdinti, nes reikia perskaityti pačiai. Atrodo, lyg bandant apibūdinti paprastais žodžiais nublanksta visa Klierių šeimos istorija. 

Kaip minėjau pradžioje, šią knygą perskaičius, pajutau širdyje tuštumą. Taip dažniausiai nutinka perskaičius tik labai gerą knygą, todėl rekomenduoju visa širdimi. Ir visa širdimi dėkoju žmogui, kuris prieš daugiau nei metus pasakė, kad tai jo mėgstamiausia (ar viena mėgstamiausių) knyga. 

2016 m. spalio 12 d., trečiadienis

Joan Brady "Dievas ant Harlėjaus"

Kartais tos plonytės knygelės yra labai labai gerai. :) Kai yra daug darbų arba užpuola "neskaitadieniai", tokios knygelės yra tas išsigelbėjimas, kurio taip reikia. Šį kartą ir aš skaičiau tokią knygą, visaaai plonytę, tik 109 puslapiai, taigi du vakarai su ja, du tikrai neblogi ir net galėčiau sakyti puikus vakarai. Kaip ir pats pavadinimas sako, knygos tematika visai kitokia negu man įprasta. Bent jau neįprasta bloge, o šiaip karts nuo karto aš mėgstu ir net galėčiau sakyti privalau paskaityti kažką tokio, kas man visada siejasi su "skaitiniais sielai". Kodėl sielai? Skaitydama apie Dievą aš jaučiu kaip skaito mano širdis, kaip mano protas bando suprasti visą tai, kas parašyta, kaip aš šiek tiek ūgteliu savyje ir be galo noriu keisti savo mąstymą. Viena iš tokių skaitytų knygų yra "Trobelė", kurią labai rekomenduoju, ji buvo lyg raktas nuo užrakintų durų, kai buvau dar visai paaugliukė, o aš labai džiaugiuosi, kad atrakinau tas duris.

O jei kalbėsiu šiek tiek aiškiau ir visiems suprantama kalba, tai apie pačią knygą...Pagrindinė veikėja Kristina yra moteris pasimetusi gyvenime (kaip turbūt daugelis iš mūsų, tame tarpe ir aš). Ją lydi praeities nuoskaudos, labai trokštama laiminga ateitis, ji pasimetusi ir jai reikia pagalbos. Ir ji sutinka labai žavinga, labai nuo kitų išsiskirianti vyrą, kuris sako, kad yra Dievas ir kad jis nori ją išmokyti, kaip iš tiesų reiktų gyventi. Šita dalis turbūt labai daug kam pradeda kelti abejonių. Dievas? Nu laba diena.. Taip, toks akivaizdus Dievo apsireiškimas visada atrodo mažų mažiausiai keistas, bet aš skaitydama tokias knygas niekada nesureikšminu to, o stengiuosi žiūrėti ne į pačius veikėjus, o į knygos esmę ir žinutę perduodama skaitytojui. O tos žinutės, kurias išgirdau buvo tokios taiklios ir taip puikiai tiko man. Aišku, knyga nepasakys nieko naujo, nes visus šiuos dalykus mes patys laikom užslėpę savo pasąmonėje ir kuo puikiausiai žinom, tačiau skaitant tos paslėptos mintys lyg ištraukiamos ir akivaizdžiai parodomos, dėl to taip ir sukrečia.

Aš esu tipiška Kristina, gyvenu praeitimi, laukiu nuostabios ateities ir pamirštu džiaugtis tuo, ką turiu, aš ne taip dažnai, kaip galėčiau, atkreipiu dėmesį į mažus dalykus ir pasidžiaugiu jais. Aš esu egoistiška ir nemyliu savęs taip, kaip turėčiau. Ech..nelengva pripažinti :D bet daug geriau. Todėl knyga labai rekomenduoju ieškantiems savęs, norintiems kažko kitokio, ieškantiems motyvacijos ir norintiems keisti savo gyvenimą. Vienintelis knygos minusas, kad ji man buvo per trumpa, per daug greit viskas rutuliavosi ir manau ilgesnė knyga būtų padėjusi dar geriau įsiklausyti skaitytojui į save.

6 įsakymai, kurie buvo skirti Kristinai, bet jie labai puikiai tinka kiekvienam:
1. Nestatyk sienų, nes jos yra pavojingos. Mokykis jas peržengti.
2. Gyvenk šioje akimirkoje, nes kiekviena akimirka yra brangi. Ir tenenueina ji veltui.
3. Pirmiausia pasirūpink savimi,
4. Nugalėk savo ego. Būk savimi. Ir stebėk, kas ims vykti.
5. Viskas ir visada yra įmanoma.
6. Palaikyk visatos tėkmę ir kilniai priimk visa tai, kad tau duodama.