2018 m. kovo 28 d., trečiadienis

Elizabeth Strout "Aš esiu Liusė Barton"

Šią knygą laimėjau "Knygų dama" fb organizuojamame konkurse. Noriu pridurti, kad labai žaviuosi Nora. Ji įdeda tokią didelę dalį širdies į savo darbą ir tikrai ne kiekvienas žmogus malonumą sugeba paversti ir pragyvenimo šaltiniu. Juk visada viskas prasideda nuo nulio, ir tik didelių pastangų, ryžto ir kruvino darbo dėka viskas pasiekiama. Ji mane įkvepia skaityti, todėl visada ją seku, skaitau knygų atsiliepimus ir pildau norimų perskaityti sąrašą.

Liusė Barton - žmona, dviejų dukrelių mama ir rašytoja, pakirsta sunkios ligos ir priversta gulėti ligoninėje. Kompaniją palaikyti ir šalia pabūti atvyksta Liusės mama. Šios dvi moterys nesimatė jau daug metų ir jas skiria didžiulė praraja, tačiau jos abi stengiasi bendrauti ir nekreipti dėmesio į tai, kas buvo. O buvo sunku...Liusės  vaikystė buvo varginga, ji turėjo brolį, sesę ir tėvus. Visa jų šeima vos sudūrė galą su galu, nebuvo ko valgyti, kur praustis, ką apsirengti. Ir tėvai nebuvo supratingi ar bendraujantis, nevengdavo "paauklėti" jėga. Moterims grįžta visi skaudūs prisiminimai.

Jei nuoširdžiai, nesupratau šios knygos. Kaip ir pagrindinė tema būtų šeimos santykiai, bet viskas parašyta taip padrikai, lyg būtų užrašytas minčių srautas, kurį vis pertraukia tai ligoninės kasdienybė, tai prisiminimai susiję su rašymu, vyru, dukromis. Atrodė, kad daugiau dėmesio buvo skiriama visai pašaliniams žmonėms, o ne tiems, kurie vaidino pagrindines roles šioje knygoje. Niekas manęs šioje knygoje nesužavėjo ir nepatraukė. Džiaugiausi, kad ji plona, todėl greit perskaitysiu. Dabar mąstau, kad gal tą  knygos nepatikimą lėmė tai, kad man ši knyga nėra artima. Užaugau tikrai didelėje, daugiavaikėje šeimoje, nors nebuvom turtingi, bet niekada nereikėjo galvoti ar bus ko valgyti, kuo apsirengti. Tėvai mylėjo ir stengėsi, todėl turiu su jais puikų ryšį ir dabar. O knygos, kurios man nėra artimos, nepaliečia manęs, lieka mano nesuprastos.

Noriu pabrėžti, kad tai tik mano nuomonė ir gal kam nors, ypatingai susidūrusiems su panašia situacija, jausmais, išgyvenimais, ši knyga bus įtraukianti ir įdomi. Aš šį kartą nusivyliau.

Mano įvertinimas: 1/5.

John Fowles "Kolekcionierius"


Labai džiaugiuosi, kad yra "Pegaso kolekcija", ši kolekcija suteikia ne tik puikų šansą įsigyti knygas už prieinamą kainą, bet ir susipažinti su naujais autoriais, skaityti knygas jau tapusias klasika. John Fowles iki šiol nebuvo man žinomas ir šio autoriaus knygų skaityti neteko, tad tai pirmoji mano pažintis. Ir kokia gi ji?

Knygos siužetas vertas trilerio ir turiu pripažinti, kad teko matyti ne vieną filmą, turintį labai panašią idėją, kaip ir šioje knygoje. Pagrindinis veikėjas - Frederikas Klegas dirba nuobodžioje kontoroje, kurioje nesijaučia laimingas, dvi jo gyvenimo aistros tai: drugelių kolekcionavimas ir mintys apie gražuolę Mirandą. Netikėtai laimėta didžiulė pinigų suma padeda Frederikui ištrūkti iš nuobodžios kasdienybės ir įgyvendinti svajones. O jo visos svajonės - susipažinti su Miranda, kad ji galėtų pabendrauti su juo ir suprasti, koks jis įdomus žmogus. Tačiau, pinigai negali nupirkti meilės. Frederiko fantazijos apie gražuolę meno studentę išauga iki pagrobimo. Ne, jis nenori jos nuskriausti, tik turėti sau.

Knyga pasakojama iš abiejų veikėjų perspektyvos, tačiau man įdomiau buvo skaityti Frederiko dalį, tas pamišusių žmonių mąstymas visada traukia labiau, taip ir knieti sužinoti kodėl jis taip elgiasi, kas dedasi jo galvoje. Tai nėra maloni ir graži dalis, juk tuo metu jis fantazavo, po truputį organizavo pagrobimą, laukė tinkamo momento, kol pagaliau planas buvo įvykdytas. Bet turiu pabrėžti, kad tai nebuvo ir šlykšti dalis, nes pagrobimo tikslas nebuvo siekis Miranda naudotis, kad būtų galima patenkinti seksualinius troškimus, jis norėjo parodyti, kad jai vieta su juo, jis yra įdomus, turtingas ir gali ja puikiai pasirūpinti. Jis pirko jai įvairius brangius daiktus, papuošalus, drabužius, paveikslus, meno knygas, geriausią maistą, o Miranda neturėjo, kur trauktis. Ji troško gyventi ir tam, kad visai neišprotėtų viena, buvo priversta bendrauti su savo pagrobėju.

Mirandos dalis yra meniškesnė, norėdama pabėgti mintimis nuo siaubingos realybės, ji daug rašė apie ankstesnį gyvenimą ir ypatingai santykius su vyresniu dailininku. Ji kaip tikras meno žmogus, kalbėjo keistomis frazėmis, pabrėžė šlykštėjimąsi materialiais daiktais ir žmonėmis norinčiais viską kontroliuoti. Ne vieną kartą Miranda bandė ištrūkti, rizikuodama savo gyvybe, tačiau visi kartai buvo nesėkmingi. Ji buvo kaip kolekcijos drugelis - prismeigtas ir negalintis pajudėti.

Dar visai neseniai skaičiau, kad vieną moterį knyga taip paveikė, kad ji negali nieko kito imti į rankas ir skaityti, nors praėjo jau keli mėnesiai. Man taip nėra, bet tai tikrai įdomaus siužeto su netikėta pabaiga knyga.

Mano įvertinimas: 4/5.

2018 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

Andrius Užkalnis "Taip gyventi verta"


Neturiu nieko prieš Andrių Užkalnį, bet nesu ir jo gerbėja. Galima sakyti, kad šiuo klausimu esu neutrali. Neskaitau jo straipsnių, neteko žiūrėti televizijos laidų su juo, o ir jo rašomų knygų į rankas anksčiau nebuvo patekę. Tačiau gavusi pasiūlymą iš Obuolio leidyklos - pagalvojau, kad tai puikus būdas susidaryti nuomonę ir praplėsti akiratį.

Knygos veikėjas Merkys Kazlaukas atsibunda Vilniuje, mokėdamas Lietuvių kalbą, turėdamas namus, gerai apmokamą darbą, neblogą asmeninį gyvenimą. Problema ta, kad jis ne Merkys Kazlaukas, o Timothy Nigelis Brownas, anglas, visą gyvenimą gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, turintis ten darbą nekilnojamo verslo srityje ir neseniai išsiskyręs. Visa tai jis kuo puikiausiai prisimena, bet pasirodo, kad jo Anglijoj lyg nebūtų buvę, jo egzistavimas ten visiškai išnykęs. Taigi, knygos herojus turi pasirinkti įdomus ir naujas gyvenimas keistokoje Lietuvoje ar bandymas vėl kurti ateitį Anglijoje?

Tai tikrų tikriausia dienos, o gal kažkam ir kelių valandų, skaitymo knyga. Ir gerai, nes ilgesnės jos kurti ir nereikėjo. Ir autorius jau toks išsisėmęs atrodė pabaigoje, kad surašė tokį fiasko, kurį suprasti sunkoka. Kalbant apie knygos pradžią, ji man visai patiko, ganėtinai įdomi siužetinė linija, su mistikos prieskoniu ir kol pagrindinis veikėjas ieškojo atsakymų į susidariusią situaciją, tol tikrai buvo įdomu skaityti. Norėjosi, kad autorius nepamestų tos pradėtos temos, bet nuo knygos vidurio jau daugiau buvo ne apie veikėją, ne apie jam nutikusį TIKRAI ne kasdienį įvykį, o apie tai, kokia yra Lietuva. Ir tikrai ne iš gerosios pusės. Autorius viską pasakoja su dideliu kiekiu ironijos, nebijant pašiepti lietuvaičių ir net žinomų žmonių. Iš dalies su Užkalniu aš sutinku, jis atkreipė dėmesį į lietuvių mentalitetą, ypač tokių, kurie nesidomi tuo, kas vyksta aplink, neskaito knygų ir turbūt baigė nedaugiau aštuonių klasių. Ir gal šiek tiek nesmagu ir gaila skaityti, kai taip viskas pateikta lyg atvira, kraujuojanti žaizda. Aš irgi pastebiu visuomenėje dalykus, aprašytus romane, bet matau ir daug gražių, įkvepiančių žmonių, sektinų pavyzdžių. Tokia pesimistiška knyga Lietuvos atžvilgiu. :D 

Žinau, kad yra labai daug šio rašytojo gerbėjų, daug žmonių jį seką, skaito straipsnius, manęs ši knyga nesužavėjo taip, kad norėčiau prisijungti prie šių žmonių, bet neatsisakau minties ateityje paskaityti dar kažką iš šio autoriaus kūrybos. 

Mano įvertinimas: 2/5. 

Lee Child "Vienas šūvis"


Skaitydama laviruoju tarp rimtų ir lengvų knygų. Lengvos man tokios, kurios skaitosi greitai, siužetas nesudėtingas, daug galvoti netenka, rimtesnės skaitosi lėčiau, labiau įstringa ir sukelia daugiau apmąstymų. Na, o detektyvai, tai kažkas per vidurį. Todėl laaabai mėgstu paįvairinti savo skaitymą jais. Ši kartą mano pasirinkimas - Lee Child "Vienas šūvis".

Miesto aikštėje snaiperis mirtinais šūviais nužudo penkis žmones. Policininkai atlikę tyrimą nesunkiai išaiškina asmenį, kuris tai padarė. Surinkti įrodymai - neabejotini. Tačiau nusikaltėlis - Džeimsas Baras, apklausos metu neištaria nė žodžio, išskyrus: "Raskite Džeką Ričerį". To imasi nusikaltėlio sesuo, kuri tiki, jog brolis nekaltas ir advokatė ginanti jį. Su Džeko Ryčerio pasirodymu mieste aiškėja vis daugiau įdomių nusikaltimo detalių.

Turbūt kiekvienas skaitytojas imdamas į rankas kriminalinį romaną tikisi vieno - įtampos. Tokios įtampos, kuri užkabintų nuo pirmų puslapių ir nepaleistų iki pat pabaigos. Net šios knygos viršelis teigia, kad tai knyga su įtampos kupinu siužetu. Deja, bet manęs pradžia nė trupučio neįtraukė į pasakojimą, gal taip nutiko dėl sudėtingų aplinkos aprašymų, dėl ko buvo sunku mintyse įsivaizduoti knygos įvykius,o gal dėl nuobodžios ir lėtos eigos. Be to, vienas pagrindinių veikėjų, Džeimsas Baras beveik visos knygos metu pragulėjo ligoninės lovoje ir nebuvo fiziškai įtrauktas į nusikaltimo narpliojimą. Taip neįdomiai, be "užsidegimo" aš skaičiau gal iki kokio 150 puslapio. Mano laimei, po to įvykiai pradėjo įdomėti ir aš pagaliau gavau tos lauktos įtampos ir su nekantrumu laukiau knygos atomazgos. Turiu pripažinti, kad šis detektyvas kitoks nei man įprasta skaityti, ne blogąją prasme. Dažniausiai skaitau tokius, kuriuose "blogiukų" ieško policininkai, detektyvai, įvykiai veja vieną po kito ir skaitydamas, vis bandai suvokti kieno čia darbas. Lee Child romanas man pasirodė kitoks, nes čia siūlo galo ieško pašalinis žmogus, kažkada tarnavęs armijoje, siužetas vystosi po truputį ir autorius kozirius ant stalo deda pamažu.

Trumpai tariant, tai tikrai neblogas romanas, tik jis nepralenkė nei mano mylimos Tess Gerritsen, nei neseniai pamėgtų "Department Q" serijos knygų, bet prisiekusiems detektyvų skaitytojams rekomenduoju pabandyti!

Mano įvertinimas: 3/5.