2016 m. gruodžio 27 d., antradienis

Richard Bach "Tiltas per amžinybę"


Knyga, plačiąja prasme, yra apie meilę, o jei žiūrėsim siauriau, tai apie vyruką, ieškanti savo "tobulos moters", "savo sielos draugės", bet apsikausčiusi nematomas šarvais, kurie diktuoja tai, kad jis neturi būti suvaržytas jokios moters, nes taip galėtų prarasti savo laisvę. Tiek ir dabar rašant, tiek ir skaitant knyga atrodė ir naivoka, ir keistoka, tiek dėl to, kad atrodytų tikrai neįmanoma rasti tobulo žmogaus, tiek tuo, kad pagrindinis veikėjas sugeba susapnuoti savo ateitį, save ateityje, o paskui dar sugebėjimai pasinerti į astralines keliones...Žodžiu lyg ir visai logiškai prasidėjusi knyga vėliau sukeistybėja į pabaigą visai. Bet ir vėl, skaitai ir tiki tuo, nes atrodo autorius čia savo gyvenimą aprašo ir viskas tikrai turėjo būti iš tikrųjų. Taip pat, skaičiau sakinį, kad tai knyga, keičianti gyvenimą ir panašiai, negaliu su tuo kategoriškai nesutikti, nes minčių yra ir uojej kokių gerų minčių, apie gyvenimą, apie santykius, apie meilę. Tikrai skaitai ir susimąstai apie save pati, apie savo požiūrį į įvairius gyvenimiškus dalykus.
Knygos prie mėgstamiausių priskirti tikrai negaliu, bet prie patikusių drąsiai dedu. Turbūt antrą kartą visos neskaityčiau, nebent karts nuo karto permesiu akimis knygoje pasižymėtas patikusias ciatatas.

Caroline Bréhat "Aš mylėjau manipuliuotoją"


Šią knyga su didžiule pertrauka skaičiau net visus metus! Iš to išplaukia tai, kad knygos pradžia manęs tikrai neįtraukė ir neviliojo skaityti toliau, tačiau, tai labai plona knygutė, tad norėjosi pagaliau ją baigti.

Jei neklystų, knyga paremta tikrais, pačios autorės išgyvenimais. Joje pasakojama apie merginą, kuri sutinka svajonių vaikiną. Jis nuostabiai gražus, įdomus, traukiantis. Su juo ji jaučiasi ypatingai. Nekreipdama dėmesio į kelis keistus nutikimus, ji įsimyli, sutinka su juo tuoktis ir net pastoja. Bet visas blogumas prasideda po vestuvių, kai išaiškėja su kokiu pabaisa ir psichologiniu ligoniu ji susiejo savo gyvenimą.

Knyga man pasirodė silpnoka, lyg skaityčiau žurnalo straipsnį apie nelaimingą meilę. Taip ir šią istoriją butų galimą sutalpinti į porą žurnalo puslapių. Tiesiog visas knygos turinys yra vis blogėjantys santykiai, kol pagaliau pagrindinė veikėja suvokia, kad ilgiau taip tęstis nebegali. Žvelgiant iš kitos pusės, ši knyga labiau psichologinė, čia veiksmas toliau už dviejų žmonių santykių ribų neišeina, psichologiniai vyro sutrikimai siejami su sunkiais vaikystės išgyvenimais. Kadangi ir pats pavadinimas kalba apie manipuliuotoją, knygoje pavaizduotose santykiuose daug psichologinio smurto, manipuliavimo, kurį iš pradžių sunku pastebėti, o vėliau nelengva nutraukti. Knyga labiau ir skirta suvokti, kad tokie santykiai, kokie joje pavaizduoti, yra netinkami, kad moteris laiku sugebėtų atpažinti manipuliuotoją ir nutrauktų tokius santykius. Taigi, knyga pamokančio/psichologinio pobūdžio. Vis gi, aš nesu tokių knygų didelė gerbėja, pasigedau įtraukiančios istorijos, įdomaus siužeto ir rašymo stiliaus. Knygai skyriau 1/5, bet, manau, moterys susidūrusios su panašiais sunkumais gyvenime - ras save ir turės iš ko pasimokyti. Aprašoma skaudi tema, kuri turėtų sukrėsti ir iššaukti didelę diskusiją mano viduje, tačiau didesnio įspūdžio knyga mano skaitymo istorijoje nepalieka.

2016 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Diane Chamberlain "Pribuvėjos išpažintis"


Neslėpsiu, knygą norėjau perskaityti dėl jos pavadinimo, kadangi yra asociacijų su mano pačios studijuojama specialybe. O taip pat, susipažinau su dar viena, šiuo metu labai populiaria, rašytoja.

Knyga pasakoja apie pribuvėją Noelę, po kurios mirties pradeda aiškėti labai daug paslaptingų jos gyvenimo įvykių. Šias paslaptis išsiaiškinti nusprendžia dvi labai geros Noelės draugės Tara ir Ema. Knygoje vis aiškėjant kas ir kaip, moterys patiria ir išgyvena labai daug. Ir džiaugsmo, ir skausmo.

Apie knygą galiu pasakyti, kad tai labai moteriška, išgyvenimų pilna knyga. Tikrų tikriausia drama, su pačiais netikėčiausiais siužeto posūkiais, kurie mane tikrai stebino. Knygoje paliesta daug gyvenimiškų, skaudžių temų, kas labai priminė J.Picoult kūrybą. Žinau, kad ne vienintelė jas lyginu, bet abi rašytojos man patinka. Manau, viena po kitos tokias knygas skaityti jau būtų per saldu, tačiau karts nuo karto ir ypač, kai nori kažko lengvai skaitomo, tai pats tas. Vertinu 4/5, nes vietomis, ypatingai, kai sprendėsi žmonių likimai, norėjau stipresnių dialogų. D.Chamberlain tikrai dar skaitysiu ir rekomenduoti galiu  moterims ieškančioms įdomios, moteriškos, dramatiškos knygos vakarui ar keliems. :)

2016 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Victoria Hislop "Saulėtekis"



Su šia autore jau senokai norėjau užmegzti skaitymo pažintį, nes girdėjau gana neblogų atsiliepimų apie anksčiau jos išleistas knygas "Sala" ir  "Gija". Tikiuosi, kad pastarosios pakliūs man kada į rankas.

Knyga pasakoja apie Kipro saloje esanti Famagustos miestą, kuris iki 1974 metų buvo klestintis, pilnas gyvybės ir didžiulis turistų traukos centras. Tačiau rojaus kampelio idilė baigiasi, kai prasidėjus įvairiems politiniams perversmams, į Kiprą įsiveržia Turkų kariuomenė ir visi Famagustos gyventojai yra priversti bėgti iš savo namų. Tačiau likimui lėmus, mieste lieka įkalintos dvi šeimos, kurios bando išgyventi tokį milžinišką gyvenimo išbandymą.

Pirmas įspūdis, kuris susidarė jau įpusėjus knygą, buvo tas, kad knygos viršelis atrodo toks svajingas, gražus, kaip lengvas vėjelis nuostabiame paplūdimyje, ar ne? Panašiai atrodė ir knygos pradžia - žmonės gyvenantys savo svajonėse, tobuluose gyvenimuose, atostogaujantys ir visiškai nenutuokiantys, kas jų laukia. Tačiau, kaip tai skyrėsi nuo tolesnio knygos turinio. Kiek daug baisių, nemalonių dalykų joje yra. Pradedant nuo siaubingo kareivių elgesio su kipriečiais - moterų prievartavimo, nekaltų žmonių žudymo, jaunų vyrų paėmimo į nelaisvę. Baigiant visiškai pasikeitusiu miestu, kuriame gyvena vien žiurkės ir kitokie parazitai, kur pūva parduotuvėse palikta žalia mėsa. Famagusta tampa miestu vaiduokliu. Bandžiau ir internete ieškoti apie šį miestą ir kiek mačiau, tai situacija nepasikeitusi ir šis miestas vis dar yra apleistas. Pati knyga man pasirodė ir įdomi ir pakankamai gerai parašyta. Patiko, kad ji buvo nenuspėjama, nebandanti visko sušvelninti, o lyg ir pasakojanti visus tuos baisius dalykus, kurie tada vyko (ir kurie, deja, vyksta visame pasaulyje, kiekvieną dieną). Nors knyga nebuvo kažkas "VAU", dėl ko pamesčiau galvą ar būčiau labai stipriai sužavėta, vis tiek ji man patiko ir dar daugiau tikėsiuosi iš kitų autorės knygų (mano vertinimas 4/5). Be abejo, rekomenduoju Hislop fanams, ieškantiems knygos įdomiam vakarui, bet tuo pačiu ir tiems, kuriems patinka truputis istorijos prieskonio ir tiems, kurie nebijo būti šiek tiek sukrėsti aprašomu vaizdinių. 

2016 m. lapkričio 8 d., antradienis

Santa Montefiore "Bitininko duktė"

Labai norėjosi paskaityti ką nors iš naujesnės literatūros. Kartais, atrodo, kad naujai leidžiamų knygų neskaitau, tik dėl to, nes dar negirdėjau pakankamai gerų atsiliepimų, o juk taip tiek puikių knygų galima pro akis praleist! Šitos priežasties vedina ir nusprendžiau susipažinti su Santa Montefiore kūryba.
Knygoje pasakojama dviejų kartų istorija. Taigi, didžiąją dalį knygos tarpusavyje persipina pasakojimas apie pagrindinės veikėjos Greisės jaunystę gražiame Anglijos kaimelyje kartu su bitėmis ir trimis jos gyvenimo vyrais - tėčiu, draugu Fredžiu ir grafu Rufusu ir gyvenimas jau po 40 metų Tekanaseto saloje su jau vyru tapusiu Fredžiu ir dukra Trikse. Tačiau Greisė turi paslaptį, likusią dar nuo Anglijos laikų, kuri atgis vėl, kai dukra sutiks naują mylimąjį. 

Knyga pasirodė įdomi tuo, kad skaitant vis norėjosi sužinoti kaip čia viskas baigsis ir kodėl čia taip viskas susiklostė? Ir aišku, pabaiga sudėlioja visus taškus ant i. Taip pat, kalbant apie pabaigas, šioje knygoje ji gera (įtariu visose autorės knygose ji tokia), kas man šiaip patinka, nes užverti paskutinį knygos puslapį ir "nebestresuoji", nes gėris nugalėjo blogį, visi laimingi ir panašiai. Knyga romantiška, labai lengvo siužeto ir turinio, tai puiki norintiems kažko atostogoms ar kai skaitant norisi ilsėtis, o ne mąstyti. Man asmeniškai, skaitant vis nedingo mintis, kad tai būtų puikus filmo siužetas. Ojej, kaip aš mėgstu graudžius romantinius filmus, tai šis būtų nuostabus. Bet ar nuostabi knyga? Negalėčiau to pasakyti, bent man minusų buvo...ir nemažai. Na, turbūt pats pirmas tai, kad knyga neįtraukianti. Gal taip yra todėl, nes prieš tai skaityta knyga sumušė visus balus ir pateko į mėgstamiausias, todėl ši lyginant atrodo labai silpna, ypač pradžia. Pritrūko to įtraukimo, kuris neleistų knygos dėti į šalį. Toliau, perskaičius 100 knygos puslapių vis dar nesupratau apie ką čia ir kokia knygos mintis, dar ir dabar nesuprantu, kam reikėjo kai kurių knygos epizodų, kurie buvo visiškai bereikšmiai, kaip antai Tekanaseto moterėlių apkalbos. Taip pat visi knygos veikėjai man pasirodė per silpnai sukurti, norėjosi ryškesnių charakterių, aiškių pozicijų. Ir sugebėjau prisikabinti net prie gramatikos ir sumaišytų veikėjų vardų (ko aš šiaip jau niekad nepastebiu), bet čia jau žinoma bus vertimo klaidos. Visa tai susidėjo ir gavosi 2/5 balų. Todėl pirmąją pažintimi labai patenkinta nesu, bet, manau, dar kada pabandysiu Montefiore kūrybą, ypatingai, kai norėsis kažko apie meilę, gamtą, gyvenimą. Kažko lengvo ir neįpareigojančio. 

2016 m. spalio 31 d., pirmadienis

Colleen McCullough "Erškėčių paukščiai"


- Peleninės rožės - 

Visada, ne išimtis ir dabar, atsiliepimą stengiuosi rašyti vos tik baigus skaityti knygą. Kai kuriais atžvilgiais, tai tikrai nėra gerai, nes dažniausia rašau pačius pirmus knygos paliktus įspūdžius, dar nespėjus jiems susigulėti mano galvoje. Tačiau dalis manęs kitaip elgtis tiesiog neleidžia, tuo labiau, kai ką tik perskaičiau nepaprastą knygą, kuri į mano atmintį įsirėš ilgam. Ir be galo norisi ja dalintis, atrodo, kad gal taip pavyks užpildyti tą mažytę tuštumą, kuri atsirado vos tik perskaičius knygą. 

"Erškėčių paukščiai" tikrai užburs, tikrai sužavės, nes turbūt retas, kuriam ši knyga nepatiko, o jei ir galėjo nepatikti, vis tiek kažkuo įsiminė. Gal būt tuo, kad veiksmas vyksta tolimuose kraštuose, daugiausiai Australijoje, kuri mums skamba taip egzotiškai ir gundančiai, kur žiemos ir vasaros taip nepanašios į Lietuviškas, kur kraštovaizdis visai ne toks, kaip pas mus? Gal įsiminė dėl sugebėjimo iš kart, nuo pačio pirmutinio puslapio prikaustyti ir sumaniai rutuliuoti istoriją iki pat pabaigos? O gal viskas dėl neįprastos ir nelaimingos meilės, tarp nuostabiai gražios mergaitės ir kunigo? Juk būtent iš nelaimingos meilės gimsta didžiausi šedevrai. Manau, kad visa tai susidėjo kartu ir paliko tokį milžinišką įspūdį man. Skaitydama jaučiau, kad skaitau tikrai gerą ir brandų kūrinį, kuris buvo iki galo išbaigtas, manau tam pagelbėjo ir knygos storumas, visi 646 puslapiai, kurie pagalvojus visai nedaug tokiai puikiai, trijų kartų istorijai. Negaliu nepridurti ir simpatijų knygai dėl šeimos temos, tokios žemiškos, tokios suprantamos, tokios man artimos. Negaliu nesižavėti Mege, kuri nepaisant visų visų gyvenimo sunkumų, pabaigoje galėjo drąsiai pasakyti, kad dėl nieko nesigaili. Jei iš pradžių ir maniau, kad ji silpna ir kvailoka, tai su sekančiais knygos puslapiai ją vis labiau įsimylėjau ir gerbiau. Rašau didžiulį pliusą autorei už sugebėjimą kurti tokius ryškius personažus, tokius skirtingus, bet įsimenančius. Už gebėjimą įdomiai, nuosekliai vesti prie knygos kulminacijos ir puikiai ją užbaigti. Turbūt galėčiau kartoti ir kartoti, kokia esu sužavėta, bet niekas to žavesio nepajus, kol pats neperskaitys knygos. Todėl, kai mama paklausė apie ką knyga, galėjau pasakyti tik, kad sunku apibūdinti, nes reikia perskaityti pačiai. Atrodo, lyg bandant apibūdinti paprastais žodžiais nublanksta visa Klierių šeimos istorija. 

Kaip minėjau pradžioje, šią knygą perskaičius, pajutau širdyje tuštumą. Taip dažniausiai nutinka perskaičius tik labai gerą knygą, todėl rekomenduoju visa širdimi. Ir visa širdimi dėkoju žmogui, kuris prieš daugiau nei metus pasakė, kad tai jo mėgstamiausia (ar viena mėgstamiausių) knyga. 

2016 m. spalio 12 d., trečiadienis

Joan Brady "Dievas ant Harlėjaus"

Kartais tos plonytės knygelės yra labai labai gerai. :) Kai yra daug darbų arba užpuola "neskaitadieniai", tokios knygelės yra tas išsigelbėjimas, kurio taip reikia. Šį kartą ir aš skaičiau tokią knygą, visaaai plonytę, tik 109 puslapiai, taigi du vakarai su ja, du tikrai neblogi ir net galėčiau sakyti puikus vakarai. Kaip ir pats pavadinimas sako, knygos tematika visai kitokia negu man įprasta. Bent jau neįprasta bloge, o šiaip karts nuo karto aš mėgstu ir net galėčiau sakyti privalau paskaityti kažką tokio, kas man visada siejasi su "skaitiniais sielai". Kodėl sielai? Skaitydama apie Dievą aš jaučiu kaip skaito mano širdis, kaip mano protas bando suprasti visą tai, kas parašyta, kaip aš šiek tiek ūgteliu savyje ir be galo noriu keisti savo mąstymą. Viena iš tokių skaitytų knygų yra "Trobelė", kurią labai rekomenduoju, ji buvo lyg raktas nuo užrakintų durų, kai buvau dar visai paaugliukė, o aš labai džiaugiuosi, kad atrakinau tas duris.

O jei kalbėsiu šiek tiek aiškiau ir visiems suprantama kalba, tai apie pačią knygą...Pagrindinė veikėja Kristina yra moteris pasimetusi gyvenime (kaip turbūt daugelis iš mūsų, tame tarpe ir aš). Ją lydi praeities nuoskaudos, labai trokštama laiminga ateitis, ji pasimetusi ir jai reikia pagalbos. Ir ji sutinka labai žavinga, labai nuo kitų išsiskirianti vyrą, kuris sako, kad yra Dievas ir kad jis nori ją išmokyti, kaip iš tiesų reiktų gyventi. Šita dalis turbūt labai daug kam pradeda kelti abejonių. Dievas? Nu laba diena.. Taip, toks akivaizdus Dievo apsireiškimas visada atrodo mažų mažiausiai keistas, bet aš skaitydama tokias knygas niekada nesureikšminu to, o stengiuosi žiūrėti ne į pačius veikėjus, o į knygos esmę ir žinutę perduodama skaitytojui. O tos žinutės, kurias išgirdau buvo tokios taiklios ir taip puikiai tiko man. Aišku, knyga nepasakys nieko naujo, nes visus šiuos dalykus mes patys laikom užslėpę savo pasąmonėje ir kuo puikiausiai žinom, tačiau skaitant tos paslėptos mintys lyg ištraukiamos ir akivaizdžiai parodomos, dėl to taip ir sukrečia.

Aš esu tipiška Kristina, gyvenu praeitimi, laukiu nuostabios ateities ir pamirštu džiaugtis tuo, ką turiu, aš ne taip dažnai, kaip galėčiau, atkreipiu dėmesį į mažus dalykus ir pasidžiaugiu jais. Aš esu egoistiška ir nemyliu savęs taip, kaip turėčiau. Ech..nelengva pripažinti :D bet daug geriau. Todėl knyga labai rekomenduoju ieškantiems savęs, norintiems kažko kitokio, ieškantiems motyvacijos ir norintiems keisti savo gyvenimą. Vienintelis knygos minusas, kad ji man buvo per trumpa, per daug greit viskas rutuliavosi ir manau ilgesnė knyga būtų padėjusi dar geriau įsiklausyti skaitytojui į save.

6 įsakymai, kurie buvo skirti Kristinai, bet jie labai puikiai tinka kiekvienam:
1. Nestatyk sienų, nes jos yra pavojingos. Mokykis jas peržengti.
2. Gyvenk šioje akimirkoje, nes kiekviena akimirka yra brangi. Ir tenenueina ji veltui.
3. Pirmiausia pasirūpink savimi,
4. Nugalėk savo ego. Būk savimi. Ir stebėk, kas ims vykti.
5. Viskas ir visada yra įmanoma.
6. Palaikyk visatos tėkmę ir kilniai priimk visa tai, kad tau duodama.

2016 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Jojo Moyes "Aš prieš tave"

Paskutinė šios vasaros perskaityta knyga man tapo nepaprasta. Nepaprasta dėl to, nes dar nė viena skaityta knyga manęs taip stipriai neveikė, emocine prasme. Skaitant vis lankė dviprasmiški jausmai, tai džiaugiausi, tai pykau; tai juokiausi, tai verkiau. Ir viskas tilpo į tą knygutę, kuri nesukeldama jokių įtarimų mažiausiai keletą metų gulėjo lentynoje.

Knygoje jaunas, turtingas, gyvybingas ir tiesiog gyvenimo džiaugsmu trykštantis Vilas patenka į avariją ir tampa prikaustytas prie vežimėlio. Jo stuburo trauma jam leidžia tik minimaliai judinti rankų pirštus ir galvą. Jam prižiūrėti ir kompaniją palaikyti pasamdoma Lu, kuriai labai reikia bet kokio darbo. Savo išskirtiniu stiliumi, natūralumu ir ryžtu ji susidraugauja su Vilu ir abu tampa neišskiriami. Tik ar ilgam?

Kas jau skaitė šią knygą, tai supras kokie ašarų upeliai teka užvertus paskutinius knygos puslapius. Aš dar niekad tiek neverkiau skaitydama..Ir pagalvojau, kad "Ei, Moyes, gal tu nebekurk tokių knygų? Jei ir kiti tavo romanai tokie, tai būsi nemėgstamiausia rašytoja, nors ir parašei vieną mėgstamiausių mano knygų." Ir tikrai taip, "Aš prieš tave" jau dedu į savo geriausias, nes vien tas sugebėjimas mane paveikti, kad garsu nusijuokčiau, pravirkčiau, nenorėčiau knygos padėti į šalį, daug ką pasako. Ir ne tik viskas dėl tokios istorijos atomazgos. Knyga man patiko savo paprastumu, lengvu tekstu, leidimu vėl prisiminti tą įsimylėjimo jausmą, kai kiekvienas prisilietimas, žodis, žvilgsnis glosto širdį ir verčia ją plakti greičiau. Krykštavau lyg paaugliukė, bet buvo taaaip smagu, taip gera. Be abejo, patiko ir tai, kad knyga man padėjo kitaip pažvelgti į žmogų patyrusį traumą, į mirties prasmę, į viso gyvenimo prasmę. Daug išmokau, daug apmąsčiau ir nenoriu paleisti tos knygos ir tos istorijos iš savo širdies. Skeptikai gali sakyti, kad čia tik banali knyga, istorija, viskas išgalvota. Tačiau man knyga pasitaikė tokių metu, kuriuo sugebėjo mane užvaldyti. Ir gal gerai, kad brandinau ją sau tuos kelerius metus.. :)

Ir taip pat noriu paminėti filmą, būtent jisai mane paskatino imtis knygos. Kadangi norėjau gražaus romantinio filmo (kas mane pažįsta, žino, kad esu nepataisoma romantikė, dėl ko visiškai nekeistos mano simpatijos knygai), pagalvojau, kad noriu pažiūrėti šį, nes naujai pastatytas, gražūs aktoriai ir visą kitą...beeet pirmiau reikia perskaityti knygą, štai todėl viskas taip gavosi. O filmas gražus, aišku blioviau vėl..Jautruolė ir ką čia be pridursi. :) Tiek filmas, tiek knyga man 5/5 ir ne kitaip. 

2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Akvilė Kavaliauskaitė "Du gyvenimai per vieną vasarą"

Kalendoriuje vis dar vasara, tad, nutariau, kad noriu lengvo romano, kuris puikiai susiskaitytų, kol dar man atostogos ir apie rimtus dalykus dar nereikia ir nesinori galvoti.. :)

Knyga pasakoja apie merginą Laurą, kuri iš Lietuvos išvykusi gyvena Ispanijoje, čia viskas nesiseka idealiai. Ji nepatenkinta tiek išvaizda, tiek tuo, kad neranda darbo ir atrodytų viskuo viskuo, kas tik pasitaiko jos kelyje. Šito nepasitenkinimo šaknys slypi, kur kas giliau. Savo draugui Henriui, kuris turi psichologo patirties, ji atskleidžia kas tokio reikšmingo nutiko jos gyvenime.

Knygoje pasakojami ir dabartiniai įvykiai ir ankstesnis gyvenimo periodas Vilniuje. Tiek Ispanijoje, tiek Lietuvoje gyvenusi Laura savo charakteriu man nepatiko. Vilniuje ji buvo per daug apatiška dalykams vykstantiems aplink ją, atrodė, kad tėčio mirtis jos nė kiek nejaudina, o netikėtas nepažįstamasis, vyresnis beveik 20 metų yra geriausia, kas jai galėjo nutikti. Piktino ir Lauros mama ir tas nelogiškas jos leidimas dukrai važiuoti motociklu, su vyresniu vyru. Man mama būtų ausis nusukus pirmiausia. :D Ispanijoje gyvenanti Laura man nepatiko tuo pačiu apatiškumu, dejonėmis, nenoru kažką kardinaliai keisti savo gyvenime. Skaitydama vis galvojau, kad nelabai geras pavyzdys jaunesnio amžiaus skaitytojoms. Todėl daugiau nei 100 puslapių kankinausi, negelbėjo nei tie daugelio išgirti ironiški juokeliai, tik keliuose vietose nusišypsojau. O, bet tačiau, kas buvo paskui! Pasakojimas apie Vilniaus įvykius įgavo pagreitį ir pradėjo įdomėti. Laura palikusi artimiausius žmonės ir muzikantės karjerą sau už nugaros, naują gyvenimo lapą nutarė atversti su vyresniu draugu - Fredžiu. Tačiau šis lapas ne visai švarus, nes draugystę temdo Fredis, kuris išaiškėja, serga maniakine depresija, dėl to yra neprognozuojamas. Būtent ši vieta man įdomiausia, tas pažvelgimas į tokios ligos kamuojamą žmogų. Dažnai apie psichologines ligas niekas garsiai nekalba, jei tai neapčiuopiama medicinos vadovėlių ir naujausios įrangos, tai tik paties žmogaus problema. Bet kaip iš tikrųjų mums reiktų žinoti, kaip padėti, kaip bendrauti su tokia liga sergančiu žmogumi. Čia yra kabliukas, kuris mane ir užkabino šioje knygoje. Ir "ispaniškoji" Laura pradėjo keistis, vietoj bambėjimo sau mintyse, kad yra stora, dažniau pradėjo valgyti salotas ir į susirastą darbą keliauti mindama dviratį. Ji sugebėjo atsitiesti, nepaisant nenusisekusios pirmosios meilės, tėvo mirties ir ganėtinai šalto mamos auklėjimo. Va, tada ji tapo pavyzdžiu, į kurį galima kai kuriais aspektais lygiuotis. Iš knygos aš tikėjausi stipresnės Ispanijos dalies, nes atrodė, kad ji yra tik įrankis, tam, kad būtų papasakoti ankstesni įvykiai. Todėl knyga man buvo pusėtina ir vertinau ją 3/5. Tačiau, tikiu, kad atsiras skaitytojų ieškančių lengvo skaitinio su ironijos prieskoniu ir knyga jiems patiks. Skaitydami išgyvensit ne vieną gyvenimą, per vieną vasarą. :)

2016 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Gabriel García Márquez "Meilė choleros metu"

Márquez man pažįstamas iš anksčiau jo skaitytos knygos "Šimtas metų vienatvės", nors atsimenu, jog knyga buvo paini ir pilna ne visada suprantamos magijos, man ji patiko. Tačiau šią knygą perskaityti norėjau ne dėl ankstesnės visai neblogos patirties, o todėl, nes teko matyti filmą "Lemtingas atsitiktinumas", kuris man labai įsiminė ir dar labiau įsiminė tai, kad filme vyravo ir ši knyga. Kai pagalvoji ir knygos veikėjų gyvenimai ir mūsų pačių gyvenimai yra pilni atsitiktinumų, kurie dažnai tampa lemtingais.

Pagrindiniai knygos veikėjai yra trys, viena moteris vardu - Fermina Dasa ir du ją mylintis vyrai -Juvenalis Urbinas ir Florentinas Arisa. Kaip supratote, tikrų tikriausias meilės trikampis, tik visiškai kitoks nei kokiame paprastame meilės romane. Čia Fermina Dasa išteka už didžiai gerbiamo daktaro Urbino, tačiau sužeidžia širdį Florentinui Arisai, kuris jos nenustoja mylėti iki pat savo dienų pabaigos ir daugiau nei 50 metų laukia, kol jai galės pakartoti savo meilės priesaiką.

Jau nuo pat pradžių knyga man patiko tuo, kad nuo kitų ją skiria ir nepaprastai manieringa kalba, kurią moka sukurti tik Márquez, savo kūriniuose, ir pasakotojo pasirinkimas knygos pasakojimą pradėti nuo dabarties ir jau garbingos senatvės sulaukusių veikėjų, tada grįžti į visą ko pradžia, o pabaigoje vėl į esamąjį laiką, tam, kad istorija būtų užbaigta. Būtent dėl tokio pasakojimo laiko, knyga sudaro vienokia nuomonę pradžioje, spėji pamėgti vienus veikėjus, tačiau praeities pasakojimas atskleidžia visas įvykusias laimingas akimirkas ir visas buvusias negandas, kurios ištirpo bėgant metams. Ir tada jau keiti savo nuomonę, viską apgalvoji, pradedi tapatinti su savo matomu aplinkiniu pasauliu. Kaip minėjau, knygos stilistika ir žodžiai ją ženkliai lenkia įvairiuose meilės romanuose, nes autorius atrodytų lyg ir įprastą pasakojimą paverčia kažkuo ypatingesniu, tokiu, kokį norisi skaityti ir padėjus knygą suskubti vėl iš naujo ją atsiversti. Įsiminė man ir pasakojimo vieta, tolimoji Kolumbija, kuri randasi Pietų Amerikos žemyne, visiškai priešingas klimatas nei lietingai Lietuvai, visiškai kitoks ir ten gyvenančių žmonių temperamentas, todėl ne viskas gali būti suprasta ramaus lietuviško būdo.

Pavadinime minima cholera, knygoje ji vyrauja kaip to meto liga, bet svarbesnio vaidmens pagrindinių veikėjų gyvenimuose nevaidino. Nebent autorius cholera norėjo pavadinti pačią meilę, nes kaip ir liga, meilė nusineša daug gyvybių, ypatingai nelaiminga meilė, kuri yra pagrindinė knygos tema. Meilė, kurios negali pakeisti nei laikas, nei sutiktas kitas žmogus, tiesiog niekas. Meilė, kurią galima atrasti ir visai žiloje senatvėje, meilė, kuri yra toks neapčiuopiamas dalykas mūsų visų gyvenimuose.

Vertinti šią knygą man sudėtinga, manau, šią knygą labiau tinka išjausti nei tupdyti į vertinimo sistemos rėmus. Aš asmeniškai daviau 4 iš 5 žvaigždučių, bet tik todėl, kad vertindama suabejojau dėl 5, o jei suabejojau, tai turbūt reikia į tai atsižvelgti. :) Bet knygą labai rekomenduoju, ne kiekvienam ji aišku patiks, bet turbūt tokiose jausminguose knygose reikia stengtis ne suprasti, o labiau viską išgyventi kartu su veikėjais. Romantikams, bet ne tiems saldiems romantikams, o tokiems, kuriems meilė yra juos traukianti nežinomybė.

2016 m. rugpjūčio 6 d., šeštadienis

Markus Zusak "Knygų vagilė"

Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą ir dabar savo įspūdžiais galiu pasidalinti su kitais. Labai daug norisi apie šią knygą pasakyti, nes tikiu, kad mano atmintyje ji paliko neišdildomą įspūdį.

Knygos veiksmas vyksta viename Vokietijos miestelyje, II pasaulinio karo metais, kai Europą drebino ne tik karas, bet ir baisusis holokaustas. Viso šito istorinio laikotarpio fone pasakojama istorija apie mažą mergaitę Lizelę, kuri atvyksta gyventi į naujus namus, pamilsta knygas, naują tėtį, žydą apsigyvenusi jų namo rūsyje. Nors pasakotoja yra mirtis( taip taip, giltinė kaip ant viršelio), tačiau atrodo lyg viską pasakotų pati mergaitė.

Ir tai yra vienas iš daugelio man patikusių dalykų. Kadangi knyga yra apie sunkius, net galiu sakyti siaubingus laikus, į kuriuos niekas nenorėtų grįžti, dažnai tokios istorijos yra pasakojamos labai sudėtingai, pesimistiškai. Šiuo atveju, Lizelė -  maža mergaitė, todėl viskas paprasčiau ir pats tekstas lengvesnis ir suprantamas, bet nuo to nemažiau meniškas ir žavingas. Pagalvojau, kad knyga puikiai tinka ir jaunesniems skaitytojams, nes aiškiai pasakojama ne tik apie karą ir dalykus, kurie dėjosi tuo metu, bet ir apie kitus išmintingus dalykus, kaip antai rūpestis, pagalba vargstančiam, draugystė ir daugelis kitų temų. Taaaip, tų temų gausa taip pat vienas iš knygos pliusų.

Pabandysiu išskirti temas, į kurias aš daugiausiai atkreipiau dėmesio. Visos šitos temos ugdo žmogų, ypač vaiką ar paauglį, todėl pasikartosiu, kad ši knyga puiki bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Pirmiausia, apie knygas (kadangi jau ir pavadinimas apie tai įspėja). Lizelė labai mėgsta knygas, su naujojo tėčio pagalba ji išmoksta skaityti ir knygose randa paguoda, nusiraminimą. Knygos ją suartina su kitais žmonėmis, net gelbsti gyvybes. Būtent skaitymas padėjo daugeliui jos pažįstamų išverti laukiant, kol pasibaigs antskrydžiai, knygos jai pačiai išgelbėjo gyvybę.

Kita tema tai draugystė, tiek tarp Lizelės ir Rudžio, tiek tarp Lizelės ir Makso, žydo, kuris gyveno jų namuose. Ypatingai graži draugystė tarp mažos vokietės ir jau vaikino žydo. Jie abu vienas kitą išmokė gerų dalykų, į pasauli žvelgti ir kitomis akimis. Taip pat tėčio santykiai su mergaite buvo ypatingi, jos naujasis tėtis Hansas buvo geras, protingas žmogus, turintis be galo didelę širdį, padedantis visiems ir visada, net jei tai gali kainuoti jo gyvybę.

Knygoje parodomas ir karo absurdiškumas, kaip jis paveikė ne tik Lizelės šeimą, bet ir aplinkinius, kaip žmonės neturėjo laisvės gyventi taip, kaip nori, skaityti tai, ką nori, būti tuo, kuo nori. Ir dar žydų holokaustas, bombų sprogdinimai ant miestų, protu nesuvokiama, kaip taip buvo galima. Yra ir daugiau temų, bet šitos pagrindinės dabar šaunančios į galvą.

Labai man ši knyga patiko, tiesiog be galo, tokio suprantama aiški, bet apie rimtus dalykus. Taip pat vakar nutariau pažiūrėti 2013 metais pastatyta filmą ir kaip ne keista, bet likau sužavėta! Aišku, filmas knygai neprilygsta, tačiau ir filme visa istorija papasakota gražiai, įtraukiant svarbiausius įvykius.

Labai labai rekomenduoju, tikrai puiki knyga, kuria tikrai skaitysiu savo vaikams kada nors ateityje. :)

**Galiu jus patikinti, kad žodžiai jau buvo pakeliui, o kai atėjo, Lizelė apkabino juos rankomis tarsi debesis, ir jie suskambo joje kaip lietus.**

**Priėjusi vėl perbraukę per knygų nugarėles, tik šį kartą kur kas lėčiau, norėdama delnu pajusti lengvą kiekvienos iš jų iškilumą. Tai buvo stebuklas, grožis, žėrintis nuo sietyno žemyn krintančiuose spinduliuose. Kelis kartus ji jau buvo betraukianti knygą iš lentynos, net neišdrįso sutrikdyti jų grožio. Buvo jis pernelyg tobulas.**

**Žvaigždės įžiebė liepsną mano akyse**

2016 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

Émile Zola "Moterų laimė"

Šis romanas mane lydėjo į dviejų mėnesių praktiką Turkijoje, pasirinkau šią knygą visai atsitiktinai, nes buvo viena iš lengvesnių, mažesnių, tai reiškia, puikiai telpančių į laisvą kamputį lagamine.

Knygoje pasakojama apie visai kitą kraštą nei viešėjau aš. Čia veiksmas vyksta XIX amžiaus pabaigos Paryžiuje, madų sostinėje, kur parduotuvė pavadinimu "Moterų laimė", vadovaujama jauno, protingo ir sumanaus savininko, vis plečiasi ir iš rinkos veja mažesnes įmones. Į visą šį sudėtinga ir dažnai atšiaurų mados pasaulį patenka vargšė, gyvenimo nuskriausta Deniza, kuri privalo išsilaikyti dėl dviejų broliukų, kuriuos augina viena. Taigi, knyga pasakoja apie likimo nuskriaustą merginą, kuri yra drąsi ir sugeba įveikti visus gyvenimo siųstus iššūkius.

Ši knyga yra klasikos kūrinys, kuris turėjo mane nunešti į buvusius laikus, parodyti visai kitokį pasaulį. Taip ir buvo, tik, manau, kad knyga būtų geriau susiskaičiusi, jei aš būčiau buvusi ne saulėtoj ir karštoj Turkijoj, o Paryžiui arba bent Lietuvoje. Kadangi aš atostogavau, man reikėjo lengvo atostogų romano, kuris neįpareigotų ir lengvai skaitytųsi, taip nebuvo, tačiau tai jau ne autoriaus, o mano klaida renkantis. Nesakau, kad "Moterų laimė" yra sudėtinga knyga, kuriai reikia didelio susikaupimo, ne. Bet tai tikrai slogesnis, sudėtingesnis romanas, nei kiti, skirti būtent atostogoms ir nerūpestingam laiko leidimui.

Be to, knygoje man buvo šiek tiek per daug mados namų, parduotuvių skyrių ir pačio parduotuvės plėtimosi aprašymų, nes tuo metu žmonių išgyvenimai ir jausmai buvo lyg nustumti į šoną, o vienu metu, skaitant knygą, net pasigedau keleto veikėjų, apie kuriuos jau senokai autorius nei žodžio nebuvo parašęs. Atrodo, kad buvo norima parodyti tą galybę, kurią turėjo ši parduotuvė, ne tik nusmukdyti šalia gyvuojančias parduotuvės, bet ir paveikti moteris taip, kad jos atsiduotų savo nežabotiems jausmams pirkti  ir švaistyti pinigus negalvojant.

Negaliu teigti, kad knyga mane sužavėjo, tikėjausi kažko geriau, bet,manau, kad mėgstančioms madą, meilę ir geras pabaigas knyga patiks.

Mano įvertinimas: 3/5.

2016 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Martti Larni "Gražioji kiaulininkė"

Jei visi vyrai kiaulės, tai kas tokios moterys? Atsakymas - kiaulininkės.
Šiaip pati nebūčiau sugalvojusi šios knygos perskaityti, nes nei viršelis, nei pavadinimas nėra jau tokie, kurie gundytų skaitytoją. Tačiau rekomendacijos daro savo ir aš ėmiausi šios plonos, lengvos knygelės. Joje viskas parašyta lengvai, galima sakyti dienoraščio forma, vienos moters gyvenimas, prisiminimai ir nuotykiai. Mina ne tik graži ir protinga, bet dar ir turtinga moteris, visko pasiekusi savo jėgomis ir apsukrumu. Todėl visoje knygoje ji ir pasakoja apie karjerą, gyvenimo vyrus, sutiktus pažįstamus ir horoskopus... Taip taip, Mina tiki horoskopais, kurie teigia, kad jai reikia ištekėti tik už po mergelės ženklu gimusio vyro ir dar šleivai einančio! Ar gi nejuokinga? :D Taigi, aš perskaičiusi supratau, kad Minos gyvenimas sukosi tik apie karjerą, pinigus, verslą ir visame tame rate ji užmiršo paprasčiausią, bet svarbiausią dalyką - šeimą, tačiau ji ir pati puikiai tai suprato. Ir turbūt autorius norėjo parodyti, kad siektume savo tikslų, liptume karjeros laipteliais, tačiau visada stengtumėmės ne tik dėl skaičiukų banko sąskaitoj, bet ir dėl artimų žmonių esančių visai šalia.
Lengva, greita knyga. Kai nesinori nieko sudėtingo, bus pats tas. :)

Puslapių skaičius: 256.
Leidykla: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962 m.
Mano įvertinimas: 3/5

2016 m. balandžio 1 d., penktadienis

Jodi Picoult "Mano sesers globėjas"

Tokias knygas, kaip ši norisi susirankioti iš visos gausybės ir pasidėti į atskirą skyrelį. Į skyrelį, kurio pavadinimas galėtų būti - "Gyvenimas". Būtent gyvenimiškas situacijas savo knygose aprašo J.Picoult, ne kažką iš fantastikos srities, ne tai, kas gal būt būtų įvertinta aukščiausiomis literatūrinėmis premijomis,o tai, kas yra taip arti kiekvieno žmogaus, kiekvieno iš mūsų. Šioje knygoje tiek visko daug ir taip viskas suprantamai apjungta, kad skaitymas tapo ir savęs, savo jausmų analize. O jei konkrečiau, tai knygoje pasakojama apie šeimą, ištiktą nelaimės- viena dukrų serga sunkia vėžio forma. Tai ir yra pagrindinis knygos epicentras, tačiau šalia to, vyksta ir daugelis kitų dalykų. Suprantama, kad kova su vėžiu reikalauja velniškai daug pastangų ne tik sergančiojo, bet ir jo šeimos, kiekvienas naujas atkrytis, progresuojančios ligos simptomas, nauji gydymo būdai ir mergaitės reakcija į juos. Tėvai, norėdami išsaugoti savo dukrelės gyvybę, padėdami pažengusios medicinos "suprojektuoja" naują vaikelį (o gal tiksliau būtų kiaušinėlį), kuris būtų kuo labiau panašus į vėžiu sergančios Keitės DNR. Kam to reikia? Tam, kad prireikus kaulų čiulpų ar kitos donorystės šalia būtų toks donoras, kuris visada idealiai tiktų. Skamba kažkaip ne taip ar ne? Dėl to ir kylą sumaištis, nes Ana, sesers donorė, sulaukusi paauglystės nusprendžia tėvams iškelti ieškinį, dėl to, kad ji pati neturi medicininės teisės į savo kūną. Atrodytų painu, bet knyga tikrai parašyta suprantamai ir aiškiai. Šalia to yra ir santykiai tarp vyro ir moters, kaip jie pasikeičia, kai šeimą ištinką krizė, atstumto ir bėdų virtinėse pamiršto sūnaus bandymai atkreipti dėmesį į save, susitaikymas su mirtimi ir daugelis kitų temų, kurių suvokimas ir radimas priklauso nuo pačio skaitytojo. Sakoma, kad skaitant randi tai, ko paslapčia ir ieškai. Patiko tai, kad visa esmė buvo ne teismo nuosprendyje, o visame procese, kurio metu visi atsiskleidė ir susigaudė savo jausmuose, patiko ir netikėta pabaiga, kurios neprisiminiau, nors ir buvau daaaug anksčiau mačiusi filmą. Vienu žodžiu, o gal jau būtų keliais :D noriu pasakyti, kad knyga man asmeniškai buvo ir įdomi, ir gražiai, paprastai parašyta ir labai griebianti už širdies. Tikrai rekomenduoju. :)

Puslapių skaičius: 432.
Leidykla: Alma littera, 2015 m.
Mano įvertinimas: 5/5.

2016 m. vasario 12 d., penktadienis

J.K.Rowling "Netikėta vakansija"


Dar viena knyga iš rudeninės fotosesijos. Smagu prisiminti stebuklingai gražų rudenį. O iš rudens užsilipę ant šluotos skrendam tiesiai į Pagfordą, ten, nes šiame mažame miestelyje vyksta visas knygos veiksmas, o ant šluotos, nes, na, pažvelkite į knygos autorių. :) taaaip, numylėtinio Hario Poterio kūrėja. Aišku, tai turi įtakos renkantis skaityti šią knygą, bet nusiteikiau, kad tai tikrai nebus panašu. Ir gerai, nes panašu nebuvo.

Vakansija - laisva, neužimta tarnybos vieta. Knygoje, kaip ir minėjau, veiksmas vyksta Pagforde, čia netikėtai miršta vienas iš tarybos narių Baris Fierbraderis, tai sukrečia visus miestelio gyventojus ir juos visus ši mirtis daugiau ar mažiau paliečia. O dar mirusiojo šmėkla pasireiškianti tarybos puslapyje. Mistika ar ne? Tačiau visai ne, fantastikos čia nė kvapo, bet kasdienišku, gyvenimišku problemų sočiai. Viena didžiausių - narkomanija. Narkomanė motina, išgyvenusi sunkią vaikystę ir įjunkusi į baisų priklausomybės liūną, jos maištaujanti paauglė dukra, kuri už viską labiau trokšta normalios šeimos. Atsispindi ir daug kitų temų ir paauglių meilės, maištas prieš suaugusiuosius, vyro ir moters santykiai, patyčios. Žodžiu, labai daug temų, daug skirtingų charakterių ir nuostabus autorės talentas puikiai atskleisti visus veikėjus, išlaikyti įdomumą iki pat pabaigos. Tikrai labai įdomiai papasakota paprasto miestelio, paprastų žmonių istorija, kuri tampa kažkuo nepaprasta. Nors skaitant ir nesijautė, kad tai ta pati rašytoja,aš džiaugiuosi, smagu, kad rašytoja neapsistoja ties vienu kūriniu ir drąsiai bando rašyti ir kai ką kito. 4, o ne 5 tik todėl, kad pabaiga man kiek per staigi, mano galva. Visa kita labai šaunu, rekomenduoju! :)

Puslapių skaičius: 488.
Leidykla: Alma littera, 2013 m.
Mano įvertinimas: 4/5.

2016 m. sausio 10 d., sekmadienis

Nathan Filer "Skausmingas krytis"


Pirmoji šiais metais perskaityta knyga - "Skausmingas krytis", kuri mane kažkuo patraukė, net negalėčiau pasakyti, pavadinimu ar viršeliu (ne aprašymu, nes bibliotekoje retai kada skaitau apie ką bus knyga, nenoriu sugadinti skaitymo nežinomybės). Tiesiog nusprendžiau, kad vertėtų ją perskaityti. 

Istorija pasakoja apie šizofrenija serganti vaikiną Metą, kuris vis grįžtą į praeitį ir taip po truputį skaitytojui papasakoja visą savo istoriją. Dar būdamas vaikas jis patyrė skaudžią netektį: mirė vyresnysis brolis, todėl knyga pasakoja apie tai, kaip šeima reaguoja į nario mirtį, kaip nepastebimai paauglys smunka į psichologines problemas. 

Visa knyga tokia tikra psichologinė bomba, ta prasme, joje daug jausmų, minčių, išgyvenimų. Manau, autorius puikiai parodė psichologines žmonių puses, jaunuolio ligą. Turbūt todėl, nes pats autorius yra baigęs su tuo susijusius mokslus. Artimo žmogaus mirtis visada su savimi išsineša ir dalelę kitų sielos. Sunku įsivaizduoti tėvų skausmą netekus vaiko, senelių skausmą netekus anūko ar brolio skausmą netekus brolio. Liūdna buvo skaityti apie tai, kad po Saimono mirties mamai ypač buvo skunku su tuo susitaikyt. Ne pirmą kartą jau skaitau apie tai, kad po vaiko mirties tėvai sunkiai susitvarko su kilusiu skausmu ir dažniausiai likę vaikai yra nustumiami į šoną, neatkreipiama dėmesio į jų problemas ir visos šeimos narių gyvenimo tėkmės sutrinka. Šioje knygoje niekas nepastebėjo pirmųjų Meto šizofrenijos požymių, niekas nepadėjo sunkiu metu. Ir sakyčiau, šiuo atveju labiausiai šeimai reikėjo atvirumo, atviro pokalbio apie mirtį, nebijoti sakyti taip kaip yra, nebijoti pačios mirties. Nes labai dažnai mes pasatatome tylos sienas, mintyse tikėdamiesi, kad viskas išsispręs savaime, bet, deja, be žodžių kitas tavęs neišgirs. Pati knyga man kiek sunkoka, per daug liūdna, per daug stovėjimo vienoje vietoje ir tik keičiasi jausmai. Vis gi labiau mėgstu knygas, kuriose veiksmas rutuliojasi ir nuveda į netikėta pabaigą. Nors pažvelgti į mirti ir net labiau į emocijas PO to neprošal. Knyga kelia tokius dviprasmiškus jausmus, lyg ir patiko, bet tik knygos pabaiga, lyg ir nepatiko, bet tikrai nebuvo taip prastai. Rekomenduočiau tiems, kurie labiau ieško psichologinio tipo romanų, kai pagrindinio veikėjo mąstymas skiriasi nuo visų kitų.

Puslapių skaičius: 303.
Leidykla: Jotema, 2015 m.
Mano įvertinimas: 3/5.

2016 m. sausio 1 d., penktadienis

Ate, 2015!


Prabėgo dar vieni metai, tikiu, kad jie atnešė daug naujų dalykų į kiekvieno iš jūsų gyvenimą. Taip pat viliuosi, kad 2015 nepagilėjo gerų knygų. Man asmeniškai šiek tiek liūdnoka, nes knygų nėra labai daug, tik 13 (gražus skaičius ar ne :D ?). Tačiau džiaugiuosi ir tokiu savo pasiekimu. Taigi buvo 13 knygų ir išvis 5117 puslapių. Daugiau nei praėjusiais metais (wuhuuu).

Štai taip atrodo mano perskaitytos knygos goodreads.com programėlėje. Čia, jei suskaičiuosit, jų tik dvylika, bet taip yra todėl, nes Anos Kareninos čia neskyriau į dvi dalis.

Kaip matot, vienintelė trilogija - atspalvių, kuri nežinau.. Nesigailiu, kas perskaičiau, bet antrą kartą imti į rankas niekas nepriverstų. Perskaičiau ir ačiū. :D

Metų knyga. Iš tokios knygų "gausybės" išsirinkti nelengva. O jei rimtai, tai mano top1 šiais metais - Ana Karenina I dalis.

Taip pat labai patiko: S.King "Gyvūnėlių kapinės" ir M.Atwood "Tarnaitės pasakojimas"

Nusivyliau: V.Nabokov "Lolita" ir U.Doyle "Mylimųjų laiškai"

Gražiausias viršelis: U.Doyle "Mylimųjų laiškai"

Naujos knygos mano lentynoje:



 Vietoj planuotų 5, atsirado visos 15! Laiminga iki ausų. :))

O 2016 metais tikiuosi perskaityti bent 20 knygų, toks mano tikslas.
Jeigu tik pavyks - apsilankyti knygų mugėje.
Ir toliau pildyti savo bibliotekėlę. :))

P.S. Noriu padėkoti visiems, kad karts nuo karto aplankote Knygų slėnį. :) Milžiniškas AČIŪ!!! Jei ne jūs, naujųjų metų išvakarėse nebūčiau šventusi 3 savo blogo gimtadienio!!! Gerų knygų, didelių svajonių ir daugiau šypsenų. :)