Citatos iš knygos "Obuolių sėklų skonis"
*Vėjo gūsis sujudino vynuoges, liepos linktelėjo, o namas toliau tolygiai alsavo.*Kiekvienas turi kažkur užkonservuoti savo ašaras.
*Skaityti reiškė tą patį, kaip rinkti; rinkti - tą patį, kaip kaupti; kaupti - tą patį, kaip prisiminti; prisiminti - tą patį, kaip ne viską tiksliai žinoti; ne viską tiksliai žinoti - tą patį, kaip pamiršti; pamiršti - tą patį, kaip kristi, o kritimui turėjo būti padarytas galas.
*Dirbdama aš labiausiai mėgdavau aptikti pamirštas, galbūt nė karto neperskaitytas knygas , kurios, padengtos storų dulkių sluoksniu, šimtus metų stovėdavo savo vietose ir būdavo pergyvenusios milijonus jų neskaičiusių žmonių.
*Rudenį plaukų seserys kvepėdavo obuoliais, obuoliais kvepėdavo jų drabužiai bei rankos. Jos virdavo obuolių tyrę ir obuolių drebučius, spausdavo obuolių sultis, dažniausiai būdavo prisidėjusios obuolių į prijuosčių kišenes, o rankose laikydavo prakąstus.
*Buvo praėjęs mėnuo nuo tos vasaros nakties, kai stebuklingai pražydo Delvaterių obelis, Berta verkdama bėgo per sodą ir matė, kaip raudonieji serbentai virsta baltaisiais. Juodieji serbentai liko juodi. Visos kitos uoguos apsitraukė pelenų spalvos plėvele. Tais metais buvo pralieta daug ašarų ir išvirta ypač skanios serbentų uogienės.
*Apkibusios lietaus lašais, uogos atrodydavo dar didesnės, sunkios ir minkštos. Per Harietos rankoves tekėdavo sultys ir vanduo. O nuskynus uogą, krūmas kaskart pasipurtydavo kaip šlapias šuo.
*Kurios save gerbiančios mergaitės pastebi gerus berniukus?
*Neužmirštuolių spalvos akys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą