Puslapių skaičius: 210.
Leidykla: Lietuvos rašytoju sąjungos leidykla, 1995 m.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Įvertinimas: 3+/5
Iš ties šiuo metu turėčiau skaityti Mažmožių Dievą, bet atsitiko taip, kad per lietuvių kalbos pamokas pradėjome nagrinėti Šatrijos raganos kūrybą ir mirk atsikelk reikėjo perskaityti apysaką "Sename dvare".
Aš asmeniškai tikėjausi, kad apysaka bus kokiu maksimum 50 puslapių. Deja, deja, deja, ši knygelė nėra visai plonytė ir vienu prisėdimu man sugraužti jos buvo neįmanoma.
Tačiau nors knyga ir iš serijos "Skaitau tai, ko nenoriu", ja nenusivyliau. Kaip man patiko skaityti žemaitiškus pokalbius! Mano gimtinė yra vienas nedidelis Žemaitijos kaimelis, kuriame dar ir dabar gyvenu. Su draugais, tėvais ar kitais aplinkinių kaimelių/miestelių žmonėmis mes kalbame žemaitiškai. Net per lietuvių kalbos pamokas kartais būna sunku pereiti į bendrinę kalbą. :) Žinot ką bendro turi toje knygoje vaizduojami smulkieji bajorai su dabartiniais žmonėmis? Tie bajorai, kalbančius žemaitiškai, vadino mužikais, šiuolaikiniai žmonės juos vadina kiek paprasčiau - kaimiečiais. Net Klaipėdos "Akropolyje" ištarus bent vieną žodį žemaitiškai, gali būti palaikytas ateiviu. O kas čia blogo kalbėti žemaitiškai? Juk tarmių metai.. :)
Per daug jau nuklydau nuo knygos. Taigi, kaip ir sakiau, knyga man patiko, bet ne vien tik dėl Žemaičių kalbos, kurios retai išvysi kokioje knygoje. Apskritai, kažkuo artima man ta knyga. Taip pat jaučiausi ir skaitydama R. Granausko knygą "Gyvenimas po klevu". Knygose yra kažkas tokio paprasto, seno ir žavinčio. Tokios knygos išsiskiria iš kitų. Nemanau, kad daug rašytojų, ypač šiuolaikinės literatūros, yra linkę rašyti apie Lietuvos kaimą, paprastus žmones ir jų išgyvenimus.
Šatrijos Raganą parašyti šią apysaką paskatino brolio mirtis. Ir apskritai, knygoje galima išvysti nemažai autobiografiškų dalykų. Tai - požiūris į mirtį, krikščioniškos idėjos, pagalba vargšams, patriotizmas ir kt. Knyga prasideda jau suaugusios Irusės prisiminimu apie mamą. Vėliau aštuonmetė Irusia pasakoja apie savo mamą, kuri knygoje vadinama "mamate". Knygoje daug ir įdomių veikėjų. Ir protingų, ir pasipūtusių, ir svajotojų ir realistų. Man labai liūdna buvo tai, kad Irusės mama buvo svajotoja, ji dievino muziką, norėjo gyventi mieste, skleisti lietuvybės idėjas, o jos vyras, buvo visiškai kitoks. Jis buvo realistas, nemeniškos sielos žmogus, kuris kartais pykdavo ant žmonos už tai, kad ji nemoka būti gera šeimininke...
Tačiau ši knygą turi ir minusų. Iš pradžių, kadangi spaudė laikas skubėjau knygą perskaityti, vėliau vis sunkiau prie jos prisėsdavau, mieliau pradėjau skaitinėti Hemingvėjų (nors turėčiau "Mažmožių Dievas". Kažkokia maišalynė :) ) Taip pat ir siužetas toks lengvas, nelabai įtraukiantis, nepalyginsi su kokiu "Chirurgu", kur negali sustoti, nes žiauriai įdomu. Tai va, tiek minusų, kurie ir sumažino knygos įvertinimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą