Magda Szabo "Pasakykite Žofikai"

Mano įvertinimas: 4/5

Tikras iššūkis yra į rankas imti nežinomos autorės, niekur negirdėta knygą. Kai aplink tiek daug norimų perskaityti, sunku išklysti iš kelio ir imtis kažko nežinomo. Bet kaip gera ir naudinga tokias knygas skaityti! Jos plečia akiratį ir leidžia pažinti nežinomas temas, veikėjų gyvenimus, apie kuriuos taip lengvai nerasi jokiame tinklaraštyje. Taip nutiko ir su knyga „Pasakykite Žofikai“ , 1962 –tų metų leidimo knyga, aptrintu viršeliu ir pageltusiais puslapiais, atsirado mano rankose po to, kai ją davė ir rekomendavo perskaityti draugė. O dabar, esu labai jai už tai dėkinga.

Magda Sabo savo knygoje aprašo vienuolikmetės Žofikos gyvenimą, jos susidūrimą su mirtimi. Darbo vietoje netikėtai miršta Žofikos tėtis – gydytojas Gaboras Nad. Prieš mirtį jis spėja ištarti žodžius: „Pasakykite Žofikai...“. Todėl mergaitė bando išsiaiškinti, ką norėjo jai pasakyti tėtis. Šalia to knygoje rutuliojami ir kiti įvykiai, susiduria du skirtingi, vaikų ir suaugusiųjų, pasauliai.

Savo atsiliepimą apie knygą noriu pradėti nuo to, kad tai knyga su psichologijos prieskoniu. Asmeniškai, nemėgstu tų tikrų psichologinių knygų, kur tik sausa teorija ir faktai, man patinka, kai į tai įpinama įdomi istorija. O šioje knygoje labai įdomiai ir sklandžiai pateikiama vaiko psichologija – požiūris, reakcija į mirtį, suaugusiųjų gyvenimą. Pati knyga daugiausiai ir kalba apie vaikų auklėjimą. Žofikos mama Judita – pedagogė, visą savo karjerą praleidusi institute, kur rašė straipsnius ir knygas apie vaikų supratimą ir auklėjimą, bet pati niekaip neperprantanti savo dukters, mananti, kad jau tokių keistų vaikų kaip Žofika nėra, nesuprantanti, kokį skausmą mergaitė patiria dėl mylimo tėvo mirties. Ne tik mama, bet ir aplinkiniai visada manė, kad Žofika tiesiog labai keista mergaitė, linkusi būti nepastebima, labai tyli ir niekada nesakanti, ką galvoja. Tačiau knygos autorė įrodė, kad yra priešingai, Žofika labai daug (net per daug) mąstanti mergaitė, suprantanti ir užjaučianti, priimanti gyvenimo sunkumus. Mergaitė tiesiog mąstė kitaip nei suaugusieji ir kartais bijodavo garsiai reikšti savo mintis. Žofikai nebuvo lengva, kai mirė jos geriausias draugas ir užtarėjas – tėtis,  dėl finansinių sumetimų teko persikraustyti iš taip gerai pažįstamo ir mylimo buto, o dar suaugusieji draudžia bendrauti su geriausia drauge. Tačiau Žofika nepaprasta mergaitė, tokia mažytė, o sugebanti pasirūpinti ne tik savimi, bet ir tais suaugusiaisiais, kurie kartais būna akli ir kurti, nebemokantys į pasaulį žvelgti plačiomis, vaiko akimis.

Taip pat, labai patiko pasirinktas knygos pasakojimo būdas, išreikštos mintys, tai, kad šioje knygoje galima išvysti save ar kai kuriuos dalykus pritaikyti sau. Jau nemažai metų praėjo po knygos parašymo, tačiau jos temos, išgyvenami jausmai labai svarbūs ir šiomis dienomis.

Puiki knyga, kurią rekomenduoju tiek tėvams, tiek pedagogams, tiek žmonėms, kuriems įdomus vaiko psichologinis pasaulis. Viliuosi, kad atsiras daugiau žmonių, perskaičiusių šią knygą ir galės taip pat pasidalinti savo nuomone.