Patricia Highsmith "Talentingasis misteris Riplis"

Nemeluosiu, skaičiau šią knygą taaaaip ilgai, taaaaip ilgai, kad net gėda sakyti. Iš bibliotekos pas mane ji atkeliavo dar praėjusių metų rugpjūtį ir išgulėjo neperskaityta iki pat dabar. Aš labai talentingai nepatinkančias knygas moku padėti giliai į lentyną, kad tik jų nereiktų skaityti. Tačiau ateina diena, kai nebegaliu imti kitos knygos, nes "neperskaitytoji" bado akis, o ir iš bibliotekos plaukiantys laiškai, apie seniai pasibaigusį knygos grąžinimo terminą, užpildo elektroninio pašto dėžutę. :D Taigi, teko pradėti pažintį su ponu Tomu Ripliu. Nemeluosiu, pažintis prasidėjo anksti, vos tik parsinešus knygą, tačiau pati pradžia man buvo tokia neįdomi, tokia kankinamai blanki, kad teko knygą padėti į šalį. Ir tik visai neseniai pradėjau nuo ten kur pabaigiau. O pabaigiau ties tuo, kad Amerikoje gyvenančio Tomo Riplio yra paprašoma vykti į Europą. To jo prašo turtingas verslininkas, kurios sūnus Dikis dabar ten yra, o Dikis su Tomu seni pažįstami. Tomui tai puiki proga, nes Amerikoje jam ne itin sekėsi, jis buvo neturtingas, niekam neįdomus, gyveno siaubingai nuobodu gyvenimą, tai jam buvo puiki proga pabėgti nuo kasdienybės ir gal net kažko pasiekti svetur. Gavęs finansavimą jis išvyksta ir susitinka su Dikiu. Kadangi vyrų pažintis buvo labai menka, pirmiausia, Tomas turėjo pelnyti simpatijas ir palankumą, o kai tai padarė prasidėjo lengvabūdiškas, tingus, bei įdomus gyvenimas Italijoje kartu su Dikiu. Tomą beprotiškai žavėjo Dikis, jis norėjo irgi taip gyventi visą gyvenimą: nieko nedirbti, lepintis saule, geru maistu, pramogomis, apie nieką negalvoti. Tačiau Tomas ne Dikis ir taip negalėjo būti visada, todėl Tomas pagautas idėjos nutaria viską pasisavinti ir tapti tuo, kuo niekada nebuvo. Aišku tai padaryti jam nėra lengva. Ir prasideda detektyvas. Šiaip detektyvus aš mėgstu, net dabar šalia šitos knygos vieną skaitau, bet šis detektyvas palyginus su populiariais dabar kuriamais yra silpnokas. Šioje knygoje viskas  einasi gana lengvai, taip atrodo imk žudyk kiek nori ir niekas nieko nesužinos. Nors, kai pagalvoji visai kita skaitymo perspektyva, kai "blogietis" skaitytojui jau aiškus. Jeigu pora sakinių apibūdinti savo įspūdi apie šią knygą, tai galiu pasakyti, kad knyga nebloga, parašyta gerai, vietomis tikrai įdomiai, tačiau ji neturi nieko ypatingo, jokio kabliuko, dėl kurio aš ja žavėčiausi. Jei galėčiau rinktis skaityti ją ar ne, tai turbūt rinkčiausi ne, nes yra ir įdomesnių knygų, tačiau taip jau nutinka, kad ieškant tų įdomesnių, tenka perskaityti ir nelabai patikusias knygas. :)

Puslapių skaičius: 254.
Leidykla: Alma littera, 2008 m.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 3/5

Vladimiras Nabokovas "Lolita"

Apie "Lolitą" vis tekdavo išgirsti kažkokių tai atgarsių, kurie vis domino ir traukė pačiai paimti knygą į rankas. Ir kai sulaukiau tos dienos...skaitymas užsitęsė gal net visą pusmetį! Skaičiusiųjų nuomonė, aprašymas, o ir pats pavadinimas byloja apie erotiką, nuodėmes ir net gašlumą. Kas nežino apie ką knygą, užsiminsiu keliais žodžiais.
Humbertas Humbertas - pagrindinis knygos veikėjas, nuo vaikystės velkasi netekčių šleifą, tai mirusi motiną, tai mirusi jo įsimylėta mergaitė. Todėl, jau būdamas subrendęs vyras Humbertas aiškiai suvokia, kad yra ligonis, nes jį traukią jaunos, vos bręsti pradėjusios, viliokliškos išvaizdos mergaitės. Jas jis vadino nimfetėmis. Netikėtai Humbertas įsimyli Doloresą, kurią pramina Lolita, ir vis kuria planus kaip ją pasisavinti ir turėti tik sau. Jam tai pavyksta padaryti gana lengvai ir Humbertas gali išpildyti visas gašlias savo fantazijas.
Tačiau įspėju, kad šioje knygoje nerasime nieko atviro, jokių iškrypusių aprašymų, nes viskas talentingai įvilkta į užslėptus nekaltus žodžius, alegorijas. Nors nieko akivaizdaus knygoje nerasime, bet vis tiek tas šleikštulys, man asmeniškai, jautėsi ir rašymo stilius atrodė daug vulgaresnis net už atvirą erotiką! Todėl mano mėgstamiausios(pakenčiamiausios) knygos vietos buvo tada, kai Lolita buvo stovykloje ir Humbertas gyveno su jos mama arba kai Lolita dingo. Tada aš tikrai skaičiau su malonumu, bet kadangi tokios vietos sudarė tik mažą dalelytę knygos, to malonumo buvo labai mažai. Vienoje socialinio tinklo grupių, kur diskutuojame, rekomenduojame knygas, buvo užvesta ne viena tema ir apie "Lolitą" ir man patiko vienas pastebėjimas. Tai, kad knyga kelia dviprasmiškus jausmus. Tu lyg ir šlykštiesi, bjauriesi pagrindiniu veikėjų, bet tuo pačiu ir skaitai toliau, užjauti jį dėl to, kas neįmanoma, bandai suvokti jo mąstymą. Tačiau man ši knyga vis gi labiau linksta į tą blogąją pusę. Tikrai neskaityčiau dar kartą, nerekomenduočiau kitam, neįžvelgiau nieko naudingo, reikalingo, pamokančio ar šiaip įdomaus šioje knygoje. Ir pabaiga  man labai nepatiko, nes veikėjas iš vis nukeliavo į beprotybės liūną, o isteriškų, protų nesuvokiamų pabaigų nemėgstu. Pabaiga kažkuo priminė Škėmos "Baltą drobulę", nes viskas virto paiku chaosu. Nežinau ar kam nors pavyktų pakeisti mano nuomonę apie šią knygą, nes nors ir suprantu, kad visos knygos esmė Humberto vidinis pasaulis, negaliu teigti, kad knyga man patiko. Pradžia gal taip, bet tolesni įvykiai tikrai neįtraukė.
Ech...pasiilgau geros knygos, kuri sukrėstų ir apžavėtų mane.. Gal kita tokia bus? :)

Puslapių skaičius: 323.
Leidykla: Presvika, 2005 m.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 2-/5

E.L.James "Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių"

Paskutinė trilogijos knyga jau perskaityta. Nebandysiu apsimesti, kad "uoj, kaip man nepatiko" tik dėl to, nes daug kam ji nepatiko ir daug kas šios knygos nelaiko vertos perskaityti. Aš susigyvenau su šitomis knygomis, matyt, esu labai prieraišus žmogus. Tiesiog, kai visas 3 knygas skaitai viena po kitos, pripranti prie veikėjų, siužeto vingių ir įvairių keistenybių. Ir taip jau nebe pirmą kartą. Nors esu perskaičiusi tikrai labai mažai sagų/trilogijų, bet matau, kad tas pojūtis kartojasi. Esu perskaičiusi tik visas Hario Poterio dalis (po keletą kartų) ir "Saulėlydžio" sagą, aišku, dabar prisidėjo ir "Penkiasdešimties pilkų atspalvių" trilogija. Gal būt ne vietoje Haris Poteris įrašytas, nes lyginti šių knygų tarpusavyje neįmanoma, bet aš kalbu apie jausmus užplūstančius, kai perskaitai visą knygų seriją. Sunku išsiskirti su veikėjais, kai kiekvieną mielą dieną apie juos ką nors perskaitai. Tad ir po atspalvių man šiokia tokia mažytė nostalgija. Paskutinė knyga man asmeniškai iš visų 3 buvo pati įdomiausia ir aš visiškai nepykstu dėl banalios, geros pabaigos, nes aš dievinu laimingas pabaigas. Rimtai. :D Aišku, mėgstu ir tokias, kurios būna netikėtos ir sukrečia iki sielos gelmių, bet nuo vaikystės man patinka ir geros pabaigos. Kadangi prieš miegą man buvo sekamos pasakos, o kai pati išmokau skaityti pirmiausia skaičiau tik jas. Ir iš bibliotekos tempiau visas pasakų knygas ir po ne vieną kartą, o tose pasakose visada sulaukiama gera pabaiga su "Jie ilgai ir laimingai gyveno", tad ir aš užaugau naivi svajotoja, tikinti, kad egzistuoja tikra meilė ir gėris visada nugali blogi. Tokia jau aš. Todėl pasidžiaugiau, kad trilogija užbaigta su gera pabaiga ir aš ramiai galėsiu miegoti naktimis, nesvarstydama kas gi nutiko kuriam nors veikėjui. Knygoje tikrai dar yra minusų, bet džiaugiuosi, kad dialogai pailgėjo ir buvo daugiau kalbama tarpusavyje. Gerai, kad įpinta šiek tiek veiksmo ir gana logiško. :) Turbūt kiekvienos moters svajonė būtų atsidurti Anastazijos vietoje, tokio vyriško rūpestingumo kokį turėjo Kristinas linkėčiau kiekvienam vyrui.

Tikrai nesigailiu, kad skaičiau, bet nesiruošiu imti į rankas kitų erotinių romanų, kurių po šios trilogijos pasirodymo atsirado kaip grybų po lietaus. Kol kas užteks ir šių knygų.

Rekomenduoju, jei ieškote lengvo, moteriško, neįpareigojančio romano, kuris greitai bus suskaitytas.


Puslapių skaičius: 600.
Leidykla: Alma littera, 2013 m.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 4-/5 

E.L.James "Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių"

Grįžtu su dar viena skandalingos trilogijos knyga. Turbūt tikrai tos knygos turi kažką, dėl ko norisi sužinoti kaip viskas baigsis. Ir aišku, kiekvienos knygos gale paliekama intriga, todėl nori nenori pasidaro smalsu. Nežinau ar apie šią knygą galėčiau pasakyti kažką naujo. Tiek pliusai, tiek minusai išliko tie patys, kaip ir pirmosios knygos apžvalgoje. Tik šioje knygoje autorė bandė įmesti kriminalinių elementų, tokių kaip išprotėjusi buvusi nuolankioji arba gašlus ir kerštingas viršininkas. Nežinau ar tai buvo būtina. Gal ir būtų atsibodę, jei veiksmas būtų buvęs toks pats kaip ir pirmoje knygoje, bet ar tikrai buvo būtina? Nes pirma knyga iš dalies žavėjo tuo, kad įdomumui sukelti užteko ir dviejų žmonių bendravimo. Buvo ir tų pačių dalykų, kurie ir toliau erzino, bet viskas buvo tikrai pakenčiama, nes aš šią knygą perskaičiau ir nepasakyčiau, kad baisiai nusivyliau. Ji tikrai lengvo siužeto, ką aš labai vertinu, nes galiu daug negalvodama skaityti. Bet jau jaučiu kaip pasiilgau kažkokios rimtesnės literatūros. Turbūt nieko daugiau ir negaliu pridurti, kas norės ims ir skaitys šią knygą, žavėsis ja, kiti iš vis net neskaitę šlykštėsis, o dar kiti gal paskaitys ir supras, kad tokios knygos ne jiems. Aš visada manau, kad knygos įdomumas priklauso ir nuo amžiaus, nuotaikos, jausmų. Absoliučiai nuo visko. Be to, vos nepamiršau keleto minčių, kurios man sukosi skaitant. Tai pirma ta, kad jei būtų pašalintos kai kurios nesąmoningos vietos, erzinantys momentai ir daugiau būtų padirbėta prie dialogų ir siužeto, manau tikrai ši knygą butų užkariavusi ir skeptikų širdis. Antra, skaudesnė mintis, ta, kad parašius lengva romaniūkštį šį autorė be abejonės susišlavė nemažai pinigų ir skaitytojų dėmesio, kai tuo tarpu tikri talentai lieka užmiršti... Bet yra kaip yra.
Iki kitų knygų!


Puslapių skaičius: 534.
Leidykla: Alma littera, 2013 m.
Iš kur gavau? Iš kaimelio bibliotekos.
Mano įvertinimas: 3/5

Book haul/Mano knyginiai lobiai

      Šis įrašas kitoks ir ne vien tik dėl to, nes pavadinimas parašytas pusiau angliškai, pusiau lietuviškai. :D  Tiesiog, šiandien noriu parodyti savo knygas. Tas kurias reikia, noriu perskaityti, tas kurias gavau per šventes ar laimėjau. Jų tikrai nemažai, todėl noriu, kad pamatytumėt kokių įrašų galit iš manęs tikėtis ateityje. Be to, tikiuosi, kad paviešindama, tai ką turiu perskaityti, prisiversiu perskaityti jau ilgokai užsibuvusias knygas. Taip taip, esu būtent iš tų, kurie turi begales savo knygų, bet vis tiek tempiasi dar ir iš bibliotekų, draugų. Ech..toks jau tas knygų skaitytojo gyvenimas. Tikiuosi ir daugiau atsiras norinčių pasidalinti savo knygų lentynų turtais.

Štai, kaip atrodo mano mano knygų lentyna, į kurią jau knygos nebetelpa, todėl kitas tenka perkelti ant spintos viršaus.

Toliau, knygos, kurias dar turiu perskaityti, beveik visos jos yra mano nuosavos, tik mažesnėje krūvelėje dvi viršutinės ("Lolita" ir Talentingasis misteris Riplis") yra skolintos iš bibliotekos. Ir antrosios krūvos nuosavos knygos yra visos 2013 metų knygų iššūkyje laimėtos, tačiau trūksta 4, kurios buvo su didžiule meile padovanotos artimiems žmonėms. :) Labai tikiuosi, kad jau greit jos visos atsidurs perskaitytų sąraše.

Ir išskyriau dar kelias. Tai iš Baltos lankos knygyno laimėtos knygos. Viena ypatingai šviežia - tai "Tarnaitės pasakojimas". Laaabai nekantrauju pradėti ją skaityti. Ir ačiū Baltų lankų knygynui, jei ne jų organizuojami konkursai, šių knygų dar tikrai pas mane nebūtų. :)

Ir paskutinė nuotrauka - tai per šventes gautos 3 naujos knygos. Kaip aš sakau: "Jei per Kalėdas negaunu nė vienos knygos dovanų, tada jos ne Kalėdos" :D

Žinau, įrašas labai trumpas, tačiau padariau tai ką jau žadėjau labai seniai  - parodžiau savo lobius ir ateities skaitinius. Visai netrukus turėtų pasirodyti ir įrašas su naujai perskaityta knyga. Iki susiskaitymų!

Mažutė 2014 metų ataskaita

Nauji metai jau įsibėgėja, bet aš dar turiu vieną nebaigtą darbą - metų ataskaitą. Ilgai svarsčiau ar išvis imtis tokio įrašo rašymo, nes šiais metais perskaičiau ne daug knygų ir blogą buvau apleidusi, bet reikia nusiteikti optimistiškai, todėl šis įrašas vis gi išvys dienos šviesą! Praėjusiais metais knygų tikrai nebuvo daug, tik 12. Vis bandau ieškoti pasiteisinimų, bet turbūt net neverta, kaip jau buvo taip. Šiais metais bandysiu perskaityti daugiau, nes noriu, kad "Knygų slėnis" būtų gyvas, aktyvus ir traukiantis akį. 2014 buvo pasikeitimų ir sunkumų metai. Todėl viliuosi, kad šiais metais bus daugiau poilsio ir dar geriau - su knyga rankose.

Taigi, 12 knygų. 4192 puslapiai. O turėjo būti 40 knygų, nes toks buvo mano metų tikslas. Naujas mano iššūkis per www.goodreads.com - 35 knygos. Sumažinau skaičių, bet tikiuosi, kad perskaitysiu ir daugiau.

Metų geriausia knyga:

Reşat Nuri Güntekin "Čiauškutė"

Taip pat vertos dėmesio knygos ir man labai patikusios:

Margaret Atwood "Greis"

Jurga Ivanauskaitė "Miegančių drugelių tvirtovė"
Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum III"
Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"


Metų nusivylimai:

John Banville "Jūra"
Herta Müller "Amo sūpuoklės"
Marius Ivaškevičius "Madagaskaras"

2015 metų tikslai: 

Po pertraukos pagaliau vėl apsilankyti knygų mugėje.
Perskaityti mažiausiai 35 knygas ir geriausiai, kad jų būtų dar daugiau.
Įsigyti/gauti 5 naujas, trokštamas knygas ir taip papildyti savo namų bibliotekėlę.
Nuoširdžiai ir aktyviai pildyti blogą.
Perskaityti kuo daugiau nuosavų knygų.
Džiaugtis knygų teikiamu malonumu. :)


P.S. Gruodžio 31 d. mano blogui suėjo 2 metai! :) Jeeeeeyyy!

E.L.James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių"

Turbūt perskaičiau vieną populiariausių knygų, kuri pritraukė tūkstančių žmonių dėmesį. Prasidėjus tai psichozės bangai net negalvojau apie šios knygos skaitymą. Prisiklausiau įvairių nuomonių ir dažniausiai jos būdavo ne pačios geriausios.  Tačiau yra posakis: "Niekada nesakyk niekada" ir čia panaši situacija, kai aplink visi skaito ar skaitė šias knygas ir aš susigundžiau ir nusprendžiau, kad turiu pati įvertinti ir pasakyti savo nuomonę.

Turbūt tai pirma knyga, kurioje taip aiškiai išryškėja visi knygos pliusai ir minusai, kuriuos tiesiog galima suskirstyti, todėl šiame įraše taip ir darysiu, išskirsiu aspektus, kurie man patiko ir kurie ne. :)

Pradėkime nuo pliusų.

• Knyga viliojanti ir paslaptinga. Nežinojau kaip kitaip apibūdinti potraukį šiai knygai, kurį atrodo jaučia visi. Ši knyga yra kažkas, kas traukia visus, gal tai sukurta tokia reklama, kuri pagerino pirkimus, nežinau, bet knyga tikrai traukia.
• Lengvai skaitoma ir padeda atsipalaiduoti. Kiekvienas skaitytojas žino, kad skaitant storą neįdomią knygą kyla tikra kankynė. Skaitai ir atrodo nematyti galo, todėl dažnai ateina ir neskaitadieniai ir skaitymas sustoja visai. Su šia knyga taip nėra, nors joje ir yra minusų, tačiau smegenys nėra per daug apkraunamos, todėl lengva skaityti, o puslapiai tirpte tirpsta.
• Intriga. Būtent dėl jos aš planuoju perskaityti ir kitas dvi dalis, nes labai smalsu kaip ten viskas baigsis.

O dabar metas minusams:

• Panašumas su "Saulėlydžiu". Šiaip jau aš "Saulėlydžio" sagą mėgstu. Niekada nebuvau jai priešiška, nes kai buvau paauglė 12-14 metų su malonumu skaičiau tas knygas, kurios tikrai buvo labai įtraukiančios. Bet kvaila imti kažkokias detales ir jas taikyti naujoje knygoje. Erzina skaityti kokia pagrindinė veikėja nerangi, nepasitikinti savimi, o pagrindinis veikėjas pavojingas, galintis kelti grėsmę. Per daug jau panašumų.
• Sekso scenos. Ten iš vis absurdas. :D negaliu nesijuokdama negalvoti apie jas, jau nieko nesakau apie sadomazochistinius dalykėlius, bet fiziškai neįmanomų dalykų pilna, todėl knyga tampa tik knyga,kurioje viskas išgalvota.
• Lūpos kramtymas, kitos Anastazijos būdo savybės. Turbūt čia visiems tas užkliuvo. Nežinau kaip įmanoma tiek kramtyti lūpą ir tuo labiau kiekviename puslapyje tai paminėti.
• Dialogai. Svarbiausia knygoje yra seksas, čia jau ir taip aišku, beeet ir tos sekso scenos kartojasi ir jau per gerklę pradeda lysti. Ir dar dialogai laaaabai jau skurdūs, pokalbių iš vis arba nėra arba jie labai primityvūs. 

Jeigu ieškot neįpareigojančio, lengvo romano, tada tikrai rekomenduoju šią knygą, bet jei norit, kad knygą teiktų džiaugsmo, peno apmąstymams ir ją prisimintumėt ir po keleto metų - neskaitykite, nerasite nieko panašaus, o ir išliekamosios vertės nėra. 

Puslapių skaičius: 504.

Leidykla: Alma littera, 2013 m.

Iš kur gavau? Iš bibliotekos.

Mano įvertinimas: 3/5

Reşat Nuri Güntekin "Čiauškutė"

Žiemos miegu bando užmigti ir mano skaitomos knygos. Pasirodo naujas gyvenimo etapas nori pavogti visą mano laiką skiriamą knygoms. Tikiuosi, kad sugebėsiu tai įveikti. :D Nes laaaaaabai pasiilgau rašyti čia ir sekti kitų blogerių naujienas. Ne, meilės knygoms pamiršti neįmanoma. Čia grįžtų su šviežiai perskaityta knyga pavadinimu "Čiauškutė". Anksčiau apie šią knygą nieko nebuvau girdėjusi ir tuo labiau ji nebuvo mano norimų perskaityti sąraše. Tačiau vasara susipažinau su brolio drauge Austina (nepaprastai gražus vardas ar ne?) ir mes nuostabiai susidraugavom. Atsikrausčius į Kauną ji man atvežė šią knygą ir pasakė, kad tai jos mylimiausia ir mėgstamiausia knyga ir kai neturėsiu ką veikti galiu ją perskaityti. O, Dieve, kokia buvau laiminga ir kokia dėkinga jai dabar esu! Tikrai, tai viena geriausių knygų, kurias man teko skaityti. Pirmiausia mintis, kuri man šauna į galvą tai "gražu". Ši knyga man atrodo tokia tyra ir nepaliesta viso šiuolaikinio pasaulio. Dabar daugelis romanų neapsieina be sekso scenų, žudynių ir panašių dalykų, kurie jau tapo visiškai būdingi. Ši knyga ne tokia, joje tiek daug gėrio ir tyro sielos skausmo, kad daugelis populiariausių knygų šiais laikais nublanksta prieš tai, ką radau šioje. Taip gera, kad būtent ši knyga lydėjo mane pirmaisiais naujojo gyvenimo mėnesiais, kai patyriau tiek daug sunkumų ir skausmo. :) Gal dar ir dėl to ji man tokia brangi.

Knyga pasakoja apie Čalykušu (lietuviškai - Čiauškutė), jauną nepaprasto grožio mergaitę, kuri buvo tartum vijurkas ir be galo plepi, todėl ir praminta paukštuko vardu. Ji visus stebino savo išdaigomis ir nenustygstančiu būdu. Tačiau viena diena vėjavaikiškoji Feridė užaugo ir kaip į kiekvienos mergaitės gyvenimą, taip ir į jos, pasibeldė meilė. Ji įsimylėjo savo pusbrolį, iš kurio jai be galo patikdavo tyčiotis, nes jis buvo visiška jos priešingybė. Feridė kaip ir priklausė jos charakteriui vis stūmė kuo toliau nuo savęs Kiamraną, tačiau pati juto, kad jį myli. Visą meilę ir būsimas vestuves sugadina netikėta žinia, Kiamranas išvykęs į Europą sutiko kitą ir meiliais susibičiuliavo, visai pamiršęs Feridę. Feridė pasijuto  be galo įskaudinta ir išduota, todėl nieko nelaukusi pabėgo iš namų ir leidosi į savo gyvenimo kelionę. Čalykušu gyvenimas nepašykštėjo sunkumu. Ji kovojo už savo vietą po saule, stengėsi būti gera mokytoja, bandė įveikti visas blogų žmonių apkalbas, kurios lydėjo ją, nepaprasto grožio, gėrio ir tyrumo mergaitę, visą gyvenimą.

Pasikartosiu, kad tai nepaprastai graži knyga, praturtinusi sielą ir suteikusi vilties, kad tikra meilė egzistuoja ir nesvarbu, kad ir koks blogas yra aplinkinis pasaulis. Rekomenduoju visu 100%.



Puslapių skaičius: 487.
Leidykla: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960 m.
Iš kur gavau? Paskolino Austina. :)
Mano įvertinimas: 5/5

John Banville "Jūra"

Mažą savo gimtąjį kaimelį iškeičiau į Kauną. Ne dėl to, kad labai to troškau, o dėl to, kad taip reikėjo. Kadangi dar pati pradžiai, sunkokai, bet prie visko pratinuosi, todėl ir knygų skaitymui liko mažiau laiko. Tikiuosi, kad artimiausiu metu viskas pasitaisys. O šiandien pristatau jums knygą, kurią perskaičiau dar rugpjūčio pabaigoje, bet kurios aprašymui neliko laiko (dėl tų pačių, anksčiau minėtų priežasčių).

Apie šią knygą sužinojau iš "1000 knygų, kurias turi perskaityti per savo gyvenimą" ar kažkas panašaus, sąrašo. O, kad tikrai perskaityčiau įtraukiau į savo metų iššūkį. Džiaugiuosi, kad perskaičiau, bet nepasakyčiau, kad patiko. Iš vis, kažkokia banali istorija. Senyvo amžiaus vyras grįžta į savo gimtinę ir prisimena savo paauglystę. Jam ji buvo ypatinga, kadangi į jo miestelį atsikraustė kitokia, visų žvilgsnius atkreipianti šeima, o tai jį traukė. Banali dėl to, nes tikrai skaitant atrodė, kad jau daug ką panašaus esu skaičius. O dar knygos pabaiga.. Būtinai turi kažkas mirti ir tai įvyksta visai netikėtai. Labai priminė man tuos "populiarius" filmus, kai istorija vystosi ir gale, kad "pasigraudentų" visi kažkas numiršta.. Nepatiko man, tiesiog. Bus tokių, kuriems labai patiks, bet aš tikrai nesidžiaugiau skaitydama ir perskaičiau tik todėl, nes plonutė knyga.

Ir viskas šiam kartui. Skurdokai apie knygą, bet rašau pirmas emocijas užplūstančias mane. O apie tai, kas ne itin patiko ir nesinori  kalbėti ilgai. :) Tikrai, būtų įdomu išgirsti kaip kitiems ši knyga, gal ką itin svarbaus praleidau pro akis ar neįžvelgiau gilesnės potekstės?

Puslapių skaičius: 224.
Leidykla: Jotema, 2007 m.
Iš kur gavau? Iš kaimelio bibliotekos.
Mano įvertinimas: 1/5

Margaret Atwood "Greis"

Turbūt kiekvienas prisiekęs skaitytojas, o ne tik aš, į keliones ima knygą. Anksčiau to nebūdavo, tačiau dabar vis dažniau su manim keliauja ir knygos. :) toliausiai keliavusi yra "Madagaskaras" (net į Prancūziją), tačiau ši knyga buvo iš privalomos literatūros ir labai man nepatiko. "Greis" keliavo ir į Latvijos paplūdimį ir į sostinę - Vilnių. Telieka laukti gerų knygų praskaidrinančių laukimo akimirkas kelionėse.

Žvirgždynėje auga bijūnai. Jie kalasi pro pilkus akmenukus, pumpurais tiria orą kaip sraigės antenomis, tada pučiasi ir skleidžia vešlius tamsiai raudonus žiedus, spindinčius ir blizgančius kaip atlasas. Paskiau vainiklapiai skečiasi ir byra žemėn.

Margaret Atwood turbūt visiems geriau žinoma dėl jos knygos "Tarnaitės pasakojimas". Ir aš labai norėjau perskaityti šią knygą, o dabar tas noras tik sustiprėjo! Kadangi bibliotekoje radau tik "Greis", nutariau, kad pirmai pažinčiai to užteks. Su šypsena prisimenu dieną, kai pasiėmiau šią knygą ir bibliotekininkė manęs paklausė, kodėl manau, kad ji bus įdomi, nes niekas jos neskaito. Dabar galėsiu jai tai paneigti ir parekomenduoti šią knygą.

Gal jau daugelis pastebėjo, kaip aš nemėgstu atpasakoti siužetų. Nenoriu atskleisti per daug, o tas "ne per daug" puikiai matomas ant knygos nugarėlės. Tad, pasakysiu tik tiek, kad knygoje vaizduojamas XIX amžius, dėmesio centre Greis Marks, kuri būdama šešiolikos buvo apkaltinta žmogžudyste ir nuteista mirti, tačiau ne visiems tai atrodė teisinga. Greis buvo gera, nuolanki tarnaitė, todėl gerų žmonių pagalba ji nebuvo nužudyta, tačiau liko kalėti ligi gyvos galvos. Šioje knygoje jaunas daktaras Simonas nori ištyrinėti Greis psichiką, išsiaiškinti ar ji tikrai atliko tą šiurpų nusikaltimą, o jei taip, tai kodėl?
Knyga man patiko, net labai! Žinot tas knygas, kur nereikia ieškoti užslėptų minčių tarp meninių pasisakymų ir panašiai, kur tiesiog skaitai, mėgaujiesi siužetu ir įsigyveni į knygą? Gal kiek nepatiko pradžia, nes istorija aprašoma knygoje nėra išgalvota, tai tikra istorija, kuri tuo metu Kanadoje buvo labai plačiai visiems žinoma, todėl atrodė, kad autorė net nesivargina skaitytoją supažindinti su tuo įvykiu. Tačiau, paskui viskas susidėlioja į savo vėžes, o tuo labiau, kad knyga stora tie pirmieji puslapiai, po daugelio kitų, pasimiršta. Daaar negaliu nepasidžiaugti tuo, kad autorė nebandė primesti savo nuomonės, pabaigoje taip ir nėra viskas išaiškinama, net atsiranda mistikos, tačiau, Atwood neprikuria to, ko nebuvo. Manau, puikus sprendimas, rašant apie tikrus įvykius.
Taigi, neabejotinai - rekomenduoju! Nežinau kaip su "Tarnaitės pasakojimas" gal knyga daug įdomesnė, geresnė nei mano skaityta, todėl kitiems jau perskaičiusiems "Tarnaitės pasakojimas" ši gali pasirodyti silpnesnė. Tačiau vis tiek perskaitykit, tikiu, kad nepasigailėsit. :)

Puslapių skaičius: 536.
Leidykla: Tyto alba, 1999 m.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5/5.

Sarah Winman "Kai dievas buvo triušis"

Knyga perskaityta dar liepos pabaigoje, bet nenoriai ji gulasi į blogą. Gal todėl, nes pradėjau skaityti kitą knygą, kuri įtraukė ir po truputi pasimiršta šios knygos sukelti jausmai.

Knyga ir liūdna, ir linksma ir įdomi, ir kažkiek banali, bei keistoka, bet nenuginčijamai įtraukianti. Mėgstu skaityti, bet nesu iš tų, kurie knygą perskaito vienu prisėdimu, su šia knygą irgi taip nebuvo, užtad su mielu noru knygą ėmiau į rankas, stebėjau kaip sekasi veikėjams, išgyvenau kartu su jais. Ir dėkui autorei už lengvą pradžią, kuri padeda greičiau įsijausti į kūrinį, kartais velniškai nervina skaityti skaityti, perskaityti ~80 psl. ir tik tada pajausti, kad jau įsigyvenai į istoriją ir knyga pradeda patikti.

Jeigu perskaitysite anotaciją sužinosite, kad knyga apie vieną šeima, kurios istorija pasakojama ne viena dešimtmeti. Kai aš perskaičiau manęs tai nesudomino, nes tokių panašių knygų tikrai yra ne viena. Tačiau! Tai buvo kažkas kito, pirmiausia santykiai šeimoje - gal ne visada pavyzdiniai, bet nuoširdūs, tikri. Antra, vertinu knygas, kurios priverčia mane garsu nusijuokti. Tai tikrų tikriausia retenybė, o šiai knygai pavyko tai padaryti. :) Banalybės, kaip ir minėjau šiek tiek buvo. Kažkaip pastaruoju metu vis pasitaiko pamatyti/perskaityti istorijas, kur įpinama bokštų dvynių tragiška lemtis, bet ir vėl dažniausiai visur tas įvykis siejamas su mirtimi ir istorijos pabaiga, o čia visai kitaip. Knyga man patiko, labai. Bet po teisybei, ji nėra viena iš tų kur perskaitai ir gali verkti, sienom laipioti :D , kad ji baigėsi. Gera knyga, verta perskaityti, bet nekeliauja į pačių mylimiausių lentynėlę.

Trumpokai šiandien, bet vis šis tas, nes su iššūkiu judam pirmyn :)