Herta Müller "Amo sūpuoklės"

Štai ir aš! Žinokit, kad knygų aš visai nepamiršau. Milžinišką aistrą skaitymui turėsiu dar daug metų, bet šiam malonumui visada sutrukdo kasdienybė, mano atveju - mokslai ir artėjantis egzaminai. O ir "Amo sūpuoklės" ne iš tų knygų kur greit, lengvai skaitosi.

Negalėčiau tiksliai pasakyti kodėl nusprendžiau šią knygą perskaityti. Apie trėmimus, gyvenimą lageriuose esu skaičiusi, gal nepakankamai daug, bet užtektinai tam, kad įsivaizduočiau visas tas baisybes. Bet turbūt toks jau žmogus esi, ieškai to kas sukrėstų, sudrebintų ir atimtų amą. Ši knyga apie jauna, septyniolikmeti, vaikinuką Leo. Jis vienintelis iš savo šeimos buvo išvežtas į Sovietų lagerį Ukrainoje. Patiko man tai, kaip ramiai Leo į visa tai žiūrėjo, gal per ramiai? Jis šią tremtį vaizdavosi kaip kelionę, nesuvokdamas kokios baisybės ten jo laukia. O knygos eigoje, nors ir situacija buvo nepavydėtina, Leo laikėsi tvirtai. Kuo ši knyga skiriasi nuo kitų tos pačios tematikos knygų? Man pasirodė, kad ši knyga nors ir buvo apie tremtinių buitį, "alkio angelus", utėles, blusas, niežus, ligas, vagystes, mirtis ir kitas baisybes, ši knyga tuo pačiu ir skverbiasi kažkur giliau. Ten atrodytų kiekvienas daiktas, darbas, gestas turi prasmę, kartais nesuvokiamą ir kvailoką, bet kai paskaitai ir tu pradedi mąstyti. Ji tokia savotiška, kad net sunku paaiškinti.

Labiausiai įsiminę įvykiai, bent jau man buvo, kaip Leo rusų prekyvietėje rado pinigų kupiūrą ir už ją prisipirko visokio maisto, kadangi ilgą laiką buvo nieko normalaus nevalgęs, visą maistą godžiai sušlamštė į save, o keliaujant atgal į baraką viską išvėmė. Tada jis baisiai griaužėsi ir man taip pikta pasidarė, kad nė kąsnio nepasitaupė juodai dienai, tačiau iš dalies jį ir suprantu, juk iš jo maistas galėjo būti atimtas, o tokia proga pasitaikė tik vieną kart per visus tremties metus. Taip pat labai įsiminė vienas vyras, kuris vogdavo iš savo žmonos maistą, moteris kuri numirė kažkokio skiedinio duobėj. Daug visko šioje knygoje, bet kaip ir sakiau, viskas pateikta kitaip, nei man buvo įprasta.

Bet ar dėl to knyga man be galo patiko? Taip, tas kitoniškumas yra pliusas, bet knygos neimčiau antrą kart skaityti ir tikrai nerekomenduočiau, nes šiai knygai reikia mąstymo, o jei ne mąstymo tai susitaikymo, kad bus keistu istorijų, neįdomių, liūdnu vietų, kurias norėsis praleisti. Nepavyko man su šia knyga susigyventi, bet juk ne visos turi tikti ir patikti. :))

Taip pat, matosi, kad autorei ši knyga yra kažkas daugiau nei tik įkvėpimas, rašymas, siekis kažką sukurti. Ši knyga yra dalis jos pačios gyvenimo, jos vaikystės prisiminimų, kai girdėdavo įvairius pasakojimus, jos pačios bendravimas su vienu vyriškiu, kuris dalinosi savo kasdienybe lageryje. Suprantu kokia tai brangi jai knyga...

Mano įvertinimas: 3/5

Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

,,- Dėl tavęs tūkstančius kartų!"

Pirmiausia pamačiau filmą, tai buvo prieš kokius 5 metus. Tikrai ilgas laiko tarpas, bet per visą šį laiką aš laukiau, kol knyga pateks į mano rankas. Ir štai diena, kai galiu jums papasakoti apie šią, tikrai nepaprastą, istoriją.

Knygoje pasakojama suaugusio afgano Amiro gyvenimo istorija. Jis pasakoja apie savo vaikystės Kabulą, apie savo vienmetį draugą Hasaną, kuris buvo jo šeimos tarnas, apie tėvą ir begalinį jo meilės troškimą. Hasanas buvo ištikimas Amirui visą savo gyvenimą, jis be galo mylėjo savo geriausia draugą ir buvo jam nuolankus. Amiras taip pat labai mylėjo Hasaną, tačiau dažnai jis save pagaudavo galvojanti, kad tai tik chazaras, tarnas. Amirui būdavo gėda žaisti su Hasanu prie kitų vaikų, taip pat Amiras dažnai skaudžiai pasityčiodavo iš Hasano nemokšiškumo. Man buvo pikta skaityti, kad Amiras taip elgiasi su žmogumi, kuris nė neabejodamas atiduotų už jį savo gyvybę. Tik skaitydama supratau, kad Amiras buvo vaikas. Jis pavydėjo, kad nėra toks drąsus, ryžtingas kaip Hasanas, jis pavydėjo, kad tėvas labiau žavisi chazaru nei juo. Šis vaikiškas pavydas ir baimė Amiro gyvenimą labai pakeitė 1975 metų žiema... Daugiau nenoriu nieko atskleisti, nes būtų neteisinga tų atžvilgiu, kurie planuoja knygą skaityti ir patys nori patirti visą atradimo ir skaitymo malonumą.

Man labai patiko tai, kad knyga tokia visapusiška, daug temų aptarta daug visko sudėta į vieną vienintelę knygutę. Kaltė, baimė, skausmas, praradimai, viltis, melas, nežinomybė, tiesa, džiaugsmas, visi šie žodžiai ir dar daug kitų galėtų apibūdinti šį romaną. Manau, kad jam neliks abejingų. Todėl visiems, be išimties rekomenduoju! :)

O pati į planus įtraukiau kitą šio autoriaus knygą.

Puslapių skaičius: 359.
Leidykla: Jotema, 2007 m.
Iš kur gavau? Paskolino draugė.
Mano įvertinimas: 5/5

Jo Nesbø "Sniego senis"

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga - detektyvas. Ir ne šiaip koks, o rimtas, skandinaviškas ir šiurpus. Ar gi begali kas būti geriau? Na taip, gaila, kad nebuvo sniego, turbūt, būčiau visur paranojiškai mačius sniego senius. :D O istorija tokia: Haris Hūlė, detektyvas, kuriam pavesta tirti "Sniego senio" bylą. "Sniego seniu" žudikas pramintas, nes įvykdęs nusikaltimą palieka ženklą - sniego senį. Manau, kad neverta nė pasakoti, kas dėjosi paskui. Viena detalė po kitos, už kurios kabiniesi, o paskui vėl grįžti į tą pradžios tašką, kol pagaliau atsikabina visi kabliukai ir išsiaiškinama kas tas žudikas. Ir aš bandžiau pabūti detektyve. Mhm, sekėsi gana prastai ( :D) , nes įtarinėdama šokinėjau nuo vieno personažo prie kito, bet skaityti vis tiek įdomu. Rašau dabar ir galvoju, kad to šiurpumo nebuvo taip jau ir daug. Dėl manęs galėjo būti ir labiau aprašinėjamos tos šiurpios vietelės, su visom detalėm. Aišku, pati idėja su sniego seniu, bent jau man tikrai niekur nematyta ir negirdėta. Detektyvas, geras, tikrai tikrai. Įdomus, nenuspėjamas, painus, toks koks ir turi būti detektyvas. Labai džiaugiuosi, kad jį perskaičiau, bet yra bet. Galvoju ir skaitau, tempė tempė iš pradžių tą gumą, nieko nevyko, o pabaiga taip jau staigiai padaryta. Šast šast ir žudikas pagautas. Kažkaip atrodo, kad autorius išsisėmė, čia mano tokia nuomonė. Bet, kaip ir sakiau, tikrai geras detektyvas.    :)

Leidykla: Baltos lankos, 2013 m.

Puslapių skaičius: 471.

Iš kur gavau? Kalėdinė dovana. :)

Mano įvertinimas: 4/5

Viskas viename!

Artėja metų pabaiga, tad daugeliui aišku, kad knygų skaitytojai peržvelgia savo skaitymo metus, įvertina geriausias knygas ir truputį papeikia neįtikusias. :) Šiandien ir aš darysiu būtent tai. Tačiau tai dar ne viskas. Su 2013 metų pabaigą atėjo ir Knygų slėnio pirmasis gimtadienis! Taip jau išėjo, kad sukūriau blogą paskutinę metų dieną. Labai labai labai džiaugiuosi savo mažyliu tinklaraščiu. :)

Daug laimės suteikia ne tik skaitymas, bet ir dalinimasis savo mintimis su kitais. Esu labai laiminga, kai matau, jog Knygų slėnį aplanko vis daugiau žmonių, man tai pats geriausias įvertinimas. Atsiprašau, kad neperskaitau daugiau knygų, taip kaip tai padaro kiti skaitytojai. Galiu pasigirti tik kuklia 31 knyga, bet visgi tai šis tas. :)

Ačiū ačiū ačiū!

O dabar 2013 m. knygų apžvalga :)

• Iš viso perskaičiau 31 knygą. Įveikiau 2013 metų knygų iššūkį ir goodreads.com reading challenge. 
• Sudėjus gavosi 8720 puslapiai.  
• Metų knyga: jos yra net dvi - O.Wilde "Doriano Grėjaus portretas" ir A.Roy "Mažmožių Dievas"
• Knygos taip pat vertos dėmesio: E.Shafak "Keturiasdešimt meilės taisyklių"; T.Gerritsen "Kaulų sodas","Chirurgas", "Dvynės"; L.Kepler "Hipnotizuotojas"; L.Licalzi "Ko tu iš manęs tikiesi?"; L.S.Černiauskaitė "Benedikto slenksčiai"
• Metų detektyvas: T.Gerritsen "Chirurgas"
• Metų atradimas: Tess Gerritsen ir jos detektyviniai romanai.
• Metų nusivylimai: E.Hemingway "Fiesta" ir G.Radvilavičiūtė "Šiąnakt miegosiu prie sienos". 

Labai tikiuosi, kad 2014 metais įveiksiu daugiau knygų, nors ant nosies ir abitūros egzaminai bei naujo gyvenimo kitur pradžia. Taip pat tikiuosi, jog įveiksiu knygų iššūkį ir kitais metais. Gausiu daug daug knygų dovanų, nuo artimųjų arba pati nusipirksiu. Ir dar...  kiek jau perskaičiau knygų per gyvenimą neradau TOS vienintelės. Tos gyvenimo knygos, kuria norėčiau skaityti vėl ir vėl, galėčiau visiems rekomenduoti ir ji visada būtų mano mintyse. Nežinau ar išvis yra įmanoma rasti tokią knygą. Gal čia tik mano fantazijų vaisius? Kaip manote jūs? :) Gal rasiu ją ateinančiais metais?

Ačiū visiems blogeriams, kurie palaiko ir skaito mano puslapį. Jūsų įrašai man teikia daug naudos. Ne tik tobulinu rašymo įgūdžius, bet ir randu knygų, kurias įtraukiu į savo norimų perskaityti sąrašą. :)

Užteks tų mano nerišlių sakinių. :D Pakelsiu šįvakar šampano taurę už nuostabius 2013 metus ir už dar geresnius ateinančius 2014! Gražių jums akimirkų su knyga rankose!

Romualdas Granauskas "Šventųjų gyvenimai"

 "Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug, bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių, vėliau - prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekam nebuvo."

~62 psl.

Romualdas Granauskas yra vienas iš tų rašytojų, kurie yra artimi širdžiai. Gal taip yra todėl, kad jo gimtinė vos už keliasdešimt kilometrų nuo manosios. Gal todėl, kad jis žemaitis, o gal todėl, nes yra paprastas, linksmas žmogus ir puikus rašytojas. Prieš tai skaičiau tik jo apysaką "Gyvenimas po klevu", tačiau spėjau pajusti jam pagarbą ir begalinį susižavėjimą jo kūryba.

Ilgai skaičiau šią knygą, bet ne todėl, kad ji būtų man nepatikusi. Paprasčiausiai knygą sudarytą iš novelių, kurios turi ir pliusų ir minusų. Jos greit skaitosi, bet dažnai, bent jau man, būna taip, kad perskaičius keletą padedi į šoną ir pamiršti, kad pradėjai skaityti. Pati knyga žavi savo paprastumu ir nuoširdumu. Kitko ir negalėjau tikėtis iš Granausko. Gal tik sunku buvo įsivaizduoti knygos įvykius, veikėjų nuotaikas, nes aprašomi laikai, kai dar net nebuvau gimusi ir sunkiai įsivaizduoju tuos laikus, kai buvo Tarybinė Lietuva.
Bet labai džiaugiuosi, kad turiu šią knygą savo asmeninėje mini bibliotekėlėje, ji tokia artima ir taip primena mano pačios šaknis, gimtinę - mažą Žemaitijos kaimelį.


Puslapių skaičius: 136.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013 m.
Iš kur gavau? Pirkau knygų mugėje.
Mano įvertinimas: 4/5

Erich Maria Remarque "Vakarų fronte nieko naujo"

Pagaliau galiu lengviau atsipūsti. Visi metų iššūkiai įveikti! Labai dėl to džiaugiuosi. :)

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties nepalyginsi su tomis baisybėmis, kurios aprašomos knygoje. 

Taigi, knyga apie Pirmąjį Pasaulinį karą ir dar jaunus aštuoniolikmečius, devyniolikmečius vaikinus, kurie iš mokyklos suolo pateko tiesiai į priešakines fronto linijas. Sunku net įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė tie jauni žmones, matydami kaip miršta jų klasės draugai, kaip lengvai jų gretose sėlina mirtis. Skaudžiausia buvo skaityti tai, kad visi jaunuoliai suvokė, kad jie karo nenori, jiems jo nereikia, ne tik jie, daugelis kitų karių net ir priešininkų kariai suvokė, kad jie nenori kariauti, nenori žudyti ir žūti tame kare. Šis karas reikalingas tik aukštuose postuose sėdintiems žmonėms, kurie net neįsivaizduoja nė dalelės to nepakeliamo siaubo. Skaudu skaityti, kaip kariai turi badauti ir maitintis prastu maistu. Net palankios sąlygos jiems nebuvo sukurtos. Pykau, labai pykau skaitydama. Man nesuvokiama, kaip taip galima elgtis su žmonėmis. Aišku, man labai sunku suvokti visą tą karo baisumą, nes nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi, bet šiek tiek suvokiu, kaip sunku turi būti gyventi žinant, kad niekada negalėsi atsitiesti ir kad tave visą gyvenimą persekios tie kraupūs praeities šešėliai... Knyga liūdna ir slegianti, tačiau verčianti mąstyti. Ji parodo kaip mes nemokame įvertinti to ką turime. Ji byloja, kad reikia mokėti džiaugtis gyvenimu, nes laisvas pasirinkimas, patogus gyvenimas ir galimybės yra didžiulė Dievo dovana.

Puslapių skaičius: 182.

Leidykla: Šviesa, 1989 m.

Mano įvertinimas: 4/5

Kalėdos!

Radau laisvą minutę ir nusprendžiau ją skirti savo blogui ir jums! Noriu visus visus pasveikinti su atėjusiomis šventėmis. Tikiuosi, kad Kalėdų senelis po eglute paliko daug knygų. :) aš labai noriu pasidžiaugti savosiomis. Kadangi pati dar negaliu leisti sau pirkti daug knygų, tai kai gaunu jų dovanų būnu labai labai laiminga! Ačiū tiems Kalėdų seneliams, kurie padare mano šventes nuostabias! :* O jums skaitytojai, linkiu gerų akimirkų, susitaikymo, santarvės prieš naujus metus. Tikiuosi, kad dar parašysiu paskutinį metų įrašą, bet, jeigu kas nutiks žinokit, kad linkiu jums nepaprastai geros metų pradžios! Ir nepamirškit knygų! :)))

Oscar Wilde "Doriano Grėjaus portretas"

Priešpaskutinė iššūkio knyga, kuri susiskaitė labai greit!

Manau, kad daugelis yra šią knygą skaitę arba tikrai matę pagal knygą pastatytą filmą. Aš pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo prieš kokius tris metus. Filmas man, iš ties, labai patiko, jo vaizdiniai taip ir neišsitrynė iš mano atminties, todėl sužinojusi, kad yra knyga labai troškau ją perskaityti. Ir šių metų iššūkis man padėjo tai įgyvendinti.

Knyga yra apie nuostabaus grožio vaikiną, Dorianą Grėjų, kuris buvo tyras ir nepažįstantis pasaulio ydų. Taip buvo iki tol kol jis nesutiko Henrio. Šis vaikiną apžavėjo ir pavertė jį lyg savo mokinių. Jis Dorianui piršo savo idėjas ir mintis, taip paversdamas ji žmogumi trokštančio patirti visus įmanomus pasaulio jausmus, bet tuo pačiu ir nesenti, visada išlikti jaunam. Jis to pasiekia. Kažkokiu mistiniu būdų jo siela atsiduria jo žavingame portrete, kuris sensta, o pats Dorianas išlieka toks pat jaunas. Istorija šiek tiek keistoka ir galima būtų pradėti raukytis, nes juk sielos perkelti į daiktą neįmanoma! Bet tai visiškai nesvarbu. Būtent tai ir yra knygos esmė, ji parodo, koks žmogus gali būti, kaip jis gali nužmogėti ir ką gali paaukoti dėl tokio dalyko kaip grožis. Turbūt nesuklysiu manydama, kad būtent taip yra ir dabar, nors knyga atspindi XIX a. įvykius, bet jie aktualus ir šiandien. Taip manau, nes daugelis nori būti gražiais, jaunais, žavinčiais, nes mano, kad tik tai gali suteikti laimės, populiarumo. Daugeliui iš mūsų trūksta paprasčiausio saikingumo. Niekas nedraudžia būti gražiam ar norėti tokiam išlikti, bet, kai dėl to yra prarandamas žmogiškumas ir bet koks sveikas protas, tada tikrai jau nebėra gerai. Pati knyga yra žavinti savo įdomia, paslaptinga istorija, žodingumu, rašymo stiliumi. Tikrai giriu O.Wilde už tai, kad ne pilną savaitę gyvenau kitokiame pasaulyje. Nors knyga ir kalba apie žmogaus blogąsias puses, pilnas ydų, kurias turbūt turime kiekvienas, tik slepiame giliai savyje, man knyga patiko. Ji įtraukė, sužavėjo, pamokė ir dar karta įrodė, kad klasika yra klasika. O klasiką aš dievinu!

Puslapių skaičius: 336.
Leidykla: Alma littera, 2006 m.
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5/5.

Undinė Radzevičiūtė "Baden Badeno nebus"

Minėjau, kad nebebandysiu įveikti knygų iššūkio, tačiau lietuvių kalbos mokytoja (kuri taip pat rašo blogą apie knygas - http://manominteles.blogas.lt/) paragino nenuleisti rankų ir pabandyti perskaityti likusias tris knygas. :) Ačiū, mokytoja! :)

Taigi, knyga labai plonutė, mažutė, tad ir pasakoti nėra daug ko. Ji sudaryta iš daugelio trumpučių istorijų, todėl skaitosi labai greit. Beeet esminis dalykas, kodėl man nepaliko didelio įspūdžio ši knyga, todėl, nes jai reikia laiko. Manau, kad po kiekvienos istorijos vertėtų padaryti bent trumputę pertraukėlę, kad viskas susigulėtų galvoje. Kadangi aš skubėjau perskaityti, tai perskaičiau ir palikau, daugiau neįsigilinusi. Taip pat knyga šiek tiek keistoka ir man sunkiai perprantama. Po kai kurių istorijų taip ir likdavau nesupratusi, ką visgi tuo norėjo autorė pasakyti. Tačiau vienareikšmiškai galiu teigti, kad skaityti buvo įdomu. Tiesiog, tas keistas jausmas, kai skaitai ir galvoji, kad parašyta gražiai, suktai, įdomiai. Gal ne visiškai mano tipo knyga, bet visko po truputi reikia paskaitinėti. :)

Puslapių skaičius: 126.
Leidykla: Baltos lankos, 2011 m.
Mano įvertinimas: 3/5

Laura Sintija Černiauskaitė "Benedikto slenksčiai"

9-oji knygų iššūkio knyga. Gaila, bet širdis jaučia, jog neįveiksiu savo iššūkio. Kvailai pasielgiau, kai nusprendžiau daugumą knygų pasilikti metų pabaigai. Tačiau labai tikiuosi, kad ateinančiais metais aš pažadą ištesėsiu ir dalyvausiu iššūkyje toliau. Nes tai velniškai nuostabiai nepaprastas dalykėlis knygų mylėtojams! :)

"Benedikto slenksčiai" mane traukė, nes norėjau paskaityti ką čia rašo lietuvė, o dar apie jauną žmogų,  išgyvenanti sunkumus. Juk ir man tai aktualu. Tokių minčių vedina įtraukiau knygą į privalomų perskaityti sąrašą. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad nesigailiu. Autorė tikrai moka rašyti, aiškiai ir labai gražiai dėstyti mintis. Rašyti apie tai kas aktualu ir šiandien, nors veiksmas vyksta ne šiomis dienomis, o kokius 10 metų atgal, jau yra talentas. Taip pat knygoje gvildenama daug temų, tokių kaip: motinos ir sūnaus santykių tema (mažąjį Benutį mama paliko visai vaiką, bet jis visą gyvenimą troško jos buvimo šalia, jos padrąsinančio, patariančio ir besididžiuojančio žvilgsnio); tėvo ir sūnaus santykių tema (Benediktą motina paliko tėvui, kuris gyveno skurdų viengungišką gyvenimą ir su vaikais nemokėjo elgtis. Tačiau tai nesutrukdė jam tapti nuoširdžiu, pasiaukojančiu tėvu, kuris Benediktui kėlė didžiulę meilę ir dėkingumą). Tai pat išskirčiau vyro ir moters temą (Benedikto santykiai su Vega, Svieta); jauno žmogaus akivaizdos su mirtimi tema (Benedikto draugo mirtis, dėl kurios jis ilgai kaltino save), gamtos ir žmogaus santykio temą (Vėdrynų kaimas - Benedikto vaikystės namai, kuriuose gyveno su tėčiu). Taip ir keliauji skaitydamas šią knygą, po žingsnelį, po slenksčiuką. Juk ir mes savuosius gyvenimus galime suskirstyti į slenksčius, gyvenimo etapus, kuriuose įvyko tam tikri reikšmingi įvykiai. Knygą tikrai rekomenduoju ir ne tik jaunam žmogui. :) O pati dar norėčiau pabendrauti su šios autorės kūryba, todėl svajoju, kad man kur nors panosėj pasimaišys "Kvėpavimas į marmurą".


Leidimas: Alma littera, 2009 m.
Puslapių skaičius: 224
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos
Mano įvertinimas: 5/5

Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Štai dar viena mano perskaityta knyga. Žinau, kad jų labai mažai ir skaitau vėžlio greičiu, bet tiek visko nutinka ir tiek visokių reikalų atsirandą, kad paskaityti spėju tik prieš eidama miegoti. Tikiuosi, kad išauš tokia diena, kai skaitysiu iki soties. :)

Pirmiausia, turbūt reikia pasakyti, kad knyga su Dievu nesusijusi. Beveik visiškai. Todėl tie žmonės, kurie neėmė skaityti šios knygos vien tik todėl, nes galvojo, jog bus gvildenama religijos tema - klydo. Religijos nėra, tačiau yra kai kas kito. Taigi, Alanas Grinmoras yra visiškai nusivylęs gyvenimu. Vaikystėje neturėjo tėvo, o paskui iš jo gyvenimo dingo ir patėvis. Motina visada spaudė jį ir reikalavo iš jo kuo daugiau, o paskui iškeliavo iš šio pasaulio, palikdama Alaną vieną. Taip pat darbas neatrodė patrauklus ir jo gyvenimo meilė jį paliko, netarusi nė žodžio. Iš ties, situacija nepavydėtina. Todėl net gi suprantama, kodėl Alanas nebematė pagrindo likti šiame pasaulyje. Jis nusprendė nusižudyti nušokdamas nuo Eifelio bokšto. Tačiau jis to nepadarė, jį sustabdė vyriškis, kuris pažadėjo pakeisti jo gyvenimą. Atrodo, istorija lyg iš fantastikos srities, nes taip gi nebūna. Tačiau, kai pabaigoje viskas išaiškėja, viskas tampa suprantama.
Man asmeniškai ši knyga paliko gerą įspūdį. todėl, nes ji tikrai moko gyventi! Atrodo, rašoma apie elementarius dalykus, bet šiaip gyvendamas apie tai net nesusimastai. Radau daug patarimų, kurie tiko būtent man  ir tai buvo šaunu. Manau, kiekvienas skaitytojas ras šioje knygoje tai, ką galės pritaikyti sau. Džiaugiuosi ir tuo, kad knyga parašyta suprantamai, nėra jokių suktų frazių, kurios glumina. Vienintelis dalykas, dėl kurio mintyse pyktelėjau  - tai pabaiga. Jau tokia atrodo skubota ir šiek tiek banali, nors visi galai ir suvesti, viskas išaiškinta, vis tiek pritrūko tu kelių potepių. Bet tai tik vienas minusas.
Taigi, knyga įkvepianti keistis vidumi ir padedanti ieškoti savęs. :)

Originalus pavadinimas: Dieu voyage toujour incognito. Paris, 2010 m.
Leidimas Lietuvoje: Alma littera, 2013 m.
Puslapių skaičius: 360.
Iš kur gavau? Iš bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5-/5