Isabel Allende "Dvasių namai"

Keista po tiek laiko vėl rašyti čia. Nelengva. Daugiau nei pusę metų nepildžiau blogo, per tą laiką tik karts nuo karto paimdavau knygą į rankas. Negalvojau, kad taip nutiks, bet suaugusiųjų gyvenimas ir užburtas ratas darbas-namai-darbas mane visiškai įtraukė. Knygoms neradau nei laiko, nei noro. Vis bandžiau skaityti, bet vos po kelių puslapių pavargdavau, pasidarydavo neįdomu. Labai tikiuosi, kad ši nauja pradžia bus kitokia, nes aš taip pasiilgau knygų ir Jūsų!

Gera grįžti su tikrai geros knygos rekomendacija. "Dvasių namai" jau anksčiau mane žavėjo savo pavadinimu, o ją išleidus "Pegaso kolekcijai" neliko priežasčių, kodėl ji neturėtų atsidurti mano asmeninėje knygų bibliotekoje. Ne tik pavadinimas, bet ir knygos viršelis bei knygos aprašymas labai viliojo greičiau imtis skaitymo malonumo. 

Knygoje pasakojama Truebų šeimos istorija, kurioje susipynę skirtingi veikėjų likimai, kuriuos dabar aprašinėti būtų beprasmiška. Visi jie unikalus, savitai įdomus ir magiški. Ar užteks pasakyti, kad šioje knygoje yra visko: vyro ir moters santykių, meilės, džiaugsmo, skausmo, išdavysčių, laimės ir liūdesio akimirkų. Knyga tokia žmogiška ir paprasta, bet tuo pačiu su magijos prieskoniu, kuris ją daro kitokia ir ypatinga. Perskaičiusi šią knygą tik dar kartą įsitikinau ir galutinai nusprendžiau, kad mano mylimiausias knygų žanras - šeimos sagos. Tas jausmas, kai susigyveni su veikėjais, autoriaus pagalba visus juos pradedi pažinti ir suprasti..ech.. tokios knygos iš manęs pavagia dalelę širdies. Todėl užvertus paskutinį puslapį pajaučiu tokią sekundės tuštumą. Silva Rerum, Erškėčių paukščiai, Dvasių namai, skirtingos knygos, bet turinčios panašumų, visos mano favoritės.  Tad, jei ieškote kažko panašaus labai labai rekomenduoju šią Isabel Allende knygą, skaitymo džiaugsmas garantuotas. 

Elizabeth Strout "Aš esiu Liusė Barton"

Šią knygą laimėjau "Knygų dama" fb organizuojamame konkurse. Noriu pridurti, kad labai žaviuosi Nora. Ji įdeda tokią didelę dalį širdies į savo darbą ir tikrai ne kiekvienas žmogus malonumą sugeba paversti ir pragyvenimo šaltiniu. Juk visada viskas prasideda nuo nulio, ir tik didelių pastangų, ryžto ir kruvino darbo dėka viskas pasiekiama. Ji mane įkvepia skaityti, todėl visada ją seku, skaitau knygų atsiliepimus ir pildau norimų perskaityti sąrašą.

Liusė Barton - žmona, dviejų dukrelių mama ir rašytoja, pakirsta sunkios ligos ir priversta gulėti ligoninėje. Kompaniją palaikyti ir šalia pabūti atvyksta Liusės mama. Šios dvi moterys nesimatė jau daug metų ir jas skiria didžiulė praraja, tačiau jos abi stengiasi bendrauti ir nekreipti dėmesio į tai, kas buvo. O buvo sunku...Liusės  vaikystė buvo varginga, ji turėjo brolį, sesę ir tėvus. Visa jų šeima vos sudūrė galą su galu, nebuvo ko valgyti, kur praustis, ką apsirengti. Ir tėvai nebuvo supratingi ar bendraujantis, nevengdavo "paauklėti" jėga. Moterims grįžta visi skaudūs prisiminimai.

Jei nuoširdžiai, nesupratau šios knygos. Kaip ir pagrindinė tema būtų šeimos santykiai, bet viskas parašyta taip padrikai, lyg būtų užrašytas minčių srautas, kurį vis pertraukia tai ligoninės kasdienybė, tai prisiminimai susiję su rašymu, vyru, dukromis. Atrodė, kad daugiau dėmesio buvo skiriama visai pašaliniams žmonėms, o ne tiems, kurie vaidino pagrindines roles šioje knygoje. Niekas manęs šioje knygoje nesužavėjo ir nepatraukė. Džiaugiausi, kad ji plona, todėl greit perskaitysiu. Dabar mąstau, kad gal tą  knygos nepatikimą lėmė tai, kad man ši knyga nėra artima. Užaugau tikrai didelėje, daugiavaikėje šeimoje, nors nebuvom turtingi, bet niekada nereikėjo galvoti ar bus ko valgyti, kuo apsirengti. Tėvai mylėjo ir stengėsi, todėl turiu su jais puikų ryšį ir dabar. O knygos, kurios man nėra artimos, nepaliečia manęs, lieka mano nesuprastos.

Noriu pabrėžti, kad tai tik mano nuomonė ir gal kam nors, ypatingai susidūrusiems su panašia situacija, jausmais, išgyvenimais, ši knyga bus įtraukianti ir įdomi. Aš šį kartą nusivyliau.

Mano įvertinimas: 1/5.

John Fowles "Kolekcionierius"

Labai džiaugiuosi, kad yra "Pegaso kolekcija", ši kolekcija suteikia ne tik puikų šansą įsigyti knygas už prieinamą kainą, bet ir susipažinti su naujais autoriais, skaityti knygas jau tapusias klasika. John Fowles iki šiol nebuvo man žinomas ir šio autoriaus knygų skaityti neteko, tad tai pirmoji mano pažintis. Ir kokia gi ji?

Knygos siužetas vertas trilerio ir turiu pripažinti, kad teko matyti ne vieną filmą, turintį labai panašią idėją, kaip ir šioje knygoje. Pagrindinis veikėjas - Frederikas Klegas dirba nuobodžioje kontoroje, kurioje nesijaučia laimingas, dvi jo gyvenimo aistros tai: drugelių kolekcionavimas ir mintys apie gražuolę Mirandą. Netikėtai laimėta didžiulė pinigų suma padeda Frederikui ištrūkti iš nuobodžios kasdienybės ir įgyvendinti svajones. O jo visos svajonės - susipažinti su Miranda, kad ji galėtų pabendrauti su juo ir suprasti, koks jis įdomus žmogus. Tačiau, pinigai negali nupirkti meilės. Frederiko fantazijos apie gražuolę meno studentę išauga iki pagrobimo. Ne, jis nenori jos nuskriausti, tik turėti sau.

Knyga pasakojama iš abiejų veikėjų perspektyvos, tačiau man įdomiau buvo skaityti Frederiko dalį, tas pamišusių žmonių mąstymas visada traukia labiau, taip ir knieti sužinoti kodėl jis taip elgiasi, kas dedasi jo galvoje. Tai nėra maloni ir graži dalis, juk tuo metu jis fantazavo, po truputį organizavo pagrobimą, laukė tinkamo momento, kol pagaliau planas buvo įvykdytas. Bet turiu pabrėžti, kad tai nebuvo ir šlykšti dalis, nes pagrobimo tikslas nebuvo siekis Miranda naudotis, kad būtų galima patenkinti seksualinius troškimus, jis norėjo parodyti, kad jai vieta su juo, jis yra įdomus, turtingas ir gali ja puikiai pasirūpinti. Jis pirko jai įvairius brangius daiktus, papuošalus, drabužius, paveikslus, meno knygas, geriausią maistą, o Miranda neturėjo, kur trauktis. Ji troško gyventi ir tam, kad visai neišprotėtų viena, buvo priversta bendrauti su savo pagrobėju.

Mirandos dalis yra meniškesnė, norėdama pabėgti mintimis nuo siaubingos realybės, ji daug rašė apie ankstesnį gyvenimą ir ypatingai santykius su vyresniu dailininku. Ji kaip tikras meno žmogus, kalbėjo keistomis frazėmis, pabrėžė šlykštėjimąsi materialiais daiktais ir žmonėmis norinčiais viską kontroliuoti. Ne vieną kartą Miranda bandė ištrūkti, rizikuodama savo gyvybe, tačiau visi kartai buvo nesėkmingi. Ji buvo kaip kolekcijos drugelis - prismeigtas ir negalintis pajudėti.

Dar visai neseniai skaičiau, kad vieną moterį knyga taip paveikė, kad ji negali nieko kito imti į rankas ir skaityti, nors praėjo jau keli mėnesiai. Man taip nėra, bet tai tikrai įdomaus siužeto su netikėta pabaiga knyga.

Mano įvertinimas: 4/5.

Andrius Užkalnis "Taip gyventi verta"

Neturiu nieko prieš Andrių Užkalnį, bet nesu ir jo gerbėja. Galima sakyti, kad šiuo klausimu esu neutrali. Neskaitau jo straipsnių, neteko žiūrėti televizijos laidų su juo, o ir jo rašomų knygų į rankas anksčiau nebuvo patekę. Tačiau gavusi pasiūlymą iš Obuolio leidyklos - pagalvojau, kad tai puikus būdas susidaryti nuomonę ir praplėsti akiratį.

Knygos veikėjas Merkys Kazlaukas atsibunda Vilniuje, mokėdamas Lietuvių kalbą, turėdamas namus, gerai apmokamą darbą, neblogą asmeninį gyvenimą. Problema ta, kad jis ne Merkys Kazlaukas, o Timothy Nigelis Brownas, anglas, visą gyvenimą gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, turintis ten darbą nekilnojamo verslo srityje ir neseniai išsiskyręs. Visa tai jis kuo puikiausiai prisimena, bet pasirodo, kad jo Anglijoj lyg nebūtų buvę, jo egzistavimas ten visiškai išnykęs. Taigi, knygos herojus turi pasirinkti įdomus ir naujas gyvenimas keistokoje Lietuvoje ar bandymas vėl kurti ateitį Anglijoje?

Tai tikrų tikriausia dienos, o gal kažkam ir kelių valandų, skaitymo knyga. Ir gerai, nes ilgesnės jos kurti ir nereikėjo. Ir autorius jau toks išsisėmęs atrodė pabaigoje, kad surašė tokį fiasko, kurį suprasti sunkoka. Kalbant apie knygos pradžią, ji man visai patiko, ganėtinai įdomi siužetinė linija, su mistikos prieskoniu ir kol pagrindinis veikėjas ieškojo atsakymų į susidariusią situaciją, tol tikrai buvo įdomu skaityti. Norėjosi, kad autorius nepamestų tos pradėtos temos, bet nuo knygos vidurio jau daugiau buvo ne apie veikėją, ne apie jam nutikusį TIKRAI ne kasdienį įvykį, o apie tai, kokia yra Lietuva. Ir tikrai ne iš gerosios pusės. Autorius viską pasakoja su dideliu kiekiu ironijos, nebijant pašiepti lietuvaičių ir net žinomų žmonių. Iš dalies su Užkalniu aš sutinku, jis atkreipė dėmesį į lietuvių mentalitetą, ypač tokių, kurie nesidomi tuo, kas vyksta aplink, neskaito knygų ir turbūt baigė nedaugiau aštuonių klasių. Ir gal šiek tiek nesmagu ir gaila skaityti, kai taip viskas pateikta lyg atvira, kraujuojanti žaizda. Aš irgi pastebiu visuomenėje dalykus, aprašytus romane, bet matau ir daug gražių, įkvepiančių žmonių, sektinų pavyzdžių. Tokia pesimistiška knyga Lietuvos atžvilgiu. :D 

Žinau, kad yra labai daug šio rašytojo gerbėjų, daug žmonių jį seką, skaito straipsnius, manęs ši knyga nesužavėjo taip, kad norėčiau prisijungti prie šių žmonių, bet neatsisakau minties ateityje paskaityti dar kažką iš šio autoriaus kūrybos. 

Mano įvertinimas: 2/5. 

Lee Child "Vienas šūvis"

Skaitydama laviruoju tarp rimtų ir lengvų knygų. Lengvos man tokios, kurios skaitosi greitai, siužetas nesudėtingas, daug galvoti netenka, rimtesnės skaitosi lėčiau, labiau įstringa ir sukelia daugiau apmąstymų. Na, o detektyvai, tai kažkas per vidurį. Todėl laaabai mėgstu paįvairinti savo skaitymą jais. Ši kartą mano pasirinkimas - Lee Child "Vienas šūvis".

Miesto aikštėje snaiperis mirtinais šūviais nužudo penkis žmones. Policininkai atlikę tyrimą nesunkiai išaiškina asmenį, kuris tai padarė. Surinkti įrodymai - neabejotini. Tačiau nusikaltėlis - Džeimsas Baras, apklausos metu neištaria nė žodžio, išskyrus: "Raskite Džeką Ričerį". To imasi nusikaltėlio sesuo, kuri tiki, jog brolis nekaltas ir advokatė ginanti jį. Su Džeko Ryčerio pasirodymu mieste aiškėja vis daugiau įdomių nusikaltimo detalių.

Turbūt kiekvienas skaitytojas imdamas į rankas kriminalinį romaną tikisi vieno - įtampos. Tokios įtampos, kuri užkabintų nuo pirmų puslapių ir nepaleistų iki pat pabaigos. Net šios knygos viršelis teigia, kad tai knyga su įtampos kupinu siužetu. Deja, bet manęs pradžia nė trupučio neįtraukė į pasakojimą, gal taip nutiko dėl sudėtingų aplinkos aprašymų, dėl ko buvo sunku mintyse įsivaizduoti knygos įvykius,o gal dėl nuobodžios ir lėtos eigos. Be to, vienas pagrindinių veikėjų, Džeimsas Baras beveik visos knygos metu pragulėjo ligoninės lovoje ir nebuvo fiziškai įtrauktas į nusikaltimo narpliojimą. Taip neįdomiai, be "užsidegimo" aš skaičiau gal iki kokio 150 puslapio. Mano laimei, po to įvykiai pradėjo įdomėti ir aš pagaliau gavau tos lauktos įtampos ir su nekantrumu laukiau knygos atomazgos. Turiu pripažinti, kad šis detektyvas kitoks nei man įprasta skaityti, ne blogąją prasme. Dažniausiai skaitau tokius, kuriuose "blogiukų" ieško policininkai, detektyvai, įvykiai veja vieną po kito ir skaitydamas, vis bandai suvokti kieno čia darbas. Lee Child romanas man pasirodė kitoks, nes čia siūlo galo ieško pašalinis žmogus, kažkada tarnavęs armijoje, siužetas vystosi po truputį ir autorius kozirius ant stalo deda pamažu.

Trumpai tariant, tai tikrai neblogas romanas, tik jis nepralenkė nei mano mylimos Tess Gerritsen, nei neseniai pamėgtų "Department Q" serijos knygų, bet prisiekusiems detektyvų skaitytojams rekomenduoju pabandyti!

Mano įvertinimas: 3/5. 

Jodi Picoult "Kelias namo"

Šią knygą bibliotekoje pasiėmiau visai atsitiktinai, tuo metu pagalvojau, kad noriu kažko nesudėtingo, greitai susiskaitančio, bet kad nebūtų ir visai banali istorija. O Jodi Picoult rašo knygas tikrai skaudžiomis ir įdomiomis temomis, kurios nei vieno skaitytojo nepalieka abejingo. Tai trečioji mano perskaityta šios autorės knyga. Neskaitau jų dažnai, nejaučiu būtinybės ir didžiulio užsidegimo perskaityti visus autorės kūrinius, bet, turiu pripažinti, kad ir šis trečias kartas manęs nenuvylė.

Knygos dėmesio centre Zoja, kurios didžiausias troškimas susilaukti vaikelio, tačiau visos svajonės dūžtą į šipulius, kai moteris niekaip negali pastoti, o metai bėga. Su vyru Maksu ji kreipiasi į vaisingumo centrą, kurio pagalba Zoja pagaliau nėščia, tačiau viskas baigiasi vaisiaus žūtimi. Nebegalėdamas pakęsti savo ir žmonos kančių Maksas nusprendžia viską užbaigti ir paprašo skyrybų. Zojai tai nelengvas periodas, bet šalia jos visai atsitiktinai atsiduria Vanesa, kuri neslepia, kad yra kitos orientacijos. Tarp moterų užsimezga nepaprasta draugystė ir daugiau nei tik tai. Moterys nusprendžia, kad norėtų kartu susilaukti vaikelio, tam puikiai tiktų apvaisinti kiaušinėliai, kurie taip ir liko nevaisingumo klinikoje. Tačiau buvęs Zojos vyras tam prieštarauja, tokiam jo sprendimui įtakos turi ne tiek jo nuomonė (nes jis pats tėvu būti nenori), kiek aplinkinių įtaka. Užverda rimta kova.

Kaip jau minėjau ir daugelis žino - Jodi Picoult savo knygose nagrinėja įvairias aktualias ir aštrias temas, apie, kurias kalbėti tikrai reikia ir su kuriomis susidurti galime kiekvienas. Šios knygos viena pagrindinių temų - santykiai tarp tos pačios lyties atstovų. Ir tokią knygą skaičiau pirmą kartą..Tikrai skaudi ir sudėtinga tema žinant didelės dalies visuomenės požiūrį į tai. Aš asmeniškai nesmerkiu tokių santykių ir nemanau, kad išvis kas nors gali juos smerkti, jei niekada su tuo nesusidūrė. Man labai gaila, kad yra žmonių, kurie nieko apie tai nesuvokdami, homoseksualius žmones gali vadinti išsigimėliais, kaltinti juos iškrypimais ir dar baisesniais dalykais. Man tikrai labai labai gaila..Nes pasaulyje yra tik dviejų tipų žmonės - geri ir blogi, o rasė, lytis, santykiai ir kiti dalykai yra ne tai, kas viską nusprendžia. Skaudu yra tai, kad tokiems žmonėms visas gyvenimas yra kančia, tu turi pirmiausia susitaikyti su savimi, suvokti, kad nesi "normalus", nors jei ir be galo norėtum tokiu būti, vėliau seka prisipažinimas artimiesiems, jų reakcija į tai. O toliau - visas gyvenimas bandant prisitaikyti, nesijaučiant patogiai ir gerai. Jau nekalbu apie patyčias ir smerkiama aplinkinių nuomonę. Pažiūrėkit šį video: https://www.youtube.com/watch?v=nQgEDkj0AII  visada susigraudinu jį žiūrėdama. Kiek drąsos reikėjo šiam vaikinukui, kad pasakytų tiesą ir jo mamos reakcija.. O, kad visi tėvai būtų tokie supratingi. Ir ne, aš nekalbu apie tuos, kurie žygiuoja gatvėmis ir afišuoja savo santykius, jų aš nesuprantu, nes kovoti prieš nusistovėjusį visuomenės požiūrį reikia kitaip. Ir ta kova turėtų prasidėti nuo tėvų, kurie savo vaikams skiepytų, tai, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę, o tuo labiau pasirinkimą ką mylėti.
Atsiprašau, bet turėjau pasisakyti.

Na, o dabar grįžkime prie knygos. Minėjau, kad tai ne vienintelė knygos tema. Ir tikrai, jų daug daugiau - nevaisingumas, vaiko praradimas, vyro ir moters santykiai, skyrybos, alkoholizmas, atsivertimas į Dievą. Ir tai dar tik dalis visko, ką galima įžvelgti skaitant. Ir turiu pripažinti, kad tų temų man buvo per daug. Atrodo, kad buvo visko prigrūsta, dėl ko nukentėjo knygos siužeto linija, nepakankamai dėmesio buvo skiriama tikrai svarbiems veikėjams. Be to, visai įdomi idėja - kiekvienas skyrius turi savo dainą, dainos specialiai sukurtos knygai ir jų galima paklausyti knygoje nurodytame internetiniame puslapyje. Tačiau man tai nepasiteisino, pirmus kelis kūrinius paklausiau, bet neužsikabinau ir nebetęsiau, o tik skaičiau.

Trumpai - tai knyga, kuri gal nėra literatūrine prasme labai vertinga, ji nėra geriausia, ką skaičiau, bet neneigsiu, kad Jodi Picoult rašo įdomiomis temomis, kurias norisi skaityti. Tad, kada nors jos dar tikrai imsiuosi ir Jums rekomenduoju pabandyti.

Mano įvertinimas:3/5.

Marina Stepnova "Lazario moterys"

Su kiekviena gera perskaityta knyga, darosi vis sunkiau surasti tokią, kuri nustebintų ir paliktų neišdildomą įspūdį. Tačiau, kai į rankas patenka tokios knygos, būna labai gera ir džiugu. Būtent tokia yra ši.

Marina Stepnova savo romane rašo apie Lazarį Lindtą, unikalaus proto žmogų ir tris jo gyvenimo moteris. Pirmoji - Marusia, Lindto mokytojo ir globėjo žmona, ją Lindtas pamilsta būdamas dar visai jaunas, bet ši meilė be atsako, nes Marusiai Lindtas, kaip vaikas, kurio pati negalėjo susilaukti. Marusia Lindtui tobulos moters, sugebančios sukurti jaukius ir gražius namus pavyzdys ir amžina draugė. Antroji, Galina Petrovna, kurią Lindtas pamilsta būdamas gerokai už ją vyresnis ir tinkantis jai į tėvus, todėl ši meilė vėl be atsako. Ir paskutinioji - Lindto anūkė Lidočka, paveldėjusi senelio genialumą., bet dėl to nesijaučianti laiminga.

Buvo toks malonumas skaityti šią knygą, lyg gardžiuočiausi skaniausiu patiekalu, kokį tik esu ragavusi. Rašymo stilius, kalba buvo kažkuo panašios į mano mylimą "Silva rerum", tie ilgi sakiniai, neįprasti palyginimai, taip puikiai įsipinantis į nepaprastą istoriją. Ir tikrai ji nepaprasta, išskirtinė, pasižyminti istoriniais faktais, padedančiais dar geriau įsijausti į pasakojamą istoriją. Vietomis šis kūrinys atrodo keistas, nesuprantamas, norisi pykti ant veikėjų, sunku suprasti kodėl jie taip elgiasi. Bet, man regis jau esu sakiusi, kad knyga, kuri sukelia emocijas, diskusiją skaitytojo mintyse yra išskirtinė ir įsimintina. Lygiai tokia ir ši - įsimintina. Tokia, kurios norisi savo bibliotekoje, nes kada nors norėtųsi vėl atsiversti ir ją skaityti.

Taip pat, viena knygos vieta sugraudino mane iki ašarų, kas taipogi daug ką pasako. Retai verkiu skaitydama, todėl, kai istoriją mane taip stipriai paliečia - nesusivaldau.

Didžiulės rekomendacijos šiam romanui, tikiu, kad dar ne vienam ši knyga suteiks tikrą skaitymo malonumą.

Mano įvertinimas:5/5.

Maja Lunde "Bičių istorija"

Pasirodžius šiai knygai, daugelis skaitytojų socialiniuose tinkluose ja labai susidomėjo. Nežinau kodėl, bet didelė dalis norėjo ją perskaityti, įsigyti arba sužinoti kokia yra nuomonė žmonių, jau spėjusių tai padaryti. Tačiau atsiliepimų apie šį romaną skaityti teko mažai. Ar toks staigus ir didelis susidomėjimas knyga taip pat staiga ir išnyko?

Mane pačią ši knyga traukė dėl bičių. Man tai nepaprasti sutvėrimai - gražūs, paslaptingi ir protingi. Toks mažytis padarėlis darantis tiek daug. Jau ir anksčiau skaičiau kelias knygas susijusias su bitėmis - "Paslaptingas bičių gyvenimas", "Bitininko duktė". Be to, pieva su aviliais, malonus dūzgimas ir medus man verti kažko nepaprasto. Na, kol kas tiek apie mano simpatijas bitėms, daugiau apie pačią istoriją.

Knygoje pasakojami trijų skirtingų laikotarpių įvykiai. 1852 m., Anglija, mokslininkas Viljamas skendi neviltyje, jaunystėje taip siekta karjera senokai buvo pamiršta dėl kasdieninių rūpesčių buityje, kurių netrūko po santuokos ir gausaus būrio vaikų gimimo. Padėti išsikapstyti iš depresijos gali tik jo mintyse gimusi ir nurimti neleidžianti idėja - sukurti visiškai naujo tipo bičių avilį. Kitas laikotarpis - 2007 m., JAV, bitininkas Džordžas puoselėja ekologišką bitininkystę ir visas savo jėgas skiria ūkiui, tačiau nusistovėjusią gyvenimo tvarką sujaukia netikėtai visame žemyne pradėjusios nykti bitės. Ir paskutinė pasakotoja - Tao, gyvenanti Kinijoje, 2098 metais, pasaulyje, kuriame nebėra bičių, žmonės patys turi apdulkinti žiedus rankomis, egzistuoja badas ir grėsmė žmonijos išnykimui.

Trys skirtingi laikotarpiai, žemynai ir žmonės, bet tai nė trupučio netrukdo skaityti arba įsijausti į knygą. Pradžia gal ir buvo kiek trikdanti, bet užteko poros skyrių, kad  įsivažiuočiau. Kas man patiko šioje knygoje? Pirmiausia, žinoma, bitės. Sužinojau daug naujų faktų apie jas, ko anksčiau tikrai nežinojau. Knyga net padėjo suprasti, kokie iš tikrųjų svarbūs šie vabzdžiai mūsų ekosistemai. Ar kada susimąstėte, kas būtų, jei nebeliktų bičių? Kas apdulkintų visus augalus? Be jų išnyktų didelė dalis augmenijos. Šias tris istorijas būtent ir jungia bitės, tačiau ir atskirai šių trijų veikėjų pasakojimai yra labai įdomus ir pamokantis. Apie praradimus - artimo žmogaus ir dvasios praradimus, kuriuos būtina įveikti ir gyventi toliau. Apie šias tris istorijas nenoriu nieko daugiau išduoti, galiu pasakyti tik tiek, kad jos visos kuo toliau skaitant darosi vis įdomesnės, visiškai nesudėtinga šokinėti nuo vieno skyriaus prie kito, neužsimiršta nei vardai, nei įvykiai. Tikrai labai įdomiai ir gerai parašyta istorija, kurią rekomenduoju. Sekantys žodžiai neturėtų nuskambėti, kaip knygos minusas, tiesiog, noriu paaiškinti, kodėl įvertinimas ne 5, o 4. Knyga tikrai labai gera ir visa kita, bet nebuvo kažkokio VAU, ar tokio gilaus susimąstymo, kai užbaigiau knygą. Ši knyga nėra tai, kas sukrėtė ar palietė mane, bet nepaisant to, tai tikrai puiki knyga laiko praleidimui, kai nesinori kažko sudėtingo, bet taip pat, nesinori švaistyti laiko paikai ir neįdomiai knygai.

Lavisa Spell "Meilėje kaip kare"

Nemeluosiu, į šią knygą žiūrėjau labai skeptiškai. Nesu didelė tokių meilės romanų gerbėja. Kalbu apie tokias knygas, kuriose lengvai nuspėjamas siužetas ir jokios gilesnės minties. Vis dėl to, viešai dalinuosi savo mintimis apie knygas, todėl jaučiu atsakomybę skaityti įvairius žanrus.

Po Lavisa Spell vardu slepiasi lietuvė rašytoja, išleidusi jau antrąjį savo romaną. Šis vardas(slapyvardis) šiek tiek mane sutrikdė, nes nuo pradžių mintyse piešiau kūrinio vaizdą kokiame nors užsienio mieste, o šį vaizdą dar labiau sustiprino pagrindinių veikėjų vardai - Lilė ir Arėjas, ne tokie ir dažni Lietuvoje.

Taigi, į Atlantos įmonės vadovo kėdę sėda buvusio direktoriaus sūnus Arėjas. Jis ką tik iš karo lauko grįžęs vyras, visiškai nenorintis sėstis už tėvo įmonės vairo ir dar tokioje įmonėje, kurioje sukiojasi jauna ir labai gundanti tėvo meilužė - Lilė. Be abejonės, tarp šių dviejų žmonių užsiplieskia karas, tačiau nuo neapykantos iki meilės (ir atvirkščiai) tik vienas žingsnis.

Ši knyga buvo puiki pradžia po ilgos pertraukos vėl pradėti skaityti, kadangi kelis mėnesius buvau atsidėjusi tik mokslams ir normaliai neskaičiau. Todėl ši lengvo siužeto, greitai skaitoma knyga buvo pats tas. Knygos pradžia mane tikrai įtraukė, atrodė paslaptinga, įdomi ir daug žadanti, bet toliau skaitydama nebesijaučiau taip pat. Skaitydama vis jaučiau kažkokį "Penkiasdešimties pilkų atspalvių" šešėlį - turtingas, gyvenimo sužalotas ir daug nuoskaudų turintis vyras, kuriam sunku išsakyti savo jausmus, kuris turi didelį pavydo ir savininkiškumo jausmus. Taip pat mergina, kurios geidžia visi aplinkiniai vyrai, kuri yra protinga ir graži, turinti problemų. Ką norit sakykit, bet panašumų tikrai yra, o taip norėtųsi kažko kito, o ne to paties tik įvilkto į kitą apdarą. Ir dar vienas minusas iš mano pusės, kad knygoje buvo visko per daug, nenoriu per daug išpasakoti, bet tie, kurie skaitė ar skaitys tikrai pajus, kad per daug knygoje įvykiu, kurie šiaip turėtų būti labai reikšmingi ir užimti didesnę dalį knygos, bet šiame kūrinyje "pravaromi" vienas po kito.

Pabaigai galiu pridurti, kad tai mano asmeninė nuomonė, kad tikrai yra žmonių, kuriems knyga labai patiko. Tokia literatūra yra gera, kai norisi atsipalaiduoti, neapkrauti minčių, ypatingai, kai knygų perskaitoma labai daug, tuo tarpu aš skaitau mažiau, tad noriu, kad skaitomos knygos būtų kokybiškos. Be abejo, rekomendacijos mėgstančioms tokius romanus, kuriose yra meilės, erotikos ir būtinai gera pabaiga.

Mano įvertinimas: 2/5

Jussi Adler-Olsen "Fazanų žudikai"

Tai dar praėjusiais metais paskutinioji mano perskaityta knyga, kurios aprašymui vis neradau laiko. Ir pagaliau, kai sunkusis ir įtemptas periodas baigėsi, galiu pasidalinti savo mintimis apie šią knygą.

Antroji "Department Q" serijos knyga. Kaip ir pirmojoje detektyvas Karlas Mjorkas kartu su savo asistentu Asadu imasi naujos bylos, tačiau šioji į jų rankas patenka keistomis aplinkybėmis, o ir pati byla išaiškinta jau prieš daug metų, rastas kaltininkas ir pasodintas už grotų. Tačiau nebūtų Karlas puikus detektyvas, kad nepastebėtų, jog kažkas čia negerai ir nepabandytų surasti tikrųjų nusikaltėlių. O pasirodo, kad tikrieji nusikaltėliai labai įtakingi ir žinomi visuomenei žmonės, kurie pasinaudos bet kuo, kad tik nutildytų jiems grėsmę keliančius žmones.

Tai dar viena be galo įdomios serijos dalis, jei prisimenate, ką rašiau apie pirmąją, tai ir dabar panašiai jaučiuosi. Anksčiau tarp mano skaitomų knygų, pasitaikydavo daugiau detektyvinių romanų, bet paskutiniais metais jų vis mažiau, todėl labai džiaugiuosi, kad ta maža dalis susideda iš tokių puikių Jussi Adler-Olsen knygų. Kaip ir pirmoji, ši labai įtraukia, lengvai skaitosi ir knygos nesinori dėti į šoną. Ir vėl įdomi sugalvota byla - brolio ir sesers nužudymas, kurį tiriant išaiškėja ir daugiau kraupių nusikaltimų. Taip pat, man patiko  praeities linija, kai po truputį buvo atskleidžiami prieš daug metų nutikę įvykiai ir jo aplinkybės.

Šį kartą knygoje gal kiek per daug veikėjų ir man buvo gana sudėtinga sekti juos ir atitinkamai įsivaizduoti, kadangi skaitydama visada piešiu vaizdinius savo mintyse, taip pat norėjosi, kad tyrimas vyktų kiek sudėtingiau ir nebūtų taip paprasta, nes, atrodo, kad detektyvas visada atsiduria laiku ir vietoje.

Nepaisant to, knyga man patiko ir jau galvoju, kaip greičiau perskaityti likusias dalis. Jei ieškote gero detektyvo serijos, šią tikrai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 4/5. 

Hannah Kent "Gerieji žmonės"

Nuo knygos perskaitymo ir įrašo pasirodymo mano bloge, praėjo tikrai nemažas laiko tarpas. Šį atotrūkį nuo knygų galiu pateisinti nebent tuo, kad baigiu mokslus ir turiu įvairių darbų, o kur dar asmeninis gyvenimas. Todėl tikiu, kad vasario mėnuo leis atsipūsti ir skaityti į valias, neribojant laiko.

Aikčiojimai dėl knygos viršelio ir turinio jau sumažėjo, banga praėjo prigriebdama tikrai nemažą kiekį skaitytojų. Nieko keisto, Hannah Kent rašo nuostabiai, tai antroji jos knyga, kurią skaičiau ir tikrai su mielu noru imsiu visas kitas būsimas šios autorės knygas. O tie, kurie visgi dar neskaitė šios autorės - tikiuosi pabandys.

Kalbant apie pačią knygą. 1825-ieji, Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora susiduria su skaudžiomis netektimis - dukros ir vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau berniukas buvo sveikas ir guvus, kaip ir visi vaikai, bet dabar jis sunkiai serga ir atrodo visai nepanašus į vaiką. Slėnyje ima sklisti gandai, kad Mycholą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis. Nora nusprendžia patikėti vaiką į žolininkės Nensės rankas ir įvykiai pakrypsta ne visai gera linkme...

Ar reikia dar ką pridurti dėl knygos viršelio? Manau, kad ne, viršelis tiesiog stulbinančiai gražus. Bravo, Baltos lankos leidyklai. O knygoje papasakota istorija tikrai patraukė mano dėmesį ir nepaliko abejingos. Svarumo turi tai, kad autorė istorijų nelaužia iš piršto, taip ar labai panašiai jau yra buvę, todėl skaitymas tampa dar įdomesnis, tikroviškesnis. Juk ir filmus, paremtus tikrais faktais, žiūrėti įdomiau. Šios knygos istorija daug labiau mistiška nei prieš tai skaitytos knygos "Paskutinės apeigos", rašymo ir stiliaus panašumų knygose yra, bet tai visai skirtingos istorijos, su savais veikėjais ir jų charakteriais.

Jei trumpai, tai tikrai rekomenduoju ir nekantraudama laukiu naujų šios autorės romanų.

Mano įvertinimas: 5/5.

Paul Kalanithi "Įkvėpti tylą"

Įsigijau keturias naujas knygas, visos jos mane papirko savo gerais atsiliepimais, turiniu arba viršeliais. Ir viena iš tų keturių yra ši. Na, pirmiausia, aš pati studijuoju akušeriją, todėl knygos apie mediciną mane ir traukia, ir skaitosi kažkaip pažįstamai, suprantamai. Antra, knyga pasakoja kuo tikriausią istoriją ir tai prideda knygai gero svorio. Trečia, ši knyga labai plonytė, perskaitoma per kelias valandas, bet savyje slepianti tikrus turtus.

Knygoje autorius pasakoja apie save, šiek tiek savo vaikystę, savo studijų metus, savo pasirinkimą tapti gydytoju - neurochirurgu. Tačiau puikią karjerą stabdo diagnozė - paskutinės stadijos plaučių vėžys. Paul'as atsiduria nebe gydytojo, o paciento pusėje.

Labai patiko man ši knyga. Absoliučiai viskuo. Plona knygelė, bet puslapių nei per daug, nei per mažai, o būtent tik tiek, kiek reikia. Ir tas rašymo grožis, kurio tikrai iš chirurgo nesitikėtum, bei patys sakiniai, mintys, tokie gražūs ir gilūs, kad daug ką norėjau pasižymėti, o kitų rašytojų citatos taip taikliai parinktos. Net susimąstai, ar čia tikrai rašė gydytojas, kuris, atrodo, yra labiau teoriškai mąstantis žmogus, bet tikrai ne toks puikus filosofas ir mąstytojas. Bet tai pastebėjo ir pats autorius, studijų metais jis vis rinkosi tarp filosofinio/literatūrinio pobūdžio ir medicinos, nugalėjo noras padėti žmonėms - kuo tikriausias gydytojo pašaukimas. Neslėpsiu, graudinausi ir labai jausmingai išgyvenau Paul'o sunkųjį gyvenimo laikotarpį, o dar paskutinis jo žmonos skyrius... Tai tiesiog nuostabi knyga tiems, kurie nori pamąstyti apie gyvenimą, džiaugsmą ir mirtį, apie dalykus, kurie iš tikrųjų įprasmina gyvenimą. Perskaičius knygą lyg ir kažkas tavyje pasikeičia, bent jau kuriam laikui suvoki, kad gyvenimas yra gražus toks koks yra, paprastas, šiltas, apsuptas brangiausių žmonių.

Rekomenduoju visiems! Ir manau, medikams ši knyga būtų puikus atokvėpis ir pamąstymų šaltinis tarp mokslinės literatūros ir darbo. 

Mano įvertinimas: 5/5.

Jussi Adler-Olsen "Moteris narve"

Taigi, Knygų slėnis labai džiaugiasi, kad pradėjo bendradarbiauti su "Obuolio" leidykla, tai didžiulis įvertinimas ir dar didesnė priežastis tobulėti, skaityti ir visas mintis sudėti į blogą. Gavau keturias knygas ir vis galvojau, kurią čia pradėjus skaityti, bet netrukau greitai apsispręsti - pasirinkau "Moteris narve", nes girdėjau tikrai labai daug puikių atsiliepimų, bet tikrai negalvojau, kad bus taip gerai.

Šiame romane išlieka tendencija, kurią pastebėjau jau ir kituose detektyvuose, kad pagrindinis veikėjas - detektyvas/policininkas dažnai turi ir savo asmeninių problemų, kurios eina šalia pagrindinės siužeto gijos. Karlas Mjorkas yra detektyvas, kuris vieno nusikaltimo metu neteko savo komandos draugų ir dėl to jis kaltina save, o ir asmeninis gyvenimas ne rožėmis klotas, bet, kaip būdinga, jis į daug ką žvelgia ironiškai, apatiškai ir tiesmukai, drąsiai išsako mintis ir nebando savęs pakeisti. Aišku, detektyve turi būti ir pagrindinis nusikaltimas, taigi prieš penkerius metus pagrobta politikė Merete Liungor. Byla tada liko neišspręsta, nes jokių siūlo galų, kuriuos reiktų ištirti neatsirado, bet Karlas pradeda dirbti naujai įkurtame "Q" skyriuje ir visiškai atsitiktinai į rankas jam pakliūva būtent ši byla. O Karlas, padedamas asistento Asado, randa, kad ne viskas tada buvo patikrinta ir išaiškinta, byla vėl pradedama nagrinėti.

Nežinau ar taip buvau pasiilgusi detektyvo, ar kas, bet šią knygą tiesiog suvalgiau. :) Pirmiausia, ji be galo įtraukianti ir tai yra būtina detektyvui ir, be abejo, pageidautina visose knygose. Vos tik pradėjus skaityti darosi įdomu, o kuo toliau tuo geriau. Antra, labai įdomi siužeto linija, kituose detektyvuose jau antrame skyriuje gali perskaityti žudiko požiūrį ar mintis, neatskleidžiant jo tapatybės, ar bent jau yra daug įtariamųjų, kuriuos skaitant knyga vis įtarinėji, o čia - nieko. Nėra, ko įtarti, bet jau gale skaitant, kai viskas aiškėja, pagauni save mąstant, kad- "Ei, aš žinojau, kad tai kažką reiškia, kad nusikaltėlis būtent šis". Trečia, labai aiškiai parašyta knyga, nebandant skaitytojo vedžioti už nosies ir suvelti viską jo galvoje, priešingai, viskas taip aiškiai ir gerai sudėliota. Na, tikrai, liaupsės šiai knygai ir autoriui.

Kaip dar galiu patvirtinti, kad man knyga tikrai labai patiko? Na, nutiko toks įvykis. Aš atlikinėju praktiką ir kiekvieną diena pirmyn-atgal važinėju tarpmiestiniu mikroautobusu. Esu iš tų žmonių, kurie jau kelios stoteles prieš išlipant yra starto pozicijoje. :D O šiandien, jau baiginėjant knygą, jau, kai įtampa aukščiausiam taške, aš ,žinoma, skaitau. Na ir ką..vos nepravažiavau savo stotelės. Tik pakeliu akis ir žiūriu kaip tolstu nuo vietos, kurioje išlipu. :D Šūktelėjau vairuotojui ir ačiū Dievui jis laiku sustojo. Išlipau su šypsena, nu nes man niekad taip nebūna. Bet "Moteris narve" taip įtraukė, kad turbūt būtų galėje nuvežti į kitą miestą, į oro uostą, įsodinti į lėktuvą ir išskraidinti į negyvenamą salą, žinokit, nebūčiau pastebėjusi. :D REKOMENDUOJU, visiems detektyvų mėgėjams, jums tikrai verta susipažinti su šiuo autoriumi!

John Irving "Pasaulis pagal Garpą"

Mano įvertinimas: 3,5/5

Tai trečioji John Irving knyga, kurią skaičiau. Pirmoji buvo "Sidro namų taisyklės" , knyga man labai patiko, po to žiūrėjau ir filmą, pastatyta pagal knygos siužetą. Gaila tik, kad knygą skaičiau būdama dar paauglė, gal 14 metų, todėl ne viskas liko suprasta. Antroji - "Našlė vieneriems metams", taip pat skaityta seniai, gal prieš 6 metus, bet atmintyje vis dar išlikęs keistas, bet įtraukiantis siužetas. Panašiai ir su "Gyvenimas pagal Garpą", knygos siužetas ganėtinai keistas, tačiau pati knyga turi savyje kai ką, kas traukia ir leidžia lengvai versti puslapį po puslapio.

Knygoje Dženė Fylds dirba ligoninėje medicinos seserimi, kur daugiausiai slaugo karo sužeistus vyrus, tačiau pati visiškai nenori surišti savo gyvenimo su kokiu nors vyru. Vienintelis jos noras - turėti vaikelį, kuris būtų tik jos nuosavybė. Savo troškimą ji išpildo, pastoja nuo mirštančio kareivio, taip pasipriešindama teik savo šeimos norui, kad susirastų vyrą, tiek visuomenės normoms, kad padori moteris vaikus gimdyti turi tik susituokus. Taip gimsta pagrindinis knygos veikėjas - Garpas, kuris auga kartu su motina, dažnai nesuprasdamas jos, peikdamas už jos sprendimus ir nesuvokdamas, kad kuo toliau bandydamas nutolti, tuo labiau tampa į ją panašus. Po mokyklos baigimo Garpas su Džene išvyksta iš Amerikos ir porą metų gyvena Europeje, čia abu pradeda savo rašytojų karjeras. Dženė parašiusi vienintelę autobriografinę knygą tampa labai garsia feministe, o Garpas po truputį gyvena ir rašo, susituokia, susilaukia vaikų, patiria ir meilę, ir geismą, ir tragedijas, kurios kiekviena skirtingai paveikia jo gyvenimą.

Kaip ir minėjau, knyga velniškai keista, ne tokia, kad skaitytum ir nieko nesuprastum, bet tokia, kurią skaitai ir galvoji kokio velnio apie tai rašoma, juk tai visiškai neįdomu ar nereikalinga, atrodo knyga ištempta iki begalybės, nes viską galima papasakoti ir paprasčiau. Ir labai keista tai, kad vėliau atrodo, kad be visų tų smulkmenų nebūtų pačios knygos esmės ir stiliaus, tad lyg ir viskas tampa reikalinga. Be to, knyga skaitosi itin lengvai, čia jau Irvingo talentas, parašyti taip, kad ir storiausia knyga persiskaitytų be didelių vargų.

Ši knyga, viena iš nedaugelio, kurias galėčiau rekomenduoti ir vyriškajai giminei. Dažniausiai, skaitant ir pačias populiariausias knygas, vis dėl to, visos man jos dvelkia moteriškumu ir atrodo vyrams jos nepatiktų. O šioje ne tik vyras pagrindinis veikėjas, bet ir didžioji dalis knygos matoma per vyriškąją pusę. 

Knyga turi savotiško vulgarumo, tamsių spalvų, dėl to mėgstantiems švelnesnį siužetą knyga gali pasirodyti atstumianti. Ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko naudingo ir gero iš kūrinio negali pasisemti, nes jame daug žmogaus ydų, purvo, bet pakapsčius giliau ir ypač pabaigoje atsiskleidžia daug gražių dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.

Ir  jei paprastai, knyga apie gyvenimą, tą sunkų, varginantį, su daug kliūčių ir išbandymų, bet tokį, kurį verta gyventi. 

M.L. Stedman "Švyturys tarp dviejų vandenynų"

Su šia knyga susiję du svarbūs įvykiai. Pirmasis, užbaigiau savo goodreads iššūkį, žinau, kad planas per metus perskaityti 20 knygų yra tikrai nedidelis, bet smagu, kad šiais metais įveikiau tiek ir dar turiu laiko porai kitų. Kitais metais užsibrėšiu daugiau. Antra, tai pirmas kartas, kai knygą skaičiau ne popieriniu variantu. Nepamenu kaip, bet atradau nemokamą programėlę telefonui "Readabook", kuri turi ir savų pliusų ir minusų, bet nutariau, kad į darbą temptis knygas sunku, o kartais atsigulus į lovą ir dar nenorint miego, labai patogu įsijungti ir paskaityti. Programėlėje yra tikrai neblogų knygų, tad, manau, ja dar tikrai naudosiuosi. O šią knygą pasirinkau, nes labai norėjau pamatyti filmą pastatytą pagal šią knygą ir dar tik šviežiai rodytą kino teatruose.

Knygoje veiksmas vyksta Australijoje, Portagezo miestelyje, ten iš karo grįžęs Tomas sutinka žavinga merginą vardu Izabelė, tačiau Tomas paskiriamas dirbti švyturio prižiūrėtoju atokioje Jano saloje. Šis išsiskyrimas nesutrukdo ir toliau augti meilei tarp dviejų žmonių.  Po kurio laiko Tomas su Izabele susituokia ir kartu įsikuria Jano saloje. Ten jie labai laimingi, sala yra jų namai ir tvirtovė, tačiau Izabelė vieną po kito patiria persileidimus ir niekaip negali išpildyti savo didžiausios svajonės -pagaliau laikyti mažą savo kūdikėlį rankose. Vieną audringą popietę, Izabelė ir Tomas išgirsta kūdikio verksmą ir pamato, jog į salos krantą atplukdyta valtis, kurioje guli suvystyta maža mergytė. Jano salos gyventojai nusprendžia, kad tai Dievo siųsta dovana ir niekam apie šį įvykį nepraneša bei mergaitę augina kaip savo. Bet ar šis sprendimas yra tinkamiausias?

Knygą galėčiau priskirti prie tų lengvai skaitomų, atsipalaidavimui skirtų knygų, tik tiek, kad ši ne saldžios meilės romanas, o genėtinai liūdna istorija, kurią skaitant džiaugsmo nelabai pasisemsi, bet tikrai išmoksi gyvenimui svarbių pamokų. Tai tikros meilės istorija, meilės tarp dviejų žmonių, tarp tėvų ir vaikų. Skaitant net pradedi galvoti ar tikrai tėvai yra tie, kurie pagimdė, o gal tie, kurie išaugino vis gi tampa tikraisiais? Na, kaip sakiau, įvairių temų apmąstymams tikrai yra.
Todėl knyga puikiai tiks, kai norisi ne kažko lėkšto, bet ir ne kažko labai sudėtingo.

Žinoma, vos spėjus perskaityti knygą, nutariau žiūrėti filmą. Ir turiu pasakyti, kad filmas tikrai labai gerai pastatytas, tikrai nenuvylė ir net papildė pačia knygą, padėjo ją geriau suprasti ir pajausti. Nemeluosiu, pabaigoje filmo verkiau upeliais.

Jurga Ivanauskaitė "Kaip užsiauginti baimę"

Mano įvertinimas: 2/5

Tai ketvirtoji rašytojos knyga, kurią perskaičiau. Ir turiu pripažinti, kad visos Jurgos Ivanauskaitės knygos mane traukia, aš jas skaitau, vienos patinka labiau, kitos mažiau. Tarp mano favoričių - "Pakalnučių metai" ir "Miegančių drugelių tvirtovė". Abi knygas labai rekomenduoju pradedant pažintį su šia nuostabia autore.

"Kaip užsiauginti baimę" - apsakymų rinkinys, su dvylika skirtingų, bet atrodo tarpusavyje kažkokiu ryšiu sumegztų, istorijų. Visose pagrindiniai veikėjai yra kankinami kažkokių baimių, nebūtinai realių, bet ir tokių, kurios egzistuoja tik žmogaus viduje. Visi apsakymai persmelkti didesnio ar mažesnio niūrumo ir baigiasi jie beveik visada blogai.

Tai trečias kartais, kai bandau imtis šios J. Ivanauskaitės knygos, visus prieš tai bandytus kartus tiesiog pradėdavau ir numesdavau, taip ir neprisijaukinusi šios knygutės (knygutės, nes ji plona ir visai mažytė). Bet, kai vėl bibliotekoje už jos užkliuvo mano žvilgsnis, nutariau, kad laikas susiimti, perskaityti ir pabaigti tai, kas pradėta.

Tai tikrai gera knyga, bet ne man. Tai visai ne mano stilius, ne tai, ką aš mėgstu, ne tai, ką aš skaitau su malonumu ir taip yra todėl, nes ši knyga kitokia. Turiu omeny tai, kad jau apskritai Jurga Ivanauskaitė nerašė plačioms publikoms, nerašė dėl to, kad būtų išleistas, kuo didesnis knygos tiražas, ji rašė tai, kas buvo artima jai, kas glūdėjo jos sieloje ir tai suranda savo skaitytojus. Ši knyga, kad ir labai žodingai parašyta, su daug įdomiai užslėptų minčių, manęs nesurado. Skaitant vis galvojau apie tai, kad tokia knyga labiau tiktų "meniškos sielos" žmonėms, ir šiuo pasakymu noriu pridurti, kas man yra toks žmogus. Man "meniškos sielos" žmogus yra toks, kuris į pasauli žiūri kitu kampu, ne kaip mes, tie, kurie esam įrėminti rutinos rėmuose ir pripratę mąstyti vienodai, bet taip pat menininkai man yra jausmų žmonės, kurie viską išjaučia daug stipriau ir kartais atrodytų iš smulkmenų susikuria didžiausias gėrybes arba blogybes. Manau, supratote, ką turiu galvoje. Taigi, ši knyga labiau tokiems žmonėms ir galiu sakyti, kad ji ir yra būtent apie tokius žmonės, nes knygoje daug kentėjimų, vidinių keistenybių ir kitokio pasaulio matymo.

Knyga tikrai ne mano mėgstamiausia, bet nesigailiu, kad skaičiau. Visiems šios knygos nerekomenduoju, bet, jei manote, kad ji jūsų stiliaus - drąsiai imkitės. O manęs lentynoje dar laukia kitos dvi autorės knygos - "Ragana ir lietus" bei "Agnijos magija".

Tess Gerritsen "Donoras"

Mano įvertinimas: 5/5

Apie Tess visada atsiliepiu tik gerai arba labai gerai, jos kūrybą pamilau prieš kelerius metus ir kiekvieną kartą džiaugiuosi ją skaitydama.

Knygoje medicinos rezidentė Abė Dimeteo sunkiai dirba vardan savo svajonės - tapti profesionale chirurge. Jos gabumai nelieka nepastebėti ir Abei pasiūloma įstoti į prestižinę Beisaido ligoninės širdies chirurgų transplantacijos grupę, kurios narys yra ir jos mylimasis Markas. Atrodytų viskas klostosi puikiai, bet Abė padaro lemtingą klaidą - jos valia donoro širdis atitenka ne turtingo ir įtakingo Viktoro Voso pagyvenusiai žmonai, kuriai transplantologų grupė numatė operaciją, o pacientui pagal oficialų sąrašą. Neilgai trukus iš kažkur atsiranda dar viena širdis, moteriai skubiai atliekama transplantacija ir Abė išsiaiškina, kad duomenys apie donorus yra klastojami, ligoninėje vyksta prekyba organais.

Tai pirmoji T.Gerritsen parašyta knyga ir tai tikrai šiek tiek jaučiasi. Ne visur išbaigtos mintys, daug mažiau kriminalo ir detalių žmogžudysčių aprašymų, priešingai nei Ricoli & Ailz serijoje. Tačiau čia aš radau daugiau medicininio gyvenimo, transplantacijų ir gydymo aprašymų, kas man, kaip dirbančiai ir besimokančiai medicinos srityje yra labai įdomu. Apskritai, visos šios autorės knygos man yra kažkas nepaprasto, man ji detektyvų karalienė, vienintelė sugebanti taip įtraukti ir priversti knygos nepadėti į šalį iki vėlaus vakaro. Skaitydama T.Gerritsen aš ilsiuosi nuo sudėtingos literatūros ir dienos sunkumu, todėl ir ši knyga buvo tikra atgaiva.

Jei dar niekada neskaitėte Tess Gerritsen romanų, būtų pats laikas pabandyti, garantuoju, kad gausit viską, kas reikalinga detektyvui: įtampą, kraupius įvykius ir netikėtą pabaigą.

Magda Szabo "Pasakykite Žofikai"

Mano įvertinimas: 4/5

Tikras iššūkis yra į rankas imti nežinomos autorės, niekur negirdėta knygą. Kai aplink tiek daug norimų perskaityti, sunku išklysti iš kelio ir imtis kažko nežinomo. Bet kaip gera ir naudinga tokias knygas skaityti! Jos plečia akiratį ir leidžia pažinti nežinomas temas, veikėjų gyvenimus, apie kuriuos taip lengvai nerasi jokiame tinklaraštyje. Taip nutiko ir su knyga „Pasakykite Žofikai“ , 1962 –tų metų leidimo knyga, aptrintu viršeliu ir pageltusiais puslapiais, atsirado mano rankose po to, kai ją davė ir rekomendavo perskaityti draugė. O dabar, esu labai jai už tai dėkinga.

Magda Sabo savo knygoje aprašo vienuolikmetės Žofikos gyvenimą, jos susidūrimą su mirtimi. Darbo vietoje netikėtai miršta Žofikos tėtis – gydytojas Gaboras Nad. Prieš mirtį jis spėja ištarti žodžius: „Pasakykite Žofikai...“. Todėl mergaitė bando išsiaiškinti, ką norėjo jai pasakyti tėtis. Šalia to knygoje rutuliojami ir kiti įvykiai, susiduria du skirtingi, vaikų ir suaugusiųjų, pasauliai.

Savo atsiliepimą apie knygą noriu pradėti nuo to, kad tai knyga su psichologijos prieskoniu. Asmeniškai, nemėgstu tų tikrų psichologinių knygų, kur tik sausa teorija ir faktai, man patinka, kai į tai įpinama įdomi istorija. O šioje knygoje labai įdomiai ir sklandžiai pateikiama vaiko psichologija – požiūris, reakcija į mirtį, suaugusiųjų gyvenimą. Pati knyga daugiausiai ir kalba apie vaikų auklėjimą. Žofikos mama Judita – pedagogė, visą savo karjerą praleidusi institute, kur rašė straipsnius ir knygas apie vaikų supratimą ir auklėjimą, bet pati niekaip neperprantanti savo dukters, mananti, kad jau tokių keistų vaikų kaip Žofika nėra, nesuprantanti, kokį skausmą mergaitė patiria dėl mylimo tėvo mirties. Ne tik mama, bet ir aplinkiniai visada manė, kad Žofika tiesiog labai keista mergaitė, linkusi būti nepastebima, labai tyli ir niekada nesakanti, ką galvoja. Tačiau knygos autorė įrodė, kad yra priešingai, Žofika labai daug (net per daug) mąstanti mergaitė, suprantanti ir užjaučianti, priimanti gyvenimo sunkumus. Mergaitė tiesiog mąstė kitaip nei suaugusieji ir kartais bijodavo garsiai reikšti savo mintis. Žofikai nebuvo lengva, kai mirė jos geriausias draugas ir užtarėjas – tėtis,  dėl finansinių sumetimų teko persikraustyti iš taip gerai pažįstamo ir mylimo buto, o dar suaugusieji draudžia bendrauti su geriausia drauge. Tačiau Žofika nepaprasta mergaitė, tokia mažytė, o sugebanti pasirūpinti ne tik savimi, bet ir tais suaugusiaisiais, kurie kartais būna akli ir kurti, nebemokantys į pasaulį žvelgti plačiomis, vaiko akimis.

Taip pat, labai patiko pasirinktas knygos pasakojimo būdas, išreikštos mintys, tai, kad šioje knygoje galima išvysti save ar kai kuriuos dalykus pritaikyti sau. Jau nemažai metų praėjo po knygos parašymo, tačiau jos temos, išgyvenami jausmai labai svarbūs ir šiomis dienomis.

Puiki knyga, kurią rekomenduoju tiek tėvams, tiek pedagogams, tiek žmonėms, kuriems įdomus vaiko psichologinis pasaulis. Viliuosi, kad atsiras daugiau žmonių, perskaičiusių šią knygą ir galės taip pat pasidalinti savo nuomone.

Jane Austen "Puikybė ir prietarai"

Mano įvertinimas: 5/5.

Vos tik spėjau į savo instagram paskyrą įkelti nuotrauką su prierašu, kad skaitau šią knygą, pasipylė nemažai komentarų su puikiais atsiliepimais apie šį klasikos kūrinį. Tie puikūs atsiliepimai bei anksčiau girdėtos nuomonės, suteikė daug vilčių, kad knyga tikrai bus nepaprasta.

Knygoje pasakojama apie Anglijos provincijoje gyvenančią Benetų šeimą, kurioje auga penkios dukros. Mergaičių mamos svarbiausias gyvenimo tikslas - ištekinti dukras, o tėvas į viską žiūri su savotišku humoru. Į Benetų kaimynystę atsikrausto nevedęs jaunikaitis ponas Binglis, dėl to Benetų šeimoje kyla sambrūzdis - reikia ištekinti vieną savo dukterų. Ir tam puikiai tinka vyriausioji Džeinė, kuri ne tik sužavi Binglį, bet ir pati jį pamilsta. Tačiau šiai draugystei nepritaria nei Binglio seserys, nei jo geras draugas ponas Darsis. Jie mano, kad Benetai yra neturtingi ir pernelyg stačiokiški. Tačiau pagrindinį vaidmenį knygoje vaidina Elizabieta ir ponas Darsis, kurie knygos metu po truputį susipažįsta vienas su kitu.

Turiu pripažinti, kad pradžioje sunkiai sekėsi įsiskaityti į knygą, priprasti prie rašymo stiliaus, veikėjų dialogų, kurie atspindi XIX a. manieras, dėl to pradžioje truputį kankinausi. Taip pat pasirodė, kad knygoje mažai vietos buvo skiriama Elizabietos ir Darsio bendravimui ir nemažai vietos pašaliniams žmonėms. Nors, žinau, kad visi veikėjai lygi vieno reikalingi, bet aš taip norėjau daugiau skaityti apie romantišką draugystę, o ne jaunėlių seserų susižavėjimą karininkais ar pusbrolio apsilankymus. Atrodytų, jei jau radau prie ko prikibti, tai kodėl aukščiausias įvertinimas? O gi, todėl, kad po knygos perskaitymo pažiūrėjau filmą ir jis buvo tiesiog nuostabus, padedantis dar geriau suprasti knygą. Filmo pagalba Elizabietos charakteris atsiskleidė, kaip labai protingos bei žaismingos merginos, kuri mėgsta patraukti per dantį aplinkinius ar leistis į įdomias diskusijas, o Darsis (ach..gražuolis Darsis) filme pasirodė nedrąsus ir  užsidaręs, nelinkęs su bet kuo leistis į draugystes.
Visa tai, žinoma, pasakyta ir knygoje, tačiau filmo pagalba aš geriau įsivaizdavau ir supratau veikėjus. Štai dėl ko man knyga pasidarė dar patrauklesnė po filmo peržiūrėjimo. Ir šiaip manau, kad kada nors būtų puiku knygą perskaityti dar kartą, gal net originalo kalba. Ir suprasti bei išgyventi viską vėl.

Ir žinoma ši knyga yra daug kartų romantiškesnė nei visi dabartiniai meilės romanai. Rekomenduoju visoms pasaulio moterims tiek knygą, tiek filmą.

Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru"

Mano įvertinimas: 5/5

Informacija apie šią knygą vis traukė akį - skaičiau puikius atsiliepimus, kurie paskatino ir mane įsigyti šią knygą. Ir tai dar viena, puiki knyga, kuriai ne gaila nei vieno išleisto cento.

Knygoje pasakojama apie septyniolikto amžiaus Olandiją. Pagrindinė veikėja Grėtė priversta eiti dirbti kambarine, tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimyną - mamą, regą praradusi tėvą, jaunesniąją sesę ir besimokanti brolį. Grėtė gauna darbą tapytojo Vermerio namuose, kur susipažįsta su taip ja žavinčio meno pasaulio paslaptimis, o ir pati tampa jo dalimi. Knygoje pasakojamas garsiojo paveikslo "Mergina su perlo auskaru" atsiradimas (nors teko apie paveikslą skaityti internete ir ten paveikslo atsiradimas yra kiek kitoks).

Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo to, kas labiausiai mane žavi šioje knygoje - tai būtent istorijos vieta ir laikas. Septyniolikto amžiaus Olandija..ach, net atsidūstu pagalvojus, kaip norėčiau kelioms akimirkos nusikelti į šį laikotarpį, kur klestėjo menas, moterys vaikščiojo apsivilkusios sukneles ir visa žmonių buitis buvo dar nepaliesta technologijų. Visada knygos, kurios mane nukelia į senus laikus, jau gauna ne menką pliusą. O šioje knygoje dar nukelia taip įtaigiai, kad tampa labai nesunku viską pačiam įsivaizduoti.

Antra, pati istorija nepaprastai įdomi, atskleidžianti to meto skirtingų visuomenės sluoksnių žmonių buitį, gyvenimą, bendravimą. Nuo pat pradžių skaitant, jaučiamas kažkoks virš galvų susikaupęs nerimo ir blogumo debesis, kuris vis tvenkiasi ir tvenkiasi virš Vermerio šeimos namų ir ypatingai virš Grėtės galvos. Kūrinyje tarp veikėjų susimaišęs tiek nerimas, pavydas, aistra, meilė, troškimai, apatiškumas, pagundos. Istorija pasakojama su intrigos prieskoniu, kuris atskleidžiamas tik po truputį, todėl skaitant nesinori knygos dėti į šalį.

Tiek knygos kalba, tiek pati istorija man be galo įdomi, žavinga ir turiu pripažinti, kad net pamokanti, nes parodo skirtingus žmonių charakterius, polėkius, kuriuos verta vėliau apmąstyti. Man patiko ir tai, kad knyga skaitėsi taip greitai ir lengvai, nevargino savo turiniu.

Rekomenduoju šią knygą visiems dar neskaičiusiems, o ypatingai žmonėms, kuriuos žavi menas, geros ir įdomios istorijos bei klasikos kūriniai.

P.S O aš būtinai artimiausiu metu žiūrėsiu pagal šią knygą pastatytą filmą.